Prie spaudos stalo.
Prie spaudos stalo (iš d.): LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas, parlamentarai Žygimantas Pavilionis, Gediminas Kirkilas, Mindaugas Puidokas, žurnalistai Bronius Abrutis ir Ramunė Lapas. (Agnės Vertelkaitės nuotr.)

Reikia ieškoti naujų kelių

„Draugas” jau kelis kartus rašė apie gruodžio mėnesį vykusį LR Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo vadovaujamos delegacijos vizitą į Čikagą ir Washingtoną, pabrėždamas susitikimų su JAV politikos vadovais svarbą – pirmiausia, užtikrinant tolesnį Lietuvos saugumą. Tačiau šios, tris didžiausias Seimo partijas atstovaujančios, delegacijos apsilankymo metu gvildenti ir kiti lietuvių diasporai svarbūs klausimai. Parlamentarai pabrėžė, kad naujasis Seimas bandys išspręsti dvigubos pilietybės klausimą, ieškos kelių, kaip paskatinti užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, spręs grįžtančiųjų įsikūrimo ir integracijos problemas. Taip pat pabrėžta, jog diaspora visada buvo stipri Lietuvos atrama JAV diskusijose dėl šios šalies užsienio bei saugumo politikos, ir esant nestabiliai geopolitinei situacijai šis veiklos baras išlieka ypač svarbus.

Platesnis pokalbis šiais klausimais 2016 m. gruodžio 4 dieną vyko Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, Lietuvių Fondo posėdžių salėje. Į „Draugo” klausimus atsakė Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas, Užsienio reikalų komiteto nariai Žygimantas Pavilionis ir Mindaugas Puidokas.

Buvo laikai, kai lietuviai politiškai buvo labai aktyvi grupė – buvo pramušę kelius į Kongresą ir į Senatą, į Baltuosius rūmus… Dabar tas ryšys didele dalimi prarastas, nes dabartinė emigrantų karta, nors gana gausi, politiniame gyvenime nelabai dalyvauja. Ar yra planų tą situaciją keisti?

Ž. Pavilionis: Tas ryšys su bendruomene yra labai svarbus. Deja, jis silpnėja. Net ir pagal rinkimų rezultatus tai matyti – D. Britanijoje – 6,000 balsų, o čia, per visą Ameriką, jau tik 2,000, t. y. labai mažai, palyginus su tuo, kiek čia yra lietuvių. Ir jeigu į šitą ryšį neinvestuosime – diplomatais, kultūra, ekonomika, įvairiais kitais būdais – tai jis dar labiau silpnės. Tai ir pavojinga, nes ryšys su Amerika gyvybiškai svarbus Lietuvai. Amerikiečiai dėl to taip atvirai ir žiūrėdavo į mus, kadangi čia buvo galinga ir gerai organizuota lietuvių bendruomenė, ir ji galėtų dar labai daug nuveikti. Reiktų tiesiog paskatinti jaunus lyderius, JAV Lietuvių Bendruomenę imtis politinių iniciatyvų. Štai neseniai prie pat Washingtono vyko Šokių šventė, aš kreipiausi į organizatorius, prašydamas, kad jie išnaudotų tą šventę politiškai, bet taip nebuvo padaryta… Turim tokį įprotį – veikti tiktai kultūrinėje erdvėje. Bet to nebeužtenka – turim veikti visapusiškai. Turime draugų – senatorių Dick Durbin, Kongreso narį John Shimkus, bet reikia dirbti ir su naujais žmonėmis, tiesti naujus tiltus ir veikti kartu. Kai aš dirbau Washingtone, mano stiprybė ir buvo – kad jūs visą laiką buvote kartu su manimi.

Naujosios lietuvių bendruomenės JK, Airijoje dabar yra kaip Čikagoje prieš 100 metų. Jos galingos skaičiais, bet ne savo veikimu, ne kokybe. Jos girdi kažką apie jūsų institucijas, apie čia sukurtus fondus, bet pačios to nemoka daryti. Įvairiais būdais bando tiesti tiltus, tad jeigu galėtumėte kažkaip padėti, būtų labai naudinga. Tie tarpusavio bendruomenių ryšiai irgi labai svarbūs.

Negalime užmiršti ekonomikos. Pastaraisiais metais labai stipriai pradėjo vystytis JAV ir Lietuvos ekonominiai santykiai, Amerika tapo viena iš svarbesnių prekybinių partnerių. Amerikiečiai yra vieni pagrindinių darbdavių Lietuvoj, ir aš manau, kad čia tik pradžia. Dabar nuo išrinktojo prezidento Donald Trump labai daug priklauso, ar bus laisvos prekybos sutartis. Ji, žinoma, būtų labai naudinga. Jeigu nebus, reikės toliau viską daryti savo rankomis, ir čia vėl be bendruomenės netoli pajudėsime.

G. Kirkilas: Prekyba tampa dar svarbesnė dėl sankcijų Rusijai. Kaip žinote, mūsų žemdirbiai, žemės ūkio produkcijos gamintojai, prarado labai daug rinkų, ir Vyriausybė ieško naujų. Ketvirčio amžiaus patirtis rodo, kad Rusijos rinka yra, bet ji labai nestabili. Be to, priklausoma nuo politikos. Dabartinės sankcijos yra bendra politika – Amerikos, ES, bet prieš tai Lietuva vienašalių sankcijų patyrė ne kartą. Ir niekas nežino, kada, kokią dieną dėl politinių priežasčių, dėl to, kad Lietuva kažką daro, jai staiga neteks nutraukti eksporto. Amerikos rinka, kaip alternatyva, yra svarbi, ypač šiuo metu.

Ž. Pavilionis: Kalbant apie bendradarbiavimą su Pasaulio Lietuvių Bendruomene, tai visi kartu su nauja Vyriausybe mes bandome šiek tiek išplėsti jos kompetenciją – Izraelio, Airijos pavyzdžiu, – nukreipti į pagalbą norintiems grįžti lietuviams. Sudarant jiems sąlygas grįžti kuo sklandžiau ir įsilieti į Lietuvos kūrimą, nes aš tikrai tikiu, kad tiek čia, tiek Airijoj, tiek Londone yra milžiniškas potencialas.

G. Kirkilas: Grįžimas dabar yra kur kas spartesnis. Ameriką tai liečia mažiau, bet, kaip žinot, ,,Brexit” į britų visuomenę įnešė priešiškumo. Ir daugiausiai – prieš Vidurio ir Rytų Europos atstovus. Ir žmonės jau grįžta. Grįžta ne vienetai, bet šimtai. Kas apsunkina grįžimo sąlygas mūsų tautiečiams? Kad grįžus reikia kažkur gyventi. Žmonės išvažiavo, viską pardavė… Be Vyriausybės pagalbos šeimoms grįžti yra sudėtinga.

Ž. Pavilionis: Ypač dabar aštrus jiems tampa dvigubos pilietybės klausimas. Kaip ir jums. Anksčiau D. Britanijoje gyvenantiems nereikėjo rinktis – jie buvo ES piliečiai, bet dabar jie turės rinktis – arba JK, arba Lietuvos. Visoms partijoms reikės pabandyti surasti kompromisą, kad išsaugotume pilietybę transatlantinėje šeimoje gyvenantiems lietuviams. Bus sunku, tarsimės su teisininkais, bet kažkada (Gedimino Kirkilo laikais) buvo surastas kompromisas dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo, dėl strateginių įmonių pardavimo, ir konstitucinės teisės specialistai pritarė tam kaip išimčiai. Aš abejoju, kad pavyks tai įgyvendinti visiems pasaulio piliečiams, bet jeigu susiaurintume ratą iki vadinamųjų vakarietiškos orientacijos šalių, manau, visos partijos sutartų. Tai liestų apie 90 proc. pasaulio lietuvių.

Ar be referendumo yra teisinių prielaidų tai daryti?

G. Kirkilas: Pradės veikti nauja Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija, ji, žinoma, irgi turės planą šiuo klausimu… Bet man atrodo, kad dabar yra didelės galimybės net ir be referendumo paskelbti įvairiausių lengvatų pagal įvairias kategorijas. Tai Seimas gali padaryti įstatymų tvarka. Reikia pripažinti, kad mes čia labai viską supainiojome – daug teismo sprendimų, daug visokių nuomonių… Kaip žinote, pilietybės klausimas įeina į dešimtį Konstitucijos punktų, ir kai kuriuos pakeisti yra labai sunku. Čia ,,kalti”  ne tik griežti Konstitucinio Teismo išaiškinimai, bet ir Prezidento R. Pakso veiksmai – kai jis, naudodamasis Prezidento galimybėmis, išimties tvarka neteisėtai išdalijo keletą pilietybių. Todėl dabar ši tvarka nepalaikoma. Bet, kita vertus, jei Prezidentas yra nuo nieko nepriklausomas ir teisingai veikia, kodėl neišplėtus jo galimybių teikti pilietybę išimties tvarka? Taigi čia yra viena iš galimybių – galbūt suteikiant net atskiroms grupėms, atskiroms kategorijoms. Mums gal nereiktų laiko gaišinti, nes ir mano, ir Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės buvo sukūrusios darbo grupes, į kurias įėjo geriausi Lietuvos teisininkai, – deja, turime tokią situaciją… Konstituciją pakeisti Seime? Keliskart bandėme – nepavyko. Nežinau, ar dabar pavyks. Aš siūlau – kol spręsis Konstitucijos reikalai, reikia daryti viską, ką galime padaryti, be Konstitucijos keitimo.

Ž. Pavilionis: Pridursiu mažą istorinę peripetiją. Tarpukario Kaune buvo lygiai tokia pati problema. Neseniai dalyvavau prof. Juozo Skiriaus knygos „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais” pristatyme. Lietuviai po ilgų diskusijų Seime 1928 metais padarė vieną išimtį – tik Amerikoje gyvenantiems lietuviams suteikė dvigubą pilietybę. Nes tai buvo didelis interesas – ir finansiniai, ir politiniai ryšiai. Ir tikrai – Kauno Lietuva praturtėjo, visapusiškai sustiprėjo.

Skaitant ambicingą konservatorių planą, kaip susigrąžinti žmones į Lietuvą, krenta į akis, kad ten daugiausiai minimas verslas, na, dar protai. Bet tuo tarpu į Ameriką yra atvažiavusių labai daug žmonių – ne mokslininkų ir ne daktarų. Tokių iš tikrųjų yra mažuma. Ar apie visus galvojama? Ar galvojama ir apie tuos, kurie grįš būti pensininkais? Ar visi laukiami ir ar visiems ieškoma vietos? Ypač ištuštėję kaimai ir miesteliai. Ar yra scenarijai, kaip Lietuvos provinciją vėl užpildyti gyventojų? Lietuva yra labai maža šalis – ar mes jau palaidojom mintį, kad ji gali būti šiuolaikinė valstybė visoje teritorijoje? Kaip, pavyzdžiui, baskai, kurie puikiai sujungė savo tūkstantmečio senumo ūkius su moderniausiomis šiuolaikinėmis technologijomis, ir klesti visas kraštas?

M. Puidokas: Iš tikrųjų labai atsakingai žvelgiame į regioninę politiką. Forsuojant programą kartu su ekspertais viena pagrindinių vedamųjų buvo būtent tolygesnis regionų išvystymas. Didžiulis dėmesys skiriamas tam, kad Lietuva nepavirstų vieno miesto valstybe, nes Vilnius iš tikrųjų sutraukia ir investicijas, ir žmones. Ir dėl emigracijos, ir dėl Vilniaus efekto mūsų kaimai ir regionai tuštėja. Tai iš tikrųjų yra milžiniška problema, ją spręsti reikėjo jau anksčiau, bet bandysime daryti viską, kad būtų kitaip. Visų pirma stiprinsime Kauną, taip pat Klaipėdą.

Iš ES gauname labai daug paramos, bet kai kalbėjome apie tai Europos reikalų komitete (kur G. Kirkilas yra pirmininkas, o aš pavaduotojas), visų partijų atstovai įžvelgė tą pačią problemą – ES investicijos ir parama nusėda būtent į stalus, į pastatus, į infrastruktūrą, bet ne į žmones. Naujų sukurtų darbo vietų skaičius yra graudžiai mažas. O jeigu norime išlaikyti valstybę ir ją stiprinti, privalome pagrindinį dėmesį sutelkti į žmones ir darbo vietų kūrimą, tokių darbo vietų, kurios suteikia galimybių oriai gyventi. Nes jeigu to nebus, tai maža šalis toliau mažės, ir iki 2030 metų, pagal visus skaičiavimus, mes prarasime kritinę masę, kad galėtume išlaikyti valstybę, jos socialinę sistemą. Taigi čia mes tiesiog nebeturime erdvės daugiau klysti, ir ne tik užsienio politikoje, bet ir vidaus politikoje dėl strateginių valstybės vystymo krypčių mums reikia visų partijų sutarimo.

O atsakant į klausimą, ar laukiami visi, – tai tikrai labai laukiami yra visi, tik kol kas tam grįžimui gal nėra sudarytos tokios sąlygos, kokių reikėtų. Bet tikiuosi, kad mes darbais galėsime parodyti, jog įvairių profesijų, įvairaus amžiaus žmonės gali sugrįžti į Tėvynę ir matyti, kad Tėvynė jų laukia.

G. Kirkilas: Kad klausimas yra labai aktualus, rodo ir tai, kad neatsitiktinai, matyt, šiuos rinkimus laimėjo Valstiečių partija. Aš esu vilnietis, bet važinėjant po Lietuvą tas kaimų tuštėjimas slegia ir mane. Baskų krašte ir apskritai Ispanijoje, Prancūzijoje, iš dalies Portugalijoje, labai gerai pasinaudota ES parama žemės ūkiui. Viena didžiulių ginčų priežasčių yra būtent Europos žemės ūkio politika. Tai viena ir iš ,,Brexit” priežasčių, nes britai nepritarė tokiai politikai, kurios laikosi prancūzai, ispanai, labai daug investuojantys į savo regionus. Sakyčiau, kad Prancūzija savo regionus pavertė tokia žemės ūkio, kultūros, turizmo jungtimi… Lietuvoje toks jungimasis irgi vyksta, tik lėtai. Per daug greitai atsivėrė darbo rinka kitur, o mūsų žmonės nelaukia – jie ieško geresnio gyvenimo dabar. Tai visiškai suprantama.

Bet tai nereiškia, kad žmogus praranda ryšį su Tėvyne. Mūsų – valdžios – reikalas yra sudaryti sąlygas, kad žmonės nesijaustų, jog jie išbėgo supykę ant savo Tėvynės ir kad jie galėtų padėti. Jie labai daug padeda – mūsų žmonės Lietuvoje likusiems savo giminėms kasmet atsiunčia kelis milijardus eurų. Čia yra didelė parama. Sakyčiau, mūsų tautiečiai atsiunčia daugiau pinigų, negu mes jų gauname iš turizmo.

Ž. Pavilionis: Būtų gerai, kad pabandytume sustyguoti veikimą su sugrįžtančiais lietuviais, nes šiuo metu savo siaurame tunelyje dirba daug atskirų institucijų. Būtų gerai, pavyzdžiui, mūsų delegacijai nuvažiuoti į Izraelį – ten yra Absorbcijos ministerija, turinti per 500 tarnautojų. Dirbama su kiekvienu žmogumi – kaip didžiausia investicija. Nori grįžti? Aš tau padėsiu – nuo bilieto nupirkimo, pagalbos surandant darbą iki paskolų suteikimo. Kad tik tu ateitum, nes tai yra didžiausia šalies investicija.

Pabaigai – toks prašymas, ir diplomatams, ir visiems lietuviams, – darykite viską, kad Donald Trump 2018 metais atvažiuotų į Lietuvą. Švęsime valstybės atkūrimo 100-metį. Didžiulis laiko tarpas, kai Lietuvoje nebuvo JAV prezidento. Dabar, kai braižomos naujos administracijos gairės, gal net aštuoniems metams į priekį, labai svarbu, kad jos būtų braižomos teisingai. Tai kuo aktyviau mes veiksime su nauja valdžia, tuo geriau. Vykite į Washingtoną, šokite šokius, dainuokite dainas, kvieskite Amerikos politikus į visas šventes – čia tokia galia yra, kokios nei latviai, nei estai neturi.

Tų kelių reikia ieškoti. Jų nėra labai daug – vienetukai. Masiškai jų nebeturime, kaip turėjome.

G. Kirkilas: Aš dar priminsiu, kad mūsų integracija į ES ir NATO irgi nebuvo toks vienareikšmis laikotarpis. Būtent čia, Čikagoje, PEN korporacija padarė išvadą, kad į NATO tinka vienintelė Estija. Tada atvažiavo mūsų delegacija, ir su jūsų pagalba tą išvadą pakeitėme iš esmės.

Noriu padėkoti konsului M. Gudynui už idėją atvykti čia, į Čikagą. Tikrai labai svarbu. O galėjome važiuoti tiesiai į Washingtoną. Žinote, aš, kaip daugelį metų dirbantis užsienio politikos srityje, iškart matau, kaip koks generalinis konsulas ar ambasadorius dirba… Tai visiškai aiškiai matyti.

Patikėkite, ir žmonės mato!
Dėkojame už pokalbį.