CENTRAS - Istorija - Putnamo piknikas „Mūsų Tėvynė – Lietuva!”
Vaikai buvo neatsiejama sudėtingos meninės programos dalis.
Vaikai buvo neatsiejama sudėtingos meninės programos dalis. (Rasos Miliūtės nuotraukos)

Putnamo piknikas „Mūsų Tėvynė – Lietuva!”

Rasa Miliūtė.

Prieš pat šventės pradžią nustojo lyti, nusišypsojo saulė.
Prieš pat šventės pradžią nustojo lyti, nusišypsojo saulė.

Apie Putnamo seselių pikniką garsas sklinda ne tik Rytinėje pakrantėje. Apie jį žino ne tik Amerikos lietuviai katalikai, visi ankstesniųjų išeivių bangų lietuviai, bet ir po Nepriklausomybės į JAV atvykę trečiabangiai bei jų vaikai, visi, besidžiaugiantys aktyviu poilsiu Neringos, Dainavos stovyklose. Ir ne tik jie – žino daugelis amerikiečių draugų, o ir Lietuvoje ne vienas, kuriam brangus tikėjimas, katalikiškas auklėjimas ir lietuvybė.

Jau 72-ąjį (!) kartą Putnamo lietuvių susivienijimo šventė-piknikas liepos 22 d. pakvietė tautiečius ir svečius paminėti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seselių kongregacijos įkūrimo bei Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metį – dvi  jubiliejines  datas – į nuostabų, lietuviška dvasia alsuojantį kampelį Connecticut  valstijoje, seselių vienuolių sodybą.

Savaitgaliui ir šventės dienai sinoptikai visą savaitę pranašavo lietų. „Pamatysit – lietaus nebus!”, – sakė seselė Ignė. „Piknikas vyks!” – liudijo viena iš organizatorių Diana Norkienė. Tačiau visą sekmadienio rytą lijo. „Važiavom iš Neringos su vaikais į Putnamą autobusu, ir visos dvejeto valandų kelionės metu pliaupė liūtis. Buvom benusimeną, galvojom, kaip pavyks pasirodyti programoje, kas liks iš mūsų tautinių kostiumų permirkus lietuje”, – prisiminimais po šventės dalijosi stovyklos vadovė ir  viena iš pikniko programos rengėjų Dana Vainauskienė. Bet stebuklas! – valandėlei likus iki šventės pradžios liovėsi lyti, nusišypsojo saulutė. Dievas (o ir dangus) buvo ypač dėmesingas seselėms ir jų maldoms. O ir kaip nebus! – tiek kilnių darbų jos yra nuveikusios per tą kongregacijos gyvavimo šimtmetį.

Būkite linksmi ir džiūgaukite

Piknikas prasidėjo šv. Mišiomis, atnašautomis ypač garbaus svečio iš Lietuvos – Telšių vyskupijos vyskupo Kęstučio Kėvalo. „Būkite linksmi ir džiūgaukite”, – priminė apaštališkąjį pamokymą vyskupas. – Šis pamokymas ypač tinka šiandienos šventei. Turime ne tik pasinerti savo kasdieniuose rūpesčiuose ir darbuose, bet ir stabtelti, atsipūsti, mokėti pasidžiaugti nuveiktais darbais ir švęsti nueitą kelią laukdami Amžinybės”.

Šią dieną ne tik šventėme, bet ir pagerbėme darbščiąsias biteles, besiaukojančias Dievo tarnystei ir savo artimui. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seselių kilnių darbų gausą sveikinimo kalboje įvardijo Linas Orentas, Neringos stovyklos korporacijos tarybos prezidentas. Jis kvietė prisiminti jų misijos svarbą: „Siekti Dievo ir artimo meilės pilnatvės, skleisti Kristaus gerąją naujieną, ypač atsiliepiant į Lietuvos išeivių poreikius – ne tik suaugusių ir senelių, bet ir vaikų bei jaunimo”. 

Piknikas prasidėjo šv. Mišiomis.
Piknikas prasidėjo šv. Mišiomis.

Seselės, atvykusios į JAV 1936 m., įgijusios lopinėlį žemės, tuoj po karo priglausdavusios pabėgėlius ir globojusios našlaičius. Priglaudė senelius ir vėliau įkurtuose Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose, neseniai atšventusiuose 50 m. jubiliejų. Iš vienuolyno patalpų stovyklą perkėlė į Neringą Vermonte. Vėliau Putnamo sodyboje įrengta spaustuvė, kurioje dienos šviesą pasiekė daugybė tikėjimą ir katalikišką žodį bei lietuvybę skleidžiančių raštų bei knygų. Veiklai pasikeitus vienuolyno centras tapo rekolekcijų namais, kur vyksta rekolekcijos, dvasinio tobulėjimo programos.

Sodyboje įsteigtas Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), kuris vėliau perduotas Lietuvių katalikų mokslo akademijai, parodyta artimo meilės, kantrybės, pasiaukojimo daugybė apraiškų, kurias žymi pasišventusių Seselių darbai. 

Po šv. Mišių pikniko svečiai ir dalyviai galėjo numalšinti alkį ir paskanauti lietuviškų valgių. Viliojo šaltibarščiai, gaivino lietuviška gira, kvepėjo dešros su kopūstais, masino įvairūs saldėsiai. O koks piknikas be karkų! – troškintų kiaulės kojų su žirniais ir krienais, kurių beveik pusantro šimto paruošė Norkų šeimyna. „Tik kartą metuose – Putnamo piknike tenka ragauti šį skanėstą”, – girdėjos kalbant. Kezių šeimos virtų daugiau kaip 200 cepelinų, seselių kepto kugelio gausybė porcijų labai greitai išgaravo, kaip ir visi kiti skanėstai. „Linos skanumynai” iš New Jersey pavėsinėje kvepėjo namine duona, varškės sūriu, rūkytais lašinukais ir „medžiotojų” dešrelėmis. Rožių sodelyje šurmuliavo mugės prekeiviai, smalsavo ir tuštino pinigines pirkėjai. Kaip ir kasmet, ja rūpinosi Leonardas Norkus iš lietuviško Connecticut kaimelio-gyvenvietės „Giraitė”. Buvo galima ne tik pasigrožėti, bet ir įsigyti lietuviškų papuošalų, keramikos gaminių, suvenyrų ir kitokių širdžiai ar akiai mielų dalykų. Mindaugo pilyje atvykusieji galėjo paieškoti karališkos dvasios paslapčių, apsižvalgyti ALKA archyve-muziejuje ar aplankyti anapilin išėjusių artimųjų kapus lietuviškose kapinaitėse, pasimelsti. 

Pasisotinę ir pasivaikščioję po sodybą šventės dalyviai gėrėjosi nuostabia pikniko programa, kurią jau daug metų rodo Neringoje stovyklaujantys lietuvių išeivių vaikai.

Iš istorijos…

Seselė Ignė (k.) tikisi, kad pikniko tradicija nenutrūks, kad atsiras naujos pajėgos.
Seselė Ignė (k.) tikisi, kad pikniko tradicija nenutrūks, kad atsiras naujos pajėgos.

Pakalbinta seselė Ignė Marijošiūtė papasakojo apie pikniko programos su stovyklautojais šaknis. Iki Antrojo pasaulinio Marijošių šeima gyveno Lie­tuvoje. Mamytė Kotrina Steponaitytė-Marijošienė dėstė kūno kultūrą, kartu su sveikos gyvensenos propaguotoju Karoliu Dineika skleidė žinią apie fizinę kultūrą, vesdavo užsiėmimus, radijo laidas. Bėgdama nuo sovietų okupacijos Marijošių šeima atvyko į Ameriką ir tuoj pat užmezgė ryšius su seselėmis, kurios jau organizavo mergaitėms stovyklas. Seselės Ignės liudijimu, stovyklos užuomazgas galima vesti jau nuo 1943 m., seserims įsigijus vienuolyno sodybą, nors šaltiniuose vadinamasis „piknikas” pradedamas minėti tik nuo 1946 m. Marijošienės kūno kultūros ir tautinių šokių patirtis išsirutuliojo į stovyklautojų programos pradžių pradžią ir platesnį pikniko šventinės programos paveikslą – vientisą šokių pynę. Vėliau, 1969 m., stovykla persikėlė į Vermonto valstiją ir buvo pavadinta  Neringa. Ir taip Neringos stovyklautojai dvi savaites (!) tą programą ruošia. O juk kai kurie vaikučiai iki stovyklavimo ne tik neturi šokimo įgūdžių, bet išvis nėra šokę… Tik nieko nėra neįmanomo, kai spinduliuoja toks seselių, vadovų bei jų pagalbininkų pasišventimas, kuris užkrečia ir vaikus. Stovyklos programos koordinatorė Vida Kairienė, vedėjos – vadovės Regina Kulbis ir Dana Vainauskienė rūpinosi ir visais kitais stovyklos organizaciniais reikalais, įvairių užsiėmimų rengimu, ne vien tik koncertiniu pasirodymu. Šios šventės metu vadovės negailėjo gerų žodžių seselėms – stovyklos dvasinėms  įkvėpėjoms ir rėmėjoms. Vadovė Dana Vainauskienė sakė, jog visi geranoriškai,  negailėdami jėgų stengėsi, todėl renginį lydėjo sėkmė. Putnamo pasirodymo viziją – programą sukūrė jau šeštą vasarą į Neringą iš Lietuvos atvykstantis šokių mokytojas-ekspertas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ansamblio „Žilvitis” meno vadovas Edgaras Šnipaitis. Jis tą viziją sėkmingai įgyvendino. Daug dirbdamas kartu su kitais padėjėjais (tarp jų – šokių mokytojo padėjėjas Linas Kairys, muzikos mokytojas Andrius Jakelis, Siga Juozelskytė, Karolina Kančiauskytė, Džiugas Nausedas, Karolis Šniras, Jogirdas Vainauskas, Simonas Zmuidzinas), uždegdami vaikus bendrystei ir norui šokti. 

Tarsi lietuviška Trispalvė

Šventinę programą „Vienas žodis – Lietuva!” sujungė 3 dalys – tarsi lietuviška Trispalvė – „Geltona”, „Žalia” ir „Raudona”, įprasmindamos per 100 m. nueitą Nepriklausomos Lietuvos valstybės kelią. „Kelkite, kelkite, kelkite”, – šventės pradžią skelbė Laisvės varpas. Jis kvietė mintimis persikelti 100-mečiu atgal į kylančią Laisvei šalį bei pasitikti lyg tekančią saulę – jau Nepriklausomą Lietuvą. Regėjom stovyklautojų šokį skambant lietuvių liaudies dainos „Teka teka” motyvui. Ir pabiro „Lietaus lašeliai”! Taip pavadintam šokiui į aikštę sugūžėjo patys mažiausieji, dar ir žaidimams – rateliams „Jurgeli, meistreli”, „Žilvitis” susiburdami, rankomis susikabindami, lyg gimstanti nauja, jauna Lietuva. Žiūrovų veiduose švietė šypsenos – nieko nėra gražiau, kaip matyti šokančius ir dainuojančius mažuosius.

„O man galvoj pavasarių šimtas!” – skelbė antroji programos dalis arba „Žalia”, perteikianti jaunos, kylančios ir gražios prieškario Lietuvos – tos, kuomet skambėjo Šabaniausko atliekamos dainos, paveikslą. „Onyte, einam su manim pašokti”, „Kalvelis” ir „Šelmių polka”, – to meto nuotaiką skleidė vyresniųjų šokėjėlių pasirodymas, simbolizuojantis darbščią ir besidžiaugiančią tautą, augančią, stiprėjančią ir pražydusią Lietuvą.

„Raudona saulė nusileido” – trečioji dalis įprasmino skausmu persunktą netekčių laikmetį, tautos didvyrių krauju aplaistytą. Vaikų basomis atliekami šokiai parinkti labai prasmingai. Dzūkiškai dainai „Kiaulė grikiuos” plyšaujant, mažieji šokėjėliai bando pastumti vienas kitą – „paršelį iš grikių” išvyti. Taip metaforiškai pavaizduota sovietinė okupacija ir pasipriešinimas jai. „Pušų viršūnėmis”, berniukų šokis „Džigūnas”, „O ko nusižvengei” – karo ir į miškus išėjusių, nukankintų ir negrįžusių partizanų ir pokario laikmetis”… Jaudulio balse neslėpė šios dalies prasmę nupasakodama vadovė Dana Vainauskienė.

Nuotaikingiausioji ir paskutinė programos dalis – „Linksminkimos!” bei tuo pat pavadinimu vadovų ir „Kilk aukštyn” šokiai kvietė linksmintis – šokti visus. Tai džiaugsmingas – naujausias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Šviesaus atminimo Vytauto Kernagio „Palaimink, Dieve, mus” ir „Žemėj Lietuvos” ošė, dainavo visi vienybėje! Linksmybes vainikavo smagi polka: aikštėje-pievelėje šoko beveik visi – kelios kartos.

Ypatingos pagarbos ženklan Putnamo seselėms pagerbti bei jų triūsui įvertinti  nuskambėjo tūkstantinės minios „Ilgiausių metų” – melodingas palinkėjimas ir padėka už jų neįkainojamą atsidavimą, už tai, kad ne tik šventė-piknikas tiek metų vyksta, bet ir jų pasiaukojimo dėka skleidžiamas Dievo žodis, meilė artimui, puoselėjama lietuvybė išeivijoje. Malda – giesmė „Sveika, Marija” skambėjo pabaigoje.

Metų metais besitęsianti tradicija – nuleisti stovyklos vėliavą. Seselės ir visa  Neringa – vadovai, vaikai ir jų tėveliai – būriavos šalia koplyčios pievelėje, ir po skanduotės vėliava pamažu slydo stiebu žemyn – iki kito karto!

Šventė nebūtų vykus be dosnių rėmėjų, gerų žmonių dėmesio ir pagalbos, kurių čia reikėtų daug išvardinti. Rengėjai visiems jiems nuoširdžiai dėkingi.

Post Scriptum. Paskutinis piknikas

Kvietime į pikniką buvo skelbiama, jog tai paskutinysis. Paklausiau seselės Ignės, ar tikrai paskutinis? „Taip. Tikrai, – patvirtino. – Pradedam ruoš­­tis du mėnesiai iki renginio, sunkiausia sukviesti talką. Reikia paruošti sodybos teritoriją, patalpas maistui ir svečiams nakvynei”. Nesuskaičiuojama daugybė buitinių-organizacinių rūpesčių užgula seselių pečius, nors kasmet pasiruošime dalyvauja ir į pagalbą ateina daugiau kaip 100 savanorių. Vien tik mugės stalus suvežti ir sunešti reikia būrelio vyrų ir 3 važiavimų iš kitoje pusėje esančio klojimo. Yra pasirengimo komitetas, kuriame be seselių ir jau minėtų programos rengėjų, vadovų bei Neringos direktorių tarybos dalyvauja ir atsakingi kiti lietuviai: Diana ir Leonardas Norkai (maisto paruošimas ir mugė), Gintaras Čepas (sodybos paruošimas ir tvarkymas), Leonas Bernotas (mašinų statymo brigada), Aidas Kupčinskas (garso paruošimas ir technika) kartu su žmona Gita Kupčinskiene, atsakinga už raštvedybą, Gintarė Ivaškienė (maisto padavimo salėje koordinatorė).

Tačiau vis vien didelė organizacinė našta tenka sodybos šeimininkėms. O amžius jau garbingas – pensinis. Naujų pašaukimų, deja, neateina. „Vyskupas Kėvalas gražiai pasakė: reikia turėti budrumo ir akylumo numatyti, kad kažkas naujo turi užgimti”, – sako seselė Ignė. – Pasitraukiam, bet esam atviros naujiems pasiūlymams. Apvaizdos vedimu, tikėkimės, atsiras naujos pajėgos”.

Tikim ir mes, gražios šventės stebėtojai ir dalyviai.

Tardami nuoširdžiausią ačiū seselėms, linkime šioms Dievo bitelėms sveikatos su Aukščiausiojo palaima.

Post Post Scriptum

Vos tik buvo suskleistos paskutinės mugės prekeivių palapinės, o svečiai pradėjo išsivažinėti namolei, dangus vėl prakiuro!

Ir kas pasakys, kad seselių sodyboje stebuklų nevyksta? Ir debesys sklaidos, ir  sieloje  saulė  – ne tik virš galvos šviečia, kai jos Dievo ir dangaus paprašo…