Rašytojas Valdas Papievis: Paryžius manęs nepaleidžia

Algis Vaškevičius.

Jau daugiau kaip du dešimtmečius Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyvenantis rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis – dažnas svečias Lietuvoje. Čia jis lankosi kelis kartus per metus, buvo sugrįžęs ir visai neseniai, kai rugsėjui baigiantis dalyvavo pirmąkart Nacionalinėje dailės galerijoje surengtame literatūros festivalyje „Open books” bei Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje pristatė savo naujausią kūrinį „Ėko”. Lapkritį jis vėl planuoja grįžti į Lietuvą – Šiaulių knygų mugės rengėjai pakvietė rašytoją į svečius.

Su V. Papieviu teko kartu studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete, kartu gyvenome bendrabučio kambaryje, tad jį pažįstu jau daug metų. Puikiai prisimenu, kad dar būdamas studentu jau nuolat rašė – juodu rašalu buvo išmargintas ne vienas storas sąsiuvinis. Rašymas Valdui visada buvo labai svarbus, tad gal nenuostabu, kad kai rugsėjo viduryje pagaliau prisirengiau aplankyti jį Paryžiuje, pokalbis ir prasidėjo nuo kūrybos.

„Šiemet nieko neparašiau, nes tiesiog nesirašo. Taip jau yra – arba rašosi, arba ne. Aš nenoriu savęs prievartauti, priverstinai sėdėti ir bandyti kažką išspausti. Jei nesirašo, tai nesirašo. Gal ryt, gal poryt, o gal po mėnesio ar kitąmet ims kažkas ir pasirašys. Aš neplanuoju toli į priekį, gyvenu šia diena ir džiaugiuosi tuo, ką turiu”, – sakė Valdas, kai netoli jo namų, prie turistų apgulto Saint-Michel fontano visai šalia Paryžiaus Dievo motinos katedros susėdome kavinėje išgerti puodelio espreso kavos.

Žinoma, paklausiau, iš kur tada naujas kūrinys „Ėko”, kuris tik ką išleistas, jei sakosi nieko neparašęs. Pasirodo, pernai pradėtas „Ėko” turėjo būti romanas, bet romanu nevirto – galima vadinti jį romano fragmentu ar dar kaip nors. „Ėko” buvo spausdintas praėjusių metų spalio mėnesio „Metų” žurnale, tad V. Papievio kūrybos mėgėjai, o jų Lietuvoje tikrai yra labai nemažai, jau galėjo tą gražų ir labai „papievišką” kūrinį perskaityti.

Valdas papasakoja, kad naujasis leidinys yra labai ypatingas – ir dėl to, kad išėjo tik 17 egzempliorių tiražu (jis net nepamena, kodėl tokį skaičių pasirinko), ir dėl unikalaus rankų darbo knygos įrišimo – tą atliko Valdo bičiulė, daug metų Paryžiuje gyvenanti Rima Puniškaitė. Kiekviename numeruotame egzemplioriuje yra po du originalius Eugenijaus Varkulevičiaus piešinius, ir viršeliui panaudota jo tapybos reprodukcija. Suprantama, ypatinga ir knygos kaina, bet gal jos minėti nėra būtina.

„Open books” festivalyje Valdas pristatė pernai „Odilės” leidyklos išleistą romaną „Brydė”. Tai psichologinis trileris, rašytas Lietuvoje prieš tris dešimtmečius. Jame fragmentiškai susipina dvi istorijos ­– viena apie pokario žmonių šiurpius išgyvenimus mažame miestelyje, kita – apie Sąjūdžio metų Vilnių. Autorius sako, kad kūrinys parašytas prieš kokius trisdešimt metų.

„Buvo du ‘Brydės’ egzemplioriai, vieną turėjau aš, kitą saugojo mūsų kurso draugas, buvęs Lietuvos kultūros ministras Darius Kuolys, kurio patarėju man teko dirbti. Buvau tą romaną lyg ir užmiršęs, bet pastebėjau, kad rankraščio lapai vis labiau blunka, ir pagalvojau, kad gal reikėtų jį išleisti, šiek tiek kažką pataisant”, – pasakojo Valdas.

Kai jo paklausiau, kokias savo knygas laiko labiausiai pavykusiomis, jis išvardijo du romanus – 2010 metais išleistą „Eiti” ir „Odilė, arba oro uostų vienatvė”, pasirodžiusį 2015 metais. Už romaną „Eiti” Valdui 2011 metais buvo įteiki Liudo Dovydėno premija, o „Odilė” sulaukė labai gerų atsiliepimų, didelio skaitytojų dėmesio – būtent po jos pasirodymo 2016 metais V. Papievis buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija – „už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką”.

„Man smagu girdėti, kad jaunesni skaitytojai atranda, skaito ir giria romaną „Eiti”, o vyresniesiems patinka „Odilė”. Kartais galvoju, kad išties nedaug parašiau, bet, kita vertus, ne taip ir mažai – yra mano bendraamžių rašytojų, parašiusių daug mažiau”, – pasakoja Valdas, kai pakeliui nusipirkę raudono vyno butelį įsitaisome prie Senos – čia, krantinėje, jo mėgstama vieta, čia atsiveda iš Lietuvos atvykusius draugus.

Šiemet sukanka jau trisdešimt metų, kai jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Per tą laiką pasirodė romanai „Ruduo provincijoje”, „Vienos vasa­ros emigrantai”, jau minėti „Eiti”, „Odilė” ir „Brydė”, taip pat apysakų rinkinys „Užmaršties slėnis”, ap­sakymų rinkinys ,,Žiebtuvėliai anarchistai”. Jis yra išvertęs keletą mokslinės bei grožinės literatūros iš anglų ir prancūzų kalbų. Anglų kalbą, kurios mokėsi universitete ir tikrai gerai mokėjo sakosi jau beveik užmiršęs, nuolat skaito knygas prancūzų kalba.

Vertėja Karolina Masiulytė-Paliulienė, į prancūzų kalbą išvertusi Kristijono Donelaičio „Metus”, išvertė į šią kalbą ir romaną „Eiti”. Yra vilties, kad tas vertimas bus išleistas. O Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti literatūros tyrinėtoja prof. Violeta Kelertienė išvertė „Ėko” į anglų kalbą ir pasiūlė keliems Amerikos literatūriniams žurnalams. Fragmentas pasirodė labai prestižiniame „Kenyon Review” žurnale, šių metų liepos-rugpjūčio numeryje, ir šis faktas Valdą tikrai labai džiugina.

O į Paryžių Valdas pradėjo važinėti dar maždaug 1990-aisiais metais, iš pradžių pabūdavo kelis mėnesius ir grįždavo, o nuo 1992-ųjų gyvena nuolat. Visam gyvenimui jam įsiminė bendravimas su visuomenės veikėja, buvusia Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis, o ilgametis jos gyvenimo draugas argentiniečių rašytojas Julio Cortazaras dar nuo studijų metų buvo mėgstamiausias Valdo rašytojas – jo garsiojo romano „Žaidžiame klases”, lietuviškai pasirodžiusio 1978 metais ištraukas Valdas galėjo skaityti atmintinai.

Ir dabar Valdas pasiūlo užsukti ir praeiti pro arką Paryžiuje, kuri aprašyta jau pačiame pirmajame romano „Žaidžiame klases” sakinyje: „Tiek kartų, būdavo, aš išeinu pro arką Senos gatve į Konti krantinę, ir tuojau pat – vos akys apsipranta su melsvomis sutemomis, kurios tvyro ties upe, – ant Menų tilto sudūluoja…”. Nedidelė ta arka, ir dar remontuojama, bet vis dėlto – Cortazaras…

Kol maloniai gurkšnojame vyną (čia reikėtų pastebėti, kad parduotuvėse vyno su atsukamais kamščiais nerasi, tad gerokai aptrintoje Valdo kuprinėje visada yra kamščiatraukis, o taip pat peilis ir vienkartinės stiklinės), užsikąsdami pelėsiniu sūriu ir slyviniais pomidorais, pasidomiu, kokia ta Valdo eilinė diena Paryžiuje. „Vaikštau, mėgaujuosi, stebiu žmones, ateinu čia krantinėje pasnausti, nieko ypatingo. Tiesiog gyvenu”, – atsako jis. Labai mėgsta nuvažiuoti prie jūros, taip pat apsilankyti Provanse, kur turi gerų draugų. Anksčiau, pasak Valdo, tų draugų buvo daugiau, dabar jų skaičius sumažėjęs, bet patys ištikimiausi likę.

Vos prieš kelias dienas jis buvo grįžęs iš Liuksemburgo – pakvietė čia Europos Sąjungos institucijose dirbantys lietuviai. Valdas iš Liuksemburgo parsivežė pačius geriausius įspūdžius – tų lietuvių yra gal pora šimtų, tai labai išsilavinę, didelius atrankos konkursus praėję jauni žmonės, daugiausiai vertėjai, gyvai besidomintys literatūra, skaitę jo kūrinius, tad užsimezgė gyva, įdomi diskusija apie kūrybą, kultūrą apskritai, vertimo meną.

Man, kaip tikram suvalkiečiui (reikėtų sakyti sūduviečiui, bet ne taip skamba) rūpi, iš ko jis pragyvena, nes tas pragyvenimas Paryžiuje išties nepigus. Žinoma, Nacionalinė premija buvo nemenka finansinė parama – dalį pinigų panaudojo, išsipirkdamas tą savo būstą palėpėje, kurį iki šiol nuomojo. Dar turi keletą mokinių iš mišrių lietuvių-prancūzų šeimų, kuriuos moko lietuvių kalbos. 

Be to, anksčiau jis gana intensyviai bendradarbiavo su Lietuvos radiju, nuolat rengė reportažus, dabar, tiesa, jų jau būna gerokai mažiau. Valdas prisimena puikius laikus, kai kaip Lietuvos radijo korespondentas buvo akredituotas Prancūzijos prezidentūroje, kai ten šeimininkavo Nicolas Sarkozy – po spaudos konferencijų visada būdavo puikios vaišės su daug maisto ir gėrimų…

Daugelis Lietuvoje girdėjo tiesioginį Valdo reportažą per Lietuvos radiją, kai jis, stovėdamas šalia degančios Dievo Motinos katedros, labai jautriai komentavo tai, ką matė. Ir dabar ši vieta kasdien apgulta turistų, nors teritorija aptverta ir laukiama remonto darbų pradžios.

Pamojavęs pro šalį Sena plaukiantiems turistams, Valdas pasakoja toliau – Paryžius jį „prisijaukinęs” ir jau nelabai save įsivaizduoja kur nors kitur. Prieš kurį laiką čia persikraustė gyventi ir jo sesuo, anksčiau turėjusi valdišką ir nelabai įdomų darbą vienoje Vilniaus įstaigoje. Lietuvoje, gimtuosiuose Anykščiuose gyvena Valdo mama, kuri seka sūnaus kūrybinį kelią, juo domisi, viename kambaryje yra įsirengusi lentyną su visais Valdo apdovanojimais ir pagyrimo bei paskatinimo raštais.

Liepos mėnesį Valdas mamai parengė ypatingą dovaną – ją nusivedė į prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją prezidentūroje. Tiesa, apie tai, kad yra kviečiamas į šį renginį, jis sužinojo jau būdamas pakeliui į Lietuvą – vienintelis kostiumas liko Paryžiuje, tad teko skubiai ieškoti kito Vilniuje – apie tas paieškas jis pasakoja taip įdomiai ir linksmai, kad nesusilaikau – štai puikus siužetas naujam apsakymui. Bet ar toks apsakymas atsiras – nežinia.

Dar rūpi paklausti, kada bus baigtas kurti meninis filmas pagal „Odilę”. Pasirodo, filmo nebus, ir Valdas dėl to nė kiek neliūdi. Filmą ruošėsi statyti režisierius Gytis Lukšas, buvo parengtas projektas ir gauti pinigai literatūriniam scenarijui, kurį V. Papievis parašė, bet tie pinigai baigėsi, jų paties filmo kūrimui reikia gerokai daugiau, reikia ieškoti rėmėjų, tai turėtų būti bendra koprodukcija… Tad „Odilės” gerbėjams ir gerbėjoms (Valdas yra girdėjęs, kad Panevėžyje, dar kažkur net buvo susibūrę „Odilės” gerbėjų klubai) teks pasitenkinti pačiu romanu.

Saulėta diena Paryžiuje, rugsėjo 13-oji, penktadienis juda vakarop, tuoj patekės mėnulio pilnatis, baigsis numatoma pensijų reforma nepatenkintų transporto darbuotojų didžiulis streikas, ir su Valdu teks atsisveikinti. O jis liks savo numylėtame Paryžiuje ir lauks – gal jau ryt ar poryt ateis įkvėpimas, ir sulauksime naujo gražaus kūrinio. Tad laukiame…