CENTRAS - Geografija-Rajonai - Rankraščiai nedega, tačiau jie skęsta
Diskusijos „Lietuvių išeivijos paveldas” dalyviai.
Diskusijos „Lietuvių išeivijos paveldas” dalyviai. (LNB nuotraukos)

Rankraščiai nedega, tačiau jie skęsta

Dalia Cidzikaitė.

Kadaise rašytojas Michailas Bulgakovas rašė, kad rankraščiai nedega. Deja, realybė yra kitokia. Viena iš pagrindinių priežasčių sausio 26 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengti apskritojo stalo diskusiją „Lietuvių išeivijos paveldas” buvo žinia apie prieš pusantrų metų Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) Putnam, CT rūsius užtvindžiusį potvynį ir jau ne pirmą kartą nesugrąžinamai prarastus keletą šimtų vertingų Amerikos lietuvių rašytinio paveldo dokumentų. Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriaus pavaduotojos Sigitos Baranauskienės teigimu, po paskutinio potvynio netekome penktadalio ALKA‘oje saugoto archyvo. Kita vertus, susitikimas buvo gera proga ne tik apžvelgti užsienyje esančio lietuviško paveldo padėtį, įvardyti iššūkius ir problemas, bet ir pasidalyti nuveiktais ir dar tik planuojamais darbais šioje srityje.

Projekto „Tikslas – Amerika“ dalyviai: Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Projekto „Tikslas – Amerika“ dalyviai: Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Diskusijoje mintimis dalijosi Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis, projekto „Tikslas – Amerika” vadovas Augustinas Žemaitis, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis, Vilniaus universiteto muziejaus direktorius Ramūnas Kondratas, LNB Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vedėja Giedrė Milerytė-Japertienė.

Renginį pradėjo praėjusį rudenį įgyvendinto projekto „Tikslas – Amerika” dalyvis ir vadovas A. Žemaitis, kuris papasakojo apie 16 dienų trukusią kelionę po rytines Jungtines Amerikos Valstijas, lankant lietuviškas vietas (11-oje Amerikos valstijų aplankyta per 300 objektų), fiksuojant nykstantį nekilnojamąjį paveldą, klausantis vietos lietuvių pasakojimų (pakalbinta apie 200 žmonių). Pasak A. Žemaičio, kitos tautos mėgsta savo paveldą, taigi ir rūpinasi juo, keliauja jo pamatyti, lietuviai, deja, mažai žino apie savo paveldą užsienyje. Projekto vadovas, lietuvių paveldu už Lietuvos ribų besidomintis nuo 2012 metų, įsitikinęs, kad jo projektas yra svarbus ne tik JAV lietuviams, bet ir pačiai Lietuvai. Jis tikisi, jog „Tikslas – Lietuva”, su kuriuo jau galima susipažinti interneto svetainėje (www.gabaleliailietuvos.lt), paskatins jį geriau pažinti ir saugoti ne tik JAV lietuvius, bet ir Lietuvos gyventojus. A. Žemaičio nuomone, privalu rasti naujų būdų, kaip išsaugoti svetur esantį lietuvių paveldą. Jo siūlymu, tai galėtų būti savanorystė ar turizmas. 

Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis konstatavo, kad šiandien nėra tinkamų pajėgų lietuvių paveldui užsienyje aprašyti – „pacientas silpsta, mažėja žmonių, kurie gali skirti jėgų paveldo išsaugojimui, tvarkymui, aprašymui, todėl neretai pagalbos laukiama iš Lietuvos”. Jis pasidžiaugė projekto „Tikslas – Amerika” dalyvių iniciatyva ir pasiūlė jį tęsti – ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse, kuriose taip pat yra lietuviško paveldo.

Nors finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumas jaučiamas ir Lietuvoje, ir išeivijoje, šis bei tas šioje srityje jau nuveikta. 2010–2011 metais su užsienio lietuviais buvo sudaryti bendri planai dėl išeivijos archyvų tvarkymo (planai tapo programos „Globali Lietuva” dalimi). Užsibrėžta identifikuoti ir aprašyti JAV, Australijos ir kitų šalių lietuvių paveldą. Čia daug darbo ir energijos įdėjo JAV Lietuvių Bendruomenės Archyvų komiteto pirmininkė a. a. Dalė Lukienė ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Archyvų darbo grupės pirmininkė Daiva Barzdukienė. Nors kasmet iš „Globalios Lietuvos” programos išeivių paveldo aprašymui ir tvarkymui sulaukiama vos 5 000 eurų, kiekvienais metais mažiausiai viena, o dažniausiai – dvi Lietuvos archyvų specialistų grupės vyksta skirtingomis kryptimis tyrinėti ir aprašyti lietuviško paveldo.

R. Kraujelis paminėjo naują tendenciją – į Lietuvą atkeliauja vis daugiau išeivijoje sukaupto rašytinio paveldo, neseniai didelė tokių dokumentų siunta Lietuvą pasiekė iš Australijos. Archyvarų pagalbos iš Lietuvos laukia Brazilijos, Rusijos lietuviai.

Renginyje apsilankė ir JAV lietuvis Raimundas Mieželis (k.). Šalia jo – Ramūnas Kondratas
Renginyje apsilankė ir JAV lietuvis Raimundas Mieželis (k.). Šalia jo – Ramūnas Kondratas.

„Jei šiandien užsienio lietuviai pasakytų: imkit viską ir vežkitės į Lietuvą, mes nesame pasiruošę priimti – neturime tam galimybių”, – tikrosios padėties apie archyvų saugojimą Lietuvoje neslėpė Lietuvos vyriausiasis archyvaras. Todėl, pasak R. Kraujelio, kol yra galimybė lietuvišką paveldą išsaugoti ir panaudoti toje vietoje, kurioje jis buvo sukurtas, būtų gerai, jei jis ten ir liktų. 

Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui diskusijoje atstovavęs Arvydas Reneckis pabrėžė, kad LTSC yra vienas iš lietuvybės stulpų Šiaurės Amerikoje. „Jei jis bus pajudintas, tai yra, jei iš jo bus išvežtas ten keletą dešimtmečių kauptas paveldas, bus nupjauta šaka, ant kurios sėdime. Nenorime tapti surinkimo punktais, kurie tik persiunčia medžiagą į Lietuvą, nors ten paveldas ir bus tinkamai saugomas”, – sakė centro atstovas. Jis pasiū-­lė, užuot skubėjus, padaryti vieną precedentą, kuris taptų pavyzdžiu kitiems mainams ir projektams. Viešėdamas Lietuvoje A. Reneckis pradėjo derybas su Lietuvos centriniu valstybės archyvu dėl LTSC saugomų vaizdo ir garso archyvų skaitmeninimo Lietuvoje. Pasak JAV lietuvio, panašiai kaip su Vokietijos archyvuose atrastu Vasario 16-osios aktu, LTSC galėtų Lietuvos centriniam valstybės archyvui ne atiduoti, o tik paskolinti filmo laikmeną, kuris, esant galimybei, jį galėtų suskaitmeninti. 

Vilniaus universiteto muziejaus direktorius Ramūnas Kondratas neslėpė fakto, kad užsienyje esantis lietuvių paveldas išgyvena sunkius laikus: vienur susiduriama su neaiškia pastatų, kuriuose yra įsikūrę archyvai, ateitimi (pvz., LTSC) ar vietos stoka (pvz., Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje), kitur sudarytos netinkamos dokumentų saugojimo sąlygos (jau anksčiau minėtas potvynis ALKA’oje). R. Kondrato nuomone, tie archyvai, kurie yra susiję su Lietuva ir jos žmonėmis, turėtų atsidurti Lietuvoje ir būti ten tol, kol užsienyje nebus sudarytos tinkamos archyvų saugojimo sąlygos.

Kaip tikrą sėkmės istoriją R. Kondratas paminėjo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje archyvus – ten sudarytos ne tik tinkamos sąlygos juos laikyti, bet netrūksta ir savanorių. „Jei anksčiau buvo kalbama apie SLA archyvus rūsyje, kuriame nėra šviesos, šiandien SLA garsėja savo galerija, kurioje lankosi garsiausi Lietuvos menininkai”, –  R. Kondrato mintims pritarė G. Milerytė-Japertienė. Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad SLA „atrado” ir prie šios organizacijos veiklos noriai prisijungė jaunoji lietuvių karta.  

Diskusijai pasisukus į Lietuvoje saugomų išeivijos archyvų padėtį ir kai kurių iš jų neaiškią ateitį (pvz., dr. Kazio Pemkaus archyvą Klaipėdos universitete, pasigirdus kalboms apie šio universiteto galimą uždarymą, arba Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvus, rekonstravus pastatą, kuriame jie buvo saugomi), Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius A. Antanaitis teigė, jog nors VDU Lietuvių išeivijos instituto padėtis nėra tokia bloga, kaip Klaipėdos universitete, ji nėra iš pačių geriausių. Jis neretai juokaudamas sako, jog anksčiau institute saugomų archyvų tvarkymas vyko už nedidelius pinigus arba tai atlikdavo doktorantas, kuris tyrinėjo, tvarkė ir apsigindavo disertaciją pasirinkta išeivijos tema. Tokia sistema – instituto sėkmės formulė – veikė apie 10 metų.   

Deja, su aukštojo mokslo krize Lietuvoje, pradėjus mažėti doktorantų skaičiui ar tokių doktorantų išvis neatsirandant, veikla pradėjo stoti. Prie archyvo tvarkymo ir viešinimo sulėtėjimo prisidėjo ir pastato rekonstrukcija. Šiandien istoriniame pastate, kuriame pirmosios šalies nepriklausomybės metais buvo Užsienio reikalų ministerija, dalis anksčiau archyvų užimtų patalpų tapo viešomis erdvėmis. Archyvo veikla sustojo ir dėl archyvaro etato institute nebuvimo. „Archyvų tvarkymas akademijoje neįeina į jokią universiteto veiklą”, – ironizavo A. Antanaitis. Vis dėlto, nepaisant nedėkingos dabartinės padėties, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius nepraranda vilties – institutas gavo papildomas patalpas gretimame pastate, todėl jis tikisi, jog netrukus instituto archyvas ir vėl bus prieinamas visiems juo besidomintiems.

Visi renginio dalyviai pripažino privačios iniciatyvos būtinybę siekiant išsaugoti lietuvių paveldą užsie-nyje, nes asmeninis susidomėjimas paveldu siekia kur kas toliau nei mokama iniciatyva  – projektas „Tikslas – Amerika” yra puikus to įrodymas. Beje, projekto sumanytojai kitą savo kelionę planuoja į JAV Vidurio regioną.