DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Jovita Beliak-Antanavičienė.
Profesija – tai žmogaus rūbas, kurį kasdien vilkėdamas, jis sukelia skirtingas praeivių emocijas. Vieni didžiuojasi būdami verslininkais, nors jų nuostoliui nėra galo, kiti kukliai kalba apie pyragaičių gaminimą vietinėje kepyklėlėje, kuri galbūt po metų prasiplės į kitus miestus ir atidarys dar 10 parduotuvių. Dažnai žmonės teisiami pagal titulą, už kurio slypi gilesnė prasmė ir reikšmingumas mūsų gyvenimui.
Viena tarp ne itin populiarių, bet labai svarbių istoriniam paveldui profesijų – restauratorius. Ši architektūros atšaka yra retai sutinkama šiuolaikiniame pasaulyje, o ir ateities studentams ji nėra tokia patraukli. Ar tai nykstanti profesija? Tikriausiai… Bet dar ne vėlu ją atgaivinti ir prikelti antram gyvenimui, juolab kad mažėjant restauratorių, nyksta ir mūsų istorija, liudijanti apie mūsų atsiradimą, tapimą tuo, kuo esame dabar.
Vienas iš šios profesijos sergėtojų – Rimvydas Danius Glinskis, baigęs architektūrą tuometiniame VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabartinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas – VGTU) ir istoriją gaivinantis Amerikoje. „Jaučiausi, kad nesu geriausias tarp savo kolegų. Be to, sovietiniais laikais domėjausi Lietuvos istorija, kurią buvo gana sunku atrasti. Teko perskaityti Šapokos istoriją, todėl baigęs pasirinkau, kiek leido tuometinis skirstymas, Paminklų konservavimo institutą Vilniuje”, – apie mokslo krypties pasirinkimą pasakojo pašnekovas.
Pakliuvęs į dabartinės žmonos Juditos meilės pinkles Danius prieš daugiau nei dvidešimt metų tapo meilės emigrantu ir, sukūręs gausią šeimą, šiuo metu laimingai gyvena Brooklyne, New Yorko valstijoje. Nauja pradžia svetimoje šalyje, kaip ir daugumai atvykėlių, nebuvo maloni, tačiau artimųjų palaikymas, tautiečių pagalba ir mylimosios buvimas kartu nugalėjo net didžiausius sunkumus.
„Atvykęs į New Yorką kurį laiką dirbau pas lietuvį architektą. Tai buvo labai reikalingas ‘universitetas’ persiorientuoti iš sovietinės architektūros ir statybos kultūros į amerikietiškąją. Kai nebemokėjo algos, teko palikti tą architektą. Laikraščių pagalba beveik jau buvau susiradęs darbą, kai pažįstama lietuvė davė jos jau mirusio vyro kolegos telefoną, kuris specializavosi restauravimo srityje. Kai aplankiau jo įstaigą, iš karto pasiūlė dirbti. Ten išbuvau penkerius metus. Buvau paskutinis darbuotojas, kai jis tą įstaigą uždarė, bet aš jau dėl šeimyninių priežasčių turėjau persikelti gyventi į Californiją”, – apie pirmus darbus Amerikoje pasakojo Danius.
„Grįžęs po trejų metų į New Yorką vėl pradėjau dirbti architektūroje, bet vis norėjau grįžti į restauravimą. Kadangi pažinojau kelis architektus, dirbusius toje pačioje architekto-restauratoriaus įstaigoje, tai greitai grįžau į tą pačią specializuotą įstaigą, kurioje dirbu iki šiol”, – pasakoja restauratorius apie įsidarbinimą konsultacinėje įmonėje „Building Conservation Associates” (BCA), besispecializuojančioje pastatų restauracinės dalies projektų ruošime ir jų priežiūroje statybos metu.
Lietuvoje buvo daugiau atradimų
Prieš atvykdamas į Ameriką Danius Glinskis prisidėjo ir prie tėviškės istorinio paveldo išsaugojimo. Nors Lietuvoje restauratorius dirbo tik šešerius metus, per tą laiką jis spėjo prisiliesti prie kelių svarbių kultūrinių objektų restauravimo. „Spėjau daugiau paruošti projektų, negu įvykdyti. Užbaigta buvo Alantos smuklė Molėtų rajone. Dar vienas projektas buvo įvykdytas jau išvykus – pirmas Panemunės pilies Jurbarko rajone etapas”, – apie indėlį į Lietuvos paveldo gaivinimą pasakojo Danius.
Pašnekovas teigia, jog dirbant Lietuvoje galima buvo rasti daugiau įdomesnių senovinių radinių nei Amerikoje. „Didesnių atradimų, kaip būdavo Lietuvoje, čia yra mažiau, nes ne tik istorija yra trumpesnė, bet ir daugiau dokumentinės informacijos – brėžiniai, specifikacijos, nuotraukos – yra išlikę. Kartais žiūrime senus filmus, nufilmuotus istoriniuose interjeruose, ir gauname medžiagos restauravimui. Nebent kažką atidengus randame mažiau sužalotą, negu tikėjomės”, – restauravimą skirtingose šalyse lygina Danius Glinskis.
Įmonė, kurioje Danius dirba antrą dešimtmetį, yra gana specifinė restauravimo srityje. „Mes esame lyg elektrikai ar konstruktoriai architektams. Daugiausia mes atliekame tik restauracinę dalį pastatų projektuose. Taip su didelėmis architektūrinėmis kompanijomis dirbame prie didelių objektų”, – apie darbo specifiką kalba restauratorius. Pašnekovas vardija didesnius projektus New Yorke, kuriuose su komanda jam teko dalyvauti: „Dalyvavome visų Jungtinių Tautų pastato vestibiulių restauravime, ‘Radio Music Hall’ interjerų restauravime, ‘Grand Central’ stoties išorės ir dalies interjerų restauravime. Ką tik baigėme gana svarbios ‘Trinity’ bažnyčios lauko restauravimą ir dabar pradedame interjerų tyrinėjimus. Čia mes esame pagrindiniai projekto kūrėjai”. Pradėtas ir „Waldorf Astoria” viešbučio interjerų tyrinėjimas, teikiami pirmi pasiūlymai. Danius atskleidžia, jog šis viešbutis kažkada yra buvęs didžiausias pasaulyje ir jame apsistodavo visi iki paskutinio prezidento, kol jo nenupirko Kinijos kompanija.
Didesnių objektų restauravimas trunka ne vienerius metus, ir projektas gali užsitęsti kelias dešimtis metų. Vienas iš jų – „Moynihan” stotis („Penn Station” išplėtimas sename pašto pastate). Šiuo metu Danius dalyvauja šio projekto antrajame statybos etape ir pradeda trečiojo etapo projektavimą. Šis projektas trunka jau 20 metų! „Jame esu nuo pat pradžios. Mes architektams tapome svarbiu šaltiniu, net jiems ieškant informacijos. Būsimoje stotyje yra daroma daugybė pakeitimų; nauja architektūra man nėra įdomi. Mes profesionaliai atliekame restauracinius pasiūlymus, ko jie nenugriauna. Priekyje esantis paštas dar nebus tvarkomas, todėl interjerų labai mažai turime, tik išorę”, – pagrindinės traukinių stoties New Yorke projekto detalėmis dalijasi restauratorius.
Pokalbio metu pašnekovas atskleidė, jog namą, kuriame dabar gyvena Brooklyne, jis yra pats restauravęs. Danius turėjo nemažai sunkumų vos įsigijęs namą, bet įtikino banką, jog šį, tuo metu panašų į šiukšlyną, pastatą jis pasiruošęs atgaivinti (juk jis restauratorius!). Per kelerius metus Danius šį namą pavertė puikiais, senove alsuojančiais ir svetingais namais. Taip profesinis išsilavinimas ir patirtis restauratoriui pravertė jo asmeniniame gyvenime.
Restauruota St. Patrick’s Cathedral
Neseniai Danius Glinskis darbavosi prie St. Patrick’s Cathedral komplekso restauravimo. Savo įspūdžiais ir darbais apie didžiausią neogotikinę katalikų katedrą Šiaurės Amerikoje restauratorius dalijosi SLA surengtoje paskaitoje šių metų balandžio mėnesį. „Šv. Patriko katedros restauracija buvo didelis įvykis tiek firmos, tiek mano istorijoje. Man teko paruošti katedros fasadų brėžinius. Kai vykdėme tyrinėjimus viršuje, apačioje mano draugai lietuviai protestavo dėl lietuviškos Aušros Vartų bažnyčios uždarymo. Jos vertė irgi prisidėjo prie katedros restauravimo… Turėjome neribotą kokybės siekimo galimybę. Tai padeda pasiekti puikių restauravimo rezultatų”, – apie suteiktas dideles restauravimo galimybes dėl nemažo finansavimo biudžeto kalbėjo pašnekovas.
Paskaitoje Danius pasakojo apie bažnyčios konstrukciją ir statybines medžiagas, pabrėždamas penkių rūšių marmurą, kurio skirtumų praeiviai tikriausiai net nepastebėjo dėl jo buvusio nešvarumo. Pradėję marmuro valymo darbus ryškesni skirtumai tapo pastebimi, o skirtingų rūšių panaudojimas turi savo atskirą istoriją.
XIX amžiuje vyskupas John Hughes turėjo mažą katedrą New Yorke. Siekdamas prestižo, jis sugalvojo pastatyti didžiausią New Yorke katedrą airiams, kurie tuo metu buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis. Projektas buvo užsakytas katedrai, kurios vieta tuo metu buvo tiesiog vidury laukų. Žmonės stebėjosi tokiu vietos pasirinkimu, o dabar katedra atsidūrė pačiame didmiesčio centre. 1858 metais prasidėjo pirmieji statybos darbai, kurie ilgai netruko.
Civilinis karas sustabdė statybas, todėl akivaizdžiai galima matyti marmuro naudojimo pokyčius – pereita nuo biraus marmuro prie geresnės kokybės. Karui pasibaigus statybos buvo atnaujintos, tačiau projektas buvo pakeistas – atsisakyta iš šonų turėjusių būti arkų bei skliautų. Tik po dešimties metų buvo pastatyti bokštai – matomi marmuro pokyčiai bokštų viršuje – bei vėliau pradėti „Lady Chapel” statybos darbai. 1948 metais katedra buvo vėl modifikuota – nuimti kryžiai, išsikišusios detalės, nes dėl pradėjusių kristi akmenų draudimo įmonė atsisakė pastatą drausti. Šiuo metu Manhattane matomas supaprastintas modelis, be gražių ir sudėtingų detalių, kurios anksčiau puošė katedrą.
Nuotrauka už 2 milijonus
Danius Glinskis pasakoja, jog vykstant katedros restauravimui, ji niekada nebuvo uždaryta ir nuolatos veikė. „Kiekvieną dieną dvyliktą valandą turėjome sustoti dirbti, nes vyko Mišios. Net kopėčiomis negalėdavai nulipti, nes labai girdėjosi. Tad reikėjo likti viršuj”, – apie iššūkius kalbėjo restauratorius. Be to, pastoliai buvo labai svarbi projekto dalis ir tam tikras iššūkis, kadangi viską reikėjo aptverti nesiliečiant prie akmenų. Tam reikėjo didelio kūrybingumo. 2008 metais, dar iki restauracijos pradžios (kuri dėl pasaulinės krizės buvo nukelta į 2015 metus), New Yorke turėjo viešėti popiežius Benediktas XVI. New Yorko kardinolas Edward Egan užsakė nuotrauką prie šios katedros, kurioje neturėjo būti matomi laikinai pastatyti statybiniai tiltai, todėl per labai trumpą laiką darbininkai turėjo juos nuimi. Šis kardinolo noras kainavo 2 milijonus dolerių! Tikrai nepigi nuotrauka.
Restauratorių ateitis – visuomenės rankose
Kalbėdamas apie savo profesiją Danius Glinskis pabrėžė jos nepopuliarumą ir ekonominio naudingumo mažėjimą. „Restauratoriaus profesija gana reta ir nauja tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Jei Amerikoje ji šiek tiek populiarėja, tai Lietuvoje, bijau, ji gali išnykti. Šiuo metu jauniausių ten dirbančių amžius – daugiau kaip 50 metų. Paruoštas jaunimas labai trumpai užsibūna”, – apie ne itin gerai apmokamą specialybę kalbėjo restauratorius.
„Galime pastebėti, kad šioje profesijoje Amerikoje sparčiai daugėja merginų, o kažkada buvo dauguma vyriškių. Yra restauravimo studijų magistro laidų Kolumbijos universitete, kai baigia vienos merginos. Tai rodo profesijos ekonominio naudingumo mažėjimą, lyginant su kitomis”, – besikeičiantį susidomėjimą restauravimu pastebi Danius. Be to, šiuolaikiniai pastatai nebestatomi šimtmečiams, kaip anksčiau, todėl beliks pareiga rūpintis tik praėjusių amžių istoriniu paveldu. Pašnekovas mano, jog restauratoriaus profesijos išsaugojimas priklauso nuo visuomenės ir jos noro išsaugoti paveldą.
„Lietuvoje tas noras mažėja, o čia kurį laiką augo. Dabar restauravimas New Yorke daugiau priverstas įstatymų, bet kitose Amerikos teritorijose, kur išvis restauravimas nevyko, pradeda augti, nes naujoji karta mėgsta vietas, kuriose jaučiama istorija – barai, galerijos, salės pramogoms”, – apie viltį išsaugoti restauratoriaus specialybę kalbėjo Danius Glinskis.
