CENTRAS - Geografija-Rajonai - Ramunė Lapas. Žurnalistika – viena iš gyvenimiškiausių profesijų
Svečiai iš Lietuvių Fondo. Stovi iš k.: Stasys Baras, R. Lapas, Marija Remienė, Antanas Olis, dr. Antanas Razma.
Svečiai iš Lietuvių Fondo. Stovi iš k.: Stasys Baras, R. Lapas, Marija Remienė, Antanas Olis, dr. Antanas Razma. Sėdi Ramunė Lapas. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Ramunė Lapas. Žurnalistika – viena iš gyvenimiškiausių profesijų

Kalbino Audronė V. Škiudaitė.

Pirmas „Draugas".
Pirmąsis „Draugas“.

Žurnalistai paprastai provokuoja savo herojus, stengdamiesi, kad jie kuo plačiau atsivertų ir skaitytojams (klausytojams ar žiūrovams) kuo daugiau ir atviriau apie save ir kitus papasakotų. Šįkart bandykime prispausti pačius žurnalistus ir pakalbinti „Draugo” vyriausiąją redaktorę Ramunę Lapas, kuri laikraštį veda jau penkti metai. Prieš daugiau kaip metus kolega Romualdas Kriaučiūnas jos klausinėjo apie laikraštį. Šį kartą pabandykime prasibrauti į pačios redaktorės gyvenimą.

Yra ir svarbių progų – liepos 12-ąją „Draugui” stuktelėjo 108-eri, o neseniai mus pasiekė žinia, kad laikraštis yra įtrauktas į agentūros „Factum” (vadovauja Vytautas Navaitis), kuri kaupia, tiria ir registruoja informaciją apie įvairiausius pasiekimus, vadinamus rekordais, knygą. Spaudai ruošiamoje ketvirtojoje Lietuvos rekordų knygoje „Draugas” bus pristatytas kaip ,,seniausias leidžiamas lietuviškas laikraštis”.

Mieloji Redaktore, visa žinantis ir prisimenantis internetas liudija, kad Ramunė Zdanavičiūtė-Lapas yra menotyrininkė. Kuo domėjotės, ką tyrinėjote? Ar ankstesnė patirtis praverčia žurnalisto darbe?

Mano kaip teatrologės patirtis labai trumpa – neskaitant studijų praktikos – septyneri-aštuoneri metai. Praktiškai visas tas laikas (išskyrus kelis mėnesius Radijo ir televizijos komitete, kur nė kojų apšilti nespėjau) praleistas Jaunimo teatre. Dirbau ten, kai teatras buvo pačiame savo pakilime, turėjau progos stebėti, kaip gimsta režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šedevrai „Pirosmani, Pirosmani”, „Ilga kaip šimtmečiai diena”, „Dėdė Vania”… Man gyvas teatras visada buvo žymiai įdomesnis nei istorinės jo studijos, todėl šis „iš dangas nukritęs” paskyrimas baigus Teatro, muzikos ir kinematografijos institutą tuometiniame Leningrade, buvo pats geriausias, koks tik galėjo būti. Iki šiol vertinu šią likimo dovaną.

Taip atsitiko, kad permainos mūsų valstybės gyvenime sutapo su permainomis mano asmeniniame gyvenime. Tačiau beveik esu tikra – jeigu būčiau likusi Lietuvoje, greičiausiai būčiau pasukusi panašiu keliu. Teatras, su kuriuo aš užaugau, kalbėjo vienintele tuo metu įmanoma „Ezopo kalba”, ir tai buvo jėga. Bet atėjus Sąjūdžiui tikrasis, realusis gyvenimas darėsi daug įdomesnis ir svarbesnis. O žurnalistika – viena iš gyvenimiškiausių profesijų. Jai reikalingą tiesos pojūtį, manau, visada nešiojausi savyje. Menas liko svarbus, tik dabar jis neatstoja gyvenimo.

Bernie ir Jane Sahlins – tarptautinio teatro festivalio Čikagoje organizatoriai. Jaunimo teatras net du kartus iš eilės buvo pakviestas jame dalyvauti.
Bernie ir Jane Sahlins – tarptautinio teatro festivalio Čikagoje organizatoriai. Jaunimo teatras net du kartus iš eilės buvo pakviestas jame dalyvauti.

Kaip atsitiko, kad teatrologė tapo žurnaliste ir ar buvo lengva persikvalifikuoti?

Įvykių grandinė buvo tokia. Man dirbant Jaunimo teatro literatūrinėje dalyje, į Nekrošiaus spektaklius pradėjo atvykti teatralų grupės iš Maskvos, Leningrado, kitų sąjungos miestų (vėliau ir užsienio). Prasidėjo Jaunimo teatro gastrolės ir dalyvavimas teatro festivaliuose. Reikėjo sinchroninio vertimo (titrai tuomet dar nebuvo praktikuojami). Nekrošius tai pavedė man, ir apsimetinėčiau, jei sakyčiau, jog šis darbas man nepatiko. Labai patiko! Teatrologinė patirtis, stebint tiek daug kaskart vis skirtingai nuskambančių spektaklių, buvo neįkainojama, bet tuo pačiu (nežinodama, kad kada nors prireiks) prisijaukinau mikrofoną.

Kai  atvykau gyventi į Ameriką, įsitraukiau į savo vyro (žurnalisto Raimundo Mariaus Lapo – A. V. Š.) vedamas kultūrines radijo valandėles. Labai greitai tas nekaltas pomėgis surimtėjo ir virto šeimyniniu darbu aštuoniolikai metų. Buvo 1990-ieji. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, po to – blokada, Sausio 13-oji… Įvykiai vijo vienas kitą, o rimto žinių iš Lietuvos šaltinio Čikagoje nebuvo. Taigi aplinkybės iš manęs padarė radijo žurnalistę, o nuo radijo iki spaudos – ne toks jau didelis žingsnis.

Beje, o kaip Raimundas Jus atrado?

San Francisce 1988-ųjų vasarą.
San Francisce 1988-ųjų vasarą.

Jis buvo iš tų jaunų amerikiečių lietuvių, kurie atvykdavo į Lietuvą. Mus supažindino 1983 metais. Bendradarbė atsivedė jį į kabinetą ir pasakė – šitas žmogus labai norėtų patekti į Jono Vaitkaus spektaklį… Buvo pavasaris, tradiciškai Vilniuje gastrolia­vo Kauno dramos teatras, o į spektaklius tais laikais patekti būdavo sunku. Čia aš prisimenu juoką iš spektaklio „Škac, mirtie, visados škac!”: „Kaip jūs susipažinot?” „Jis pakvietė mane į kiną”. „Ir tu nuėjai?” „Tai matai, kad nuėjau…” Nuo pažinties iki išvykimo gyventi į Ameriką praėjo septyneri metai. Apsispręsti padėjo apsilankymas JAV 1988-ųjų vasarą, – netikėtai sau labai gerai pasijutau šioje žemėje.

Laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigos nėra palankios kūrybai – išsunkia organizacinis darbas – straipsnių redagavimas, darbas su autoriais, atstovavimas laikraščiui, o ką jau kalbėti apie laikraščio leidimo konvejerį. Ar nepasiilgstate rašymo, nes teatrologės darbas susijęs su kūryba – recenzijų, knygų rašymu? O gal slapta ką nors ir kuriate?

Atidėjau tai iki išėjimo į pensiją.

Čikagoje ir studijoje svečiavosi signataras, diplomatas, buvęs krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius (d.).
Čikagoje ir studijoje svečiavosi signataras, diplomatas, buvęs krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius (d.).

Jau senokai gyvenate Amerikoje. Kurios šalies piliete dūšioje save laikote? Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Kas Jus sieja su Lietu­va?

Turbūt vis dėlto Lietuvos, – taip ir nepriėmiau JAV pilietybės, nes mano vidus tam priešinosi. Jei jau tu kažkur gimei, tai kaip tu gali rinktis kitą pilietybės kraštą be ypatingų priežasčių… Aš tų priežasčių neturėjau, nors tuo pačiu iš karto noriu pareikšti, kad nuo pirmųjų užuominų apie dvigubos pilietybės problemą palaikiau ir palaikau dvigubos pilietybės šalininkus. Prisimenu nemalonų susikirtimą su LR generaliniu konsulu Čikagoje Arvydu Daunoravičiumi, kuris į mano prašymą pakomentuoti per radiją problemą apie dvigubą pilietybę (šis klausimas tuomet dar buvo vystykluose) atsakė: „Na, jeigu jums ir dviems jūsų draugams tai rūpi, nereiškia, kad tai svarbu”… Nuo to laiko Čikagoje dirba štai jau trečiasis generalinis konsulas, o žiūrėkite – kokius mastelius įgavo šis klausimas, ir jo sprendimui galo nematyti. Džiaugiuosi, kad tarybinio mąstymo biurokratų ir diplomatų yra vis mažiau.

Didelė dalis Jūsų redaguojamo laikraščio straipsnių gvildena Lietuvos problemas, taigi nuo Lietuvos gyvenimo negalite atsitolinti. Lietuvoje mes čia nuolat mušame valdžias – visas iš eilės, nors mūsų valstybė nei bankrutuoja, nei kaip nors išskirtinai atsilikusi nuo kitų panašaus likimo valstybių. Kaip visa ši situacija Jums atrodo iš šono, iš toliau?

Prieš koncertą – pokalbis su Andriumi Mamontovu (sėdi) ir „Foje” vadybininkas Artūru Butkevičiumi (stovi d., k. – Raimundas)
Prieš koncertą – pokalbis su Andriumi Mamontovu (sėdi) ir „Foje” vadybininkas Artūru Butkevičiumi (stovi d., k. – Raimundas).

Dvidešimt metų į Lietuvą vykdavau nuolat – kasmet ar net dažniau. Manau, kad į šį klausimą galėsiu atsakyti  netrukus – kitą savaitę,  po penkerių metų pertraukos, vėl skrendu į Lietuvą.

Politinių pokyčių nesiryžčiau komentuoti, nes mano patirtis sako, kad net sekant politinį gyvenimą glaudžiai, diena iš dienos (kaip tai darydavau, kai vedžiau informacines laidas), tu vis tiek seki per atstumą. Kaskart nuvykusi į Lietuvą jusdavau savo suvokimo paklaidas, nors atrodė, kad suprantu viską kuo geriausiai – kaip vietinė.

Dabar net tokios užduoties nėra – gilintis į Lietuvos politinio gyvenimo subtilybes. Siekiame, kad „Draugas” būtų „žmonių” laikraštis, t.y. mums įdomiausios temos – Amerikoje gyvenantys įvairių kartų lietuviai, jų pasiekimai, jų problemos, kultūrinis palikimas ir pan. Žinoma, keliai su Lietuva nuolat susikryžiuoja – kaip ir žmonių gyvenimai.

Prisipažinsiu, kai man keletą metų teko patalkėti „Drauge”, kažkaip nepritapau prie naujųjų lietuvių išeivių ir geriau jaučiausi tarp „dypukų” su jų sentimentais „amžinajai tėvynei”. Kaip Jums sekasi laviruoti tarp abiejų išeivijos bangų?

Pultas ir mikrofonas – įprastinė darbo aplinka, nors studijų per aštuoniolika metų būta daug.
Pultas ir mikrofonas – įprastinė darbo aplinka, nors studijų per aštuoniolika metų būta daug.

Manau, kad dabar jaustumėtės kitaip! Turbūt tiesa, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais atvyko nemažai „kombinatorių”, ir jie, kaip tas šaukštas deguto, patamsino medaus spalvą. Dabar Valstijose gyvena normalūs, puikūs žmonės – kaip Lietuvoje, kaip Anglijoje, kaip kitur. Taip susiklostė jų likimai: vienų vaikai čia studijavo ir liko, ir tėvai panoro būti šalia; kiti atvyko nenorėdami prarasti aukštos gydytojo ar mokslininko kvalifikacijos; treti vedė ar ištekėjo… Žodžiu, didelis lietuvaičių būrys Čikagoje yra labai gražus! O ir aštresni kampai su ankstesne išeivijos banga nusigludino… Nors vienas aspektas yra… Man gaila, kad naujausioji banga ne visada suvokia, su kokios inteligencijos karta, karo išvaryta iš Lietuvos, jie turėjo ir dar turi progos susipažinti. Kaskart bendraudama su pokario išeivijos atstovais, jaučiu, ką Lietuva prarado. Jei ne karas ir trėmimai, mūsų tautos genofondas būtų kitoks!

Pastarajame Draugo fondo susirinkime buvo pranešta gera žinia skaitytojams – Jūsų redaguojamas laikraštis „Draugas”, kaip ir iki šiol, pasirodys tris kartus per savaitę („Tėviškės žiburiai”, leidžiami Kanadoje, pasidavė, – išeis dar rečiau nei iki šiol, tik 2 kartus per mėnesį). Gal tai reiškia, kad „Draugas” pradeda prisijaukinti naująją išeivių bangą? O gal yra kitų viltingų priežasčių?

Žiūrėti E. Nekrošiaus „Otelo” į Milaną skridome specialiai! Vakarienė po spektaklio su aktoriumi Vladu Bagdonu.
Žiūrėti E. Nekrošiaus „Otelo” į Milaną skridome specialiai! Vakarienė po spektaklio su aktoriumi Vladu Bagdonu.

Sakyčiau – „Draugas” viliasi prisijaukinti naująją išeivių bangą. Arba – nepraranda vilties. Mes norėjome mažinti apimtį dėl paprastos priežasties – redakcija yra labai maža, mums trūksta žmogiškų pajėgumų paruošti tiek daug medžiagos kiekvieną savaitę. O medžiagos yra daug. O kiek dar temų, kurių mes dėl savo žmogiškų resursų ribotumo nepajėgiame aprėpti… Laikraštis galėtų eiti kasdien, jei būtų daugiau lėšų priimti daugiau darbuotojų. O lėšų būtų daugiau, jeigu būtų daugiau skaitytojų. Jų turi būti daugiau – juk tiek visko įdomaus vyksta, tiek fantastiškų žmonių gyvena aplinkui, ir apie visa tai rašo nuostabūs, profesionalūs „Draugo” autoriai. Socialiniai tinklai – savo ruožtu, jie reikalingi mūsų gyvenime, bet jie nekuria istorijos, jie neįamžina mūsų buvimo čia. Noriu pasakyti potencialiems skaitytojams – nenuskriauskite savęs ignoruodami lietuvišką išeivijos gyvenimo metraštį, kuris tarnavo ne vienai imigrantų kartai – neįtikėtina, bet teisybė – be perstojo jau daugiau kaip šimtą metų. Perfrazuojant mano pamėgto miuziklo „Muzikos garsai” heroję, „It must have done something good…”

Dėkojame už atsakymus ir linkime sėkmės Jums ir Jūsų kūriniui – „Draugui”, kuris nuolat įdomėja, gražėja ir susilaukia vis naujų įdomių autorių.

Draugiečiai atsisveikina su ilgamete administracijos darbuotoja (sėdi k.) Danguole Mac- kevičiene, šalia Draugo fondo pirm. Marija Remienė. Stovi iš k.: Jonas Kuprys, Ramunė La- pas, Dalia Sokienė, Vida Kuprytė ir Vladas Juzėnas.
Draugiečiai atsisveikina su ilgamete administracijos darbuotoja (sėdi k.) Danguole Mac- kevičiene, šalia Draugo fondo pirm. Marija Remienė. Stovi iš k.: Jonas Kuprys, Ramunė La- pas, Dalia Sokienė, Vida Kuprytė ir Vladas Juzėnas. Virginijos Petrauskienės nuotr.