CENTRAS - Istorija - Privalomos istorinės studijos besidomintiems Vilniaus fotografu
Leidinį pristato autorius.
Leidinį pristato autorius. (A. Petraitytės nuotraukos)

Privalomos istorinės studijos besidomintiems Vilniaus fotografu

Astrida Petraitytė.

Dainius Junevičius. Abdonas Korzonas: pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018. – P. 790

Įspūdžiai apie šį leidinį taip pat pritampa (kaip ir „Toks ponas Piekielnis”) prie Knygų mugės srauto – mat joje ir Korzonui skirtas renginys. Bet šį storą leidinį spėjau pastudijuoti iki keturdienio mugės maratono, pabuvojusi dar metų pradžioje (01 19) surengtame jo pristatyme.

Jau prieš keletą metų net tokiai diletantei fotografijos istorijos srityje kaip aš krito į akis Dainiaus Junevičiaus publikacijos, tarsi iš amžių glūdumos, iš archyvų ir kitokių slėptuvėlių-saugyklėlių iškeliančios mūsų fotografijos pirmeivius. Ilgai nereikėjo laukti, kad šiuo savo pasišventimu nustebinęs Junevičius – gi diplomatas*! – pateiktų solidžius leidinius. Pirmiausia išleista knyga apie Antalį Rohrbachą (2013), vėliau – apie Juozapą Čechavičių (2015); ir štai naujiena – Abdonui Korzonui (ar visi buvom šią pavardę girdėję?; beje, kartais ir jos savininkas rašė „Korzun”) skirtas leidinys.

Tiesą sakant, į knygos „Abdonas Korzonas: pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas” pristatymą Rotušėje susiruošiau nusiteikusi „lengvam grobiui” – reportažėliui iš renginio (mat tikėjausi bent vienos kitos šio fotografo darbų reprodukcijos, „bylojančios” kalbėtojų užnugaryje – bet, deja, juos supo spalvingi kažkokios dailės parodos darbai)… Neketinau ir šios storos prabangios knygos pirkti. Bet vos nuskambėjo renginį pradėjęs pianistės Šviesės Čepliauskaitės Chopinas ir buvo pereita prie kalbų – be autoriaus, dalyvavo menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ir istorikė Tamara Bairašauskaitė – teko susivokti, kad ir renginys, ir leidinys yra kur kas daugiau, sudėtingiau, esmingiau nei Vilniaus vaizdeliai… Net lengvas šokas ištiko, kai istorikė kaip vieną iš leidinio temų išskyrė 1863-1864 m. sukilimą…

Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

Apie jo peripetijas pasisakyta visų kalbėtojų, taip pat ir Junevičiaus, pasirodo, dabar prie visų titulų dar Kultūros tyrimų instituto doktoranto statusą pridūrusio. Tad net nelaukiant renginio pabaigos teko išslinkti iš salės, įsigyti sunkiasvorį tomą, spėjus grįžti skambant baigiamajam muzikiniam motyvui – Oginskio „Atsisveikinimą su tėvyne”… Autoriaus pasidarbuota iš peties: „Šioje knygoje siekiama paskelbti visą žinomą Korzono fotografinį palikimą: originalius Vilniaus vaizdus, stereoskopines, portretines, grupines nuotraukas, pagal originalias nuotraukas darytas laikraščių ir knygų iliustracijas – medžio raižinius ir litografijas” (p. 15). Nuotraukų ieškota archyvuose – daugiausia rasta vilniškiuose (Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje ir kt.), Lietuva neapsiribota, Lenkijoje (bei jos „egzilinėje atstovybėje” – Lenkų bibliotekoje Paryžiuje) ir Baltarusijoje irgi šis tas aptikta; skolintasi ir iš privačių kolekcijų.

Abdonas Korzonas gimė 1822 m. Pašaltuonio dvare netoli Tauragės (žiaurus likimas mirties vieta – po 1874 m. – skyrė Orenburgo gubernijos Troicko miestą).

Autorius gana detaliai pristato Korzonų šeimą ir visą giminę, štai sužinome ją turėjus bajorišką Jūrų Katino herbą. Tėvai priklausė Minsko gubernijos bajorams – tai Abdono senelis iš baltarusiškų kraštų atkeliavo į dabartinę Lietuvą, taip „įdiegdamas” čia Korzonų šaką. Bet mokslus Abdonas gal ir nepradeda, bet tęsia Polesėje (Baltarusija), kur persikėlė tėvai su savo šešiais vaikais; jam, vyriausiajam iš trijų mokslus kremtančių brolių, sekėsi prasčiausiai. Nors Abdonas ir pasekė jaunėliais įstodamas į Slucko gimnaziją, bet ten nebuvo lengva: ir vienus metus kartoti teko, ir jau 23-ių pradėjęs šeštą klasę, jos – taigi ir apskritai gimnazijos – nebaigė. „Ką veikė mokslų nebaigęs būsimasis fotografas gerą dešimtmetį, iki atvyko į Vilnių apie 1858 m., nežinome” (p. 33). Na, bet juk mums ir svarbiausias tas – Vilniaus etapas, kurio derliumi galime stebėtis ir džiaugtis!

Junevičius pasistengia mus apšviesti istorinėmis žiniomis, perteikdamas XIX a. antros pusės kontekstą. Štai: 1855 m. caro sostan sėdęs Aleksandras II suteikė laisvėjimo vilčių ir imperijos pakraščiams (Lietuvai ir Lenkijai): paskelbta amnestija emigravusiems po 1831 m. neramumų, taip pat – malonė daliai Sibiro tremtinių ir pan. Sužinome ir apie caro Aleksandro II vizitą Vilniuje 1858 m. rugsėjo 6-8 dienomis, entuziastingą jo priėmimą, ir apie Senienų muziejų, Archeologijos komisiją, jos rusų bei lenkų kalbomis spausdintus leidinius, ir pan.

„Į tokį Vilnių jo politinio atšilimo bei ekonominio pakilimo laikotarpiu atvyksta Korzonienė [regis, vyrui mirus – A. P.] su dukterimis Olimpija, Paulina ir sūnumi Abdonu” (p. 39).

Užsiimti fotografija Korzonas pataikė, galima sakyti, tinkamu metu: „XIX a. šeštajame dešimtmetyje įvyko pirmas esminis lūžis fotografijos raidoje – dagerotipus, darytus ant sidabrinių arba pasidabruotų vario plokštelių, ėmė išstumti ant popieriaus spaustos nuotraukos” (p. 65). Be to, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išpopuliarėjo stereoskopinės fotografijos (prie leidinio pridėti ir „stereoskopiniai” akinukai).

Nepaisant nepademonstruoto mokslumo, Abdonas fotografo profesijos imasi ne diletantiškai – vyksta jos mokytis į Paryžių (1858 gegužės 27 d. jam išduotas pasas vienerių metų išvykai užsienin). Pakeliui sustota ne tik Varšuvoje, bet ir, matyt, savo meno lobiais gilų įspaudą palikusiame Drezdene; o Prancūzijoje jis turėjo progą patvirtinti giminystės saitų svarbą – aplankė dėdę, įsikūrusį Elzase, Miulūzo mieste. Toliau – keletas mėnesių gilinantis į fotografijos amatą Paryžiuje (autorius spėja, kad mokėsi pas fotografus lenkus). Įsigyta ne tik žinių, bet ir fotografijos įranga, reagentai. Grįžęs išsinuomoja butą „Imbarais vadinamoje Didžiosios gatvės dalyje”, prie Rotušės, ten atidaro fotografijos ateljė, klientus kviečiasi skelbimais laikraštyje „Kurier Wileński”. (Korzono ateljė nebuvo pirmoji – tokią 1845 m. atidarė Elijas Rozensonas, nebuvo ir vienintelė.)

Pasiūlymų arsenalas gana platus, jis ne tik fotografuoja, bet ir „priima užsakymus kopijuoti senovinius aliejinius paveikslus, perfotografuoti dagerotipus, panotipijas, fotografijas, kreida ar pieštuku pieštus portretus ir biustus” (p. 73). Fotografo pavardė netrunka pasklisti plačiau: jo Vilniaus vaizdus publikuoja Varšuvoje leidžiamas savaitraštis „Tygodnik Illustrowany”. Korzono (jau ir šeimą sukūrusio) ateljė sulaukia ne tik eilinių miestiečių, bet ir garbių svečių. Štai apsilanko 1861 m. balandį Vilniun atvykęs poeto Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislovas. „Išvykdamas iš Vilniaus, dovanų jis gauna albumą su visų vilniečių, pas kuriuos lankėsi, nuotraukomis” (p. 80); kai kurios darytos Korzono. Reikšmingo (svarbaus ir kaip istorinis liudijimas) užsakymo fotografas sulaukė tų metų pabaigoje – atvyko visa „Kurier Wileński” redakcija, norėdama bendrą nuotrauką padovanoti vadovui Adomui Honorijui Kirkorui. (Svarbus Kirkoro parengtas vadovas po Vilnių – o šis iliustruotas keliomis litografijomis, darytomis pagal Korzono nuotraukas). „Korzono naudojami rekvizitai: staliukas, kėdės, kolona, baliustrada, užuolaida, kilimas, dvi širmos (fonai) – su gamtos peizažu ir Vilniaus vaizdu – rodo, kad jo, kaip ir kitų Vilniaus fotografų, ateljė buvo įrengta laikantis Europoje nusistovėjusios mados” (p. 196). Nuotraukos ženklinamos parašu, pavardės įspaudu ir pan.

Medžio raižinys pagal Korzono nuotrauką.
Medžio raižinys pagal Korzono nuotrauką.

Tik – patriotinės ir opozicinės caro valdžiai nuotaikos Lenkijoje ir Lietuvoje (ir čia, regis, daugiausia „lenkiškos”) kaista; Vilnius atsišaukia į vis labiau laisvės siekiais įsiaudrinančią Varšuvą. Jau 1861 m. pavasaris liudija patriotines nuotaikas stiprėjant. Štai gegužę ir Vilniaus Katedroje sumanyta giedoti „Bože, coš Polskę” („Dieve, kuris Lenkiją”), netrukus šis himnas giedotas prie Aušros vartų ir kitų sakralių objektų; į akcijas įsijungė ir Paulina Korzonaitė. „Vasarą, kai daugelyje Lietuvos miestų vyko Liublino unijos minėjimai, patriotinis sąjūdis pasiekė kulminaciją”, p. 88. (Bent aš turiu progą darkart su baugia nuostaba pamintyti: Lietuvos valstybė yra stebuklas, niekaip logiškai nepaaiškinamas – „logiškas” būtų Abiejų Tautų respublikos atgimimas ir lietuvybės ištirpimas lenkiškoje didybėje.)

Mums detaliai išdėstomos 1863 m. sukilimo peripetijos – patriotinių nuotaikų kaitimas „išvakarėse”, rekrūtų vajaus paskelbimas (po kelerių metų pertraukos) kaip kibirkštis, įplieskusi gaisrą, pirmiausia – Varšuvoje (1863 m. sausio 3 d. čia suformuotas Centrinis tautinis komitetas); patiriame ne visad sklandžius hierarchinius Centro (t.y. Varšuvos) ir jo padalinio Vilniuje santykius, „radonųjų” (sukilimo entuziastų) ir „baltųjų” (pasisakančių prieš ginkluotą kovą, už evoliucinę eigą) opoziciją, galiausiai ir pastariesiems įsijungiant į organizuojamus būrius, išplitusią kovą, susidūrimus su caro kariuomene. Lietuvoje sukilimo šalininkų – tuo labiau gerai organizuotų – nebuvo daug, vis dėlto Vilniun ėmė rinktis kitur Rusijoje gyvenę kovingai nusiteikusieji (autorius įvardija: „lietuviai”, bet štai konkretus pavyzdys – Abdono brolis Brunonas – iliustruoja nevienareikšmę tapatybę, bent jau daugumos gimtoji kalba, matyt, buvo lenkų). Deja, reali situacija buvo tokia: „sukilimo vadovybė Lietuvoje, pasiskelbusi Laikinąja Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybe ir kalbėjusi Lenkijos vardu, tėra keletas smarkuolių” (p. 115).

1863 m. pradžioje Vilniuje įkurdinama daugiau caro kareivių. „Vienas toks kareivis, apsilankęs Korzono ateljė, tampa jo arešto kaltininku” (p. 82), t.y. suvaidina provokatoriaus vaidmenį – Korzonas jį, kaip pageidaujantį įsijungti į sukilėlių būrį, nuveda prisaikdinti pas kunigą į Bernardinų vienuolyną. Kratos metu jo ateljė rasta ginklų. Netrukus po arešto ateljė generalgubernatoriaus Muravjovo (įgysiančio „Koriko” pravardę) nurodymu uždaroma, nuotraukos kartu su negatyvais konfiskuojamos. Sukilimas, kaip žinome, pralaimėjo, aktyvieji Lietuvoje veikusių būrių vadai (Antanas Mackevičius, Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, kt.) – pakarti.

Abdono Korzono, nežinia, kiek sava iniciatyva tapusio mažu sukilimo sraigteliu, gyvenimas sužlugo. Net ir jo sūnus Boleslovas Abdonas, gimęs 1863 m. kovo 31 d., pakrikštytas be jo – fotografas jau areštuotas. (Dukrele Vanda Elena, gimusia 1861 m. gegužės 3 d. dar šiek tiek spėjo pasidžiaugti.) Uždarytas (ne vienintelis iš suimtųjų) pirmiausia Vilniaus tvirtovės kalėjime, ten tardytas. Iš pradžių įrodinėjęs, kad kareivis pats prašėsi į sukilėlius, vėliau – galbūt sukrėstas išgirstos žinios apie įvykdytas mirties bausmes – pasiprašė savo parodymus papildyti. „Tardymo komisija sužinojo naujų pavardžių, davė nurodymą areštuoti Brunoną Korzoną, fotografo mokinį Malinovskį ir [dailininką – A. P.] Andriolį” (p. 155). Ir – pakrikus protui, perkeltas į Šv. Jokūbo ligoninę; ten vėl apklaustas, po pappildomo prisipažinimo suimta dar keletas žmonių. Tačiau pati apklausos komisija nutarė, kad „liudijimai, kuriuos Korzonas padarė ligoninėje po jo proto jėgų sutrikimo, žadant, kad daugiau prisipažinus bus leidžiami nuolatos reikalaujami pasimatymai su žmona, arba visiškai nepasitvirtino, arba mažų mažiausiai atrodo abejotini” (p. 160).

Kai 1863 m. spalio 1 d. karo teismas priėmė nutarimą Korzonui atimti bajorystę, konfiskuoti turtą ir ištremti į Sibirą, generalgubernatorius Muravjovas, atsižvelgdamas į nusikaltėlio sveikatos būklę, bausmę sušvelnino – tremtis skirta artimesnėje Sibiro gubernijoje. Po varginančios kelionės buvęs fotografas įkurdintas Jenisiejaus gubernijos kaime, skambiu pavadinimu – Atamanovo. Čia jis 1866 m. surašė prašymą leisti atvykti žmonai – o ši jau išsiskyrusi ir ištekėjusi. Įdomi (ir man neaiški) aplinkybė: „Sankt Peterburgo evangelikų liuteronų konsistorijos 1865 m. gruodžio 9 d. sprendimu jos [Vandos Korzonienės – A. P.] santuoka su Abdonu Korzonu buvo nutraukta, ir Vilniaus liuteronų bažnyčios pastorius Evertas 1866 m. kovo 19 d. sutuokė ją su Jonu Levickiu” (p. 176). Abdono ir Vandos Korzonų santuoka 1859 m. gegužės 10 d. vyko Šv. Teresės (taigi katalikų) bažnyčioje – katalikų santuoką galėjo anuliuoti Liuteronų bažnyčia?

Nežinia, kiek gyvenimas Korzonui palengvėjo, kai 1872 m. gegužę persikėlė į Orenburgo gubernijoje esantį Troicką (dar 1868 m. išėjo įsakymas, leidžiantis Vakarų krašto ištremtiesiems persikelti į kai kurias europines Rusijos gubernijas). „Miesto gydytojas, apžiūrėjęs Korzoną, paliudijo, kad jo elgesyje yra proto pakrikimo požymių” (p.182) Čia pėdsakai ir nutrūksta – deja, juk negalime tikėtis jo gyvenime dar buvus šviesaus periodo.

Korzono naudotų reljefinių įspaudų ir jo parašų pavyzdžiai.
Korzono naudotų reljefinių įspaudų ir jo parašų pavyzdžiai.

Autoriaus apšviesti apie skaudų Korzono likimą, mes, matyt, jautriau žiūrėsime į jo fotografinį palikimą, sukauptą dar iki tragiškojo lūžio. Šis fotografas Vilniuje darbavosi tik nuo 1859-ųjų iki 1863-ųjų, bet spėjo ir daugelį asmenybių, žinomų ir nelabai, įamžinti, ir tapti pirmeiviu, fotografuojant miestą bei jo apylinkes.

Autoriaus leidinyje pasitelkiamos iliustracijos neapsiriboja Korzono nuotraukomis – regime ir dokumentų pavyzdžius (Korzono užsienio paso ir kt.), netgi keletą kitų fotografų nuotraukų, vienaip ar kitaip iliustruojančių Korzono likimą (štai Karolio Beyerio 1859 m. įamžinta Varšuvos geležinkelio stotis, Juozapo Čechavičiaus Rotušės aikštė Vilniuje ir kt.).

Korzono nuotraukos pateikiamos sugrupuotos: „Vaikai”, „Moterys”, „Mokslo ir kultūros žmonės” ir pan., užbaigiant reprodukcijomis. Įamžintų asmenybių biografiniai duomenys, jei tik žinomi, mums pranešami. Pavyzdžiui, fotografijų skyrelyje „Sukilimo vadovai dvarininkai”, tarp kitų, susipažįstame su ir savo rašytais atsiminimais istorijon įėjusiu Jokūbu Vilhelmu Kasparu Geištoru (Gieysztor, 1827 – 1897), kuris iš pradžių stojo į ginkluotos kovos priešininkų gretas, bet „lemtingai susiklosčius aplinkybėms <…> 1863 m. kovo-liepos mėnesiais buvo sukilėlių Lietuvos provincijų Valdymo skyriaus ir vėliau – Vykdomojo skyriaus pirmininkas” (p. 323); taip pat kalintas, ištremtas, bet 1872 m. grįžo Lietuvon, netrukus įsidarbino Varšuvoje, ten ir mirė.

Skyrelyje „Kariškiai” mums primenamas vienas žymiausių 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų – Zigmantas Sierakauskas (Sierakowski, 1826/1827 – 1863), kuriam jau vadovavimo pradžia buvo dramatiška: „Geištoro žadėtos „sukilimo kariuomenės” nerado” (p. 382); ir pavieniai būriai buvo prastai aprūpinti ginklais. „Korzono ateljė Sierakauskas nusifotografavo apsirengęs paradiniais drabužiais, su epoletais ir kardu” (p. 385). Tragiškoji baigtis: 1863 m. birželio 15 d. pakartas Lukiškių aikštėje.

Pažintį su Korzonu praturtina publikuojamos jo darytos piešinių reprodukcijos – štai Valentino Vankavičiaus „Adomo Mickevičiaus portretas”, kt.

Ko gero, įspūdingiausia Korzono palikimo dalis – pirmeiviški Vilniaus vaizdai, iš kurių žadėta ir albumą sudaryti; regis, netesėta, bet juk ir pavieniai vaizdai džiugina akį. Regis, Korzonas išmanė panoraminių vaizdų žavesį, tad rinkosi tinkamus taškus aparato „žvilgsniui”: „buvo pirmasis ir kelis dešimtmečius vienintelis fotografas, nufotografavęs Vilnių nuo Pilies kalno” (p. 427). Regime, ir patį Pilies kalną (įamžintą iš dešiniojo Neries kranto) su mums neįprastu pilies bokštu, ir „Vaizdą nuo Subačiaus gatvės į šiaurę” – žavų čerpinių stogų senamiestį su tolumoje iškyiančiais bažnyčių bokštais… Ne vienas Korzono įamžintas architektūros paminklas – Rotušė, Katedra ir kitos bažnyčios, Generalgubernatoriaus rūmai – tapo žaviais medžio raižiniais ar litografijomis. Fotografas su savo aparatūra ir į Vilniaus priemiesčius bei tolimesnes apylinkes buvo nusigavęs – štai ir tuomečius Trakų pilies griuvėsius turime galimybę išvysti (regis, net Raseiniai jo įamžinti). Junevičius ypatingą vietą Korzono palikime skiria fotografijoms, fiksuojančioms geležinkelio (Sankt Peterburgas – Varšuva) Vilniaus apylinkėse tiesimą: pavyzdžiui, stereoskopiškai užfiksuotas Panerių tunelis.

Visos nuotraukos autoriaus darkart pateikiamos „abėcėliniame kataloge”. Po jo regime ir pluoštelį archyvinių dokumentų: štai Korzono parodymų tardyme protokolas, jo rašyti prašymai (leisti atvykti šeimai ir kt.). Kaip mokslinei publikacijai dera – čia ir reziumė lenkų, anglų, rusų kalbomis, gausus literatūros sąrašas, pavardžių rodyklė.

Tiesa, problemiškas dalykas tos „LDK pavardės”, ko gero, skirtingais variantais ir dokumentuose fiksuotos. Bet abejonių kelia „entuziastingas” jų lietuvinimas, labiausiai – suteikiamos moterų pavardėms priesagos „aitė”, „ienė”. Tuo labiau, kad nuoseklumo lyg ir pritrūkta, tarkim: Stanislova Svebodienė/ Stanisława Swiebodzina ir Emilija Bohuszaitė-Grąbczewskienė/ Emilia z Bohuszów Grąbczewska…

Tiesą sakant, bendras leidinio įspūdis – ambivalentiškas. Viena vertus, išties praturtėjau istorinėmis žiniomis ir apie 1863 m. sukilimą, ir apie bendrąjį laikotarpio kontekstą, gavau dramatiško žmogaus likimo tarsi romaną; kita vertus, krebžda nuoskauda: fotografijos, jos istorijos mėgėjai tiesiog Abdono Korzono darbų albumo (su glausta jo biografija) negavo. Šis leidinys pasiūlo ne pažintį su pirmuoju Vilniaus vaizdų fotografų, bet – kone mokslinę istorinę studiją (gal tai Junevičiaus daktarinė disertacija?). Skyrius, įvardintas „katalogu”, galbūt pridera pagal mokslinius kriterijus, bet eiliniam fotografijos mėgėjui – išties perteklinis: na, kurių galų nuotraukos, kurias jau regėjome su jos „objektų” aprašymais mums pateikiamos darkart, „sugrupuotos pavardžių abėcėlės tvarka” (p. 213), informaciją papildant formaliais jų požymiais (juk, tarkim, matmenų duomenys nebūtų pamaišę ir ankstesniame skyriuje).

Bet tai išties stebinantis bei turtinantis – žiniomis ir vaizdais – leidinys.

* Dainius Junevičius – LR URM ambasadorius ypatingiems pavedimams. Pirmasis Lietuvos diplomatinis atstovas Lenkijoje: nuo 1991 m. rugsėjo – laikinasis reikalų patikėtinis, 1992–1994 m. – ambasadorius. LR ambasadorius Graikijos Respublikoje (2002–2006 m.) ir Egipto Arabų Respublikoje (2010–2015 m.), Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovas (2008–2010 m.). (https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/06/12/apskritojo-stalo-diskusija-trys-laisves-desimtmeciai-diplomatai-ir-sunki-kaimynyste/).