Riteris ne tik valtyje, bet ir gyvenime 

Monika Juodeškaitė.

Kiekvienas stiprus ir sėkmingas žmogus turi savo istoriją, kuri jį vedė link šlovės. Pasiekti didūs dalykai visuomet slepia sunkaus darbo ir ryžto pėdsakus, vien sėkme jie nepasiekiami. Stiprus ir žavingas Lietuvos milžinas Saulius Ritter, kuris iš Rio de Janeiro Olimpinių žaidynių grįžo pasipuošęs sidabro medaliu, yra tikras ryžto, sunkaus darbo ir sėkmės pavyzdys. Jo gyvenimo kelias link pergalių nebuvo tiesus ir lengvas, bet visus vingius ir kliūtis jis įveikė valia… Valia, kuri jį atvedė link užsibrėžto gyvenimo tikslo.

Saulius Ritter, 28 metų trakiškis, yra vienas žymiausių Lietuvos irkluotojų. Savo sportinių pasiekimų sąraše jis turi net du pasaulio čempionato sidabro titulus, yra daugkartinis Europos čempionas bei universiados laimėtojas. Rio olimpinėse žaidynėse jis iškovojo aukščiausią pasiekimą savo sportinėje karjeroje – olimpinį sidabro medalį. Dauguma mūsų apie šį didvyrį tik tiek ir težinome, tačiau jo gyvenimas ir kelias link pergalių slepia gilią ir jaudinančią istoriją, kuri suvirpins ne vieno širdį ir padės geriau pažinti šią irklavimo ikoną.

Irkluoti nuvedė mama

S. Ritter gimė ir augo sportininkų šeimoje. Jo tėvai buvo profesionalūs irkluotojai, šio sporto dėka atradę vienas kitą. Olimpiečio pavardė Ritter dažną priverčia pagalvoti, kokios yra Sauliaus šaknys. „Mano tėtis gimė Krasnodare (Rusijoje), bet jis yra vokietis. Seneliai gyvena Vokietijoje, kur dabar gyvena ir mano tėvai. Mano mama – lietuvaitė, dėl kurios tėtis ir atsidūrė Lietuvoje”, – pasakojo Saulius, kuris yra Ritter šeimos jaunėlis. Saulius turi dviem metais vyresnį brolį Paulių. Vaikystę abu broliai praleido Lietuvoje, ir, kaip dauguma tėvynėje augančių berniukų, sportinę karjerą pradėjo krepšinyje. „Vaikystėje mano brolis žaidė krepšinį, jis toks judrus, visur lakstė, o aš buvau ramus vaikas, – kur pasodindavo, ten ir sėdėdavau. Prieš irklavimą ir aš bandžiau krepšinį bei plaukimą”, – su šypsena pasakojo Saulius, kuris paskatintas mamos nusprendė išbandytį valčių sportą. „Pabandyti irklavimą pastūmėjo mama, sakė – tu lėtesnis, ramesnis, tau irklavimas turėtų tikti”. Su valtimi Saulius pirmą kartą susipažino 2002 m. žiemą, „Mama mane nuvedė pas savo buvusią kolegę Aldoną Tamulevičienę, į Vilniaus ‘Žalgirio’ irklavimo bazę, kur ir pradėjau irkluoti”. Sauliui ši sporto šaka patiko ne iš karto: „Pradžioje galvojau – koks čia sportas. Pradėjau žiemą, senoje salėje. Vasarą pradėjome plaukioti jau Trakuose. Nors rankos ir nusitrindavo, patiko. Vienas sezonas, kitas… Būdamas 15 metų pradėjau lankyti internatinę grupę Trakų mokykloje, skirtą irkluotojams. Nuo to laiko irklavimas tapo mano gyvenimo dalis”, – pasakojo Saulius.

Gyvenimas išmokė būti savarankišku

Būdamas 15-iolikos Saulius patyrė reikšmingą gyvenimo posūkį, kuris jį privertė tapti savarankiška asmenybe. Jo tėvai nusprendė emigruoti į Airiją, o brolis išvyko studijuoti į JAV. Saulius, siekdamas aukštumų irklavime, liko vienas gyventi Lietuvoje. Jo naujais namais tapo Trakų internatas, kuriame gyveno ir mokėsi kartu su dauguma kitų jaunų Lietuvos irkluotojų. „Tėvai 15 metų gyveno Dubline, o dabar jau pusmetį gyvena Vokietijoje”, – sakė Saulius. Vienatvė sportininką slėgė, bet niekada nepalaužė jo stiprios valios.

Vienintelis klausimas, į kurį jis paauglystėje negalėjo rasti atsakymo, buvo: kodėl vis dėlto tėvai nepasiėmė jo drauge. Šiandien jis puikiai supranta tėvų sprendimą: „Nieko artimo nebuvo, vienintelė močiutė gyveno Širvintose. Bet dabar suprantu – tėvai matė, jog būtent čia turėsiu geresnes galimybes”, – samprotauja Saulius, sugebėjęs atleisti tėvams ir pasitikėti jų sprendimu. Saulius nuolatos jaučia begalinį tėvų palaikymą, kokiam pasaulio krašte jie būtų. Saulius teigia, jog tokia gyvenimo pamoka jame išugdė neįkainojamų vertybių ir suformavo jį kaip stiprią asmenybę. „Buvau vienišas vaikas, tačiau aplinkybės suformavo charakterį, suteikė savarankiškumo”.

Svarbu tikėti likimu

Dar viena didelė vertybė, kuri padėjo Sauliui nepalūžti sunkiomis gyvenimo akimirkomis, yra pasitikėjimas. Net ir būdamas toks stiprus vyras, Saulius visados tikėjo likimu ir stengėsi žiūrėti į priekį, įvertinti kiekvieną gyvenimo suteiktą galimybę. „Jeigu lemta, tai lemta tau visa tai praeiti, todėl manau, kad ir kas būtų buvę, vis tiek būčiau pasiekęs to, ką turiu dabar”, – teigė čempionas, kuris savo kelyje stengėsi niekuomet nesigręžioti praeitin ir koncentruotis į ateitį.

Broliškas kraujas

Užimtumas yra pagrindinė kliūtis Sauliui, trukdanti daugiau laiko praleisti su šeima. „Susitinkame kartą per porą metų. Pastaruoju metu artimai bendrauju su broliu, buvau nuskridęs aplankyti jo į Los Angeles, kur jis gyvena jau daugiau nei 15 metų. Taip pat ruošiuosi jį aplankyti per atostogas po olimpiados”, – sakė Saulius, kuriam pirmasis apsilankymas už Atlanto paliko gerą įspūdį. Todėl jis su nekantrumu laukė ir ateinančios išvykos pas brolį: „Šį kartą galvojame pakeliauti. Smagu bus praleisti laiką su broliu”. Paulius Ritter buvo atvykęs palaikyti Sauliaus į Rio de Janeirą. Jam buvo labai svarbu tribūnose girdėti brolio šūksnius. „Nuo podiumo aš iškart nubėgau pas brolį. Šeima man yra svarbiausia”.

Paulius Ritter teigia, jog negalėjo praleisti tokios svarbios akimirkos brolio gyvenime: „Mes esam šeima, kai reikia palaikyti tokioje svarbioje situacijoje, mes bandom susirinkti”. Paulius džiaugiasi brolio pergale ir teigia tikėjęs jo sėkme. „Buvo labai daug emocijų… šokinėjau, rėkiau kaip mažas vaikas. Buvo labai smagu. Jaučiau, kad bus medalis”, – sakė Paulius, kuris į JAV išvyko studijuoti ir žaisti krepšinį, pamėgtą nuo vaikystės. Po studijų save atrado bokse. Mėgėjų lygoje boksuojasi dar ir dabar.

Galimybė studijuoti JAV

Saulius taip pat turėjo galimybę išvykti studijuoti ir sportuoti Amerikoje, bet koją pakišo griežta emigracijos į JAV tvarka. „Esu laikęs SAT testą, viskas buvo gerai, išlaikiau ir įstojau į Kolumbijos universitetą, tačiau negavau vizos. Turėjau visus reikalingus popierius, bet JAV ambasada nepraleido, nes Amerikoje gyveno mano brolis”, – sakė Saulius, kuriam nusivylimo ši nesėkmė nekelia. Ritter nesigaili, nes Lietuvos irkluotojų rinktinė jam yra antroji šeima, o tėvynė – Lietuva, pati mieliausia širdžiai vieta gyventi. „Mes draugiškai gyvenom. Nors universiteto studijas pradėjau Vilniuje, vis tiek likau gyventi Trakuose, arti irklavimo bazės. Viskas klostėsi taip, kaip ir turėjo”, – tikina Saulius.

Tėvynėje geriausia

Trakai Sauliui tapo nepakeičiami namai. Kaip jis pats sako, kad ir kur bekeliautų ir ką bematytų, namuose jam visuomet bus geriausia ne tik gyventi, bet ir irkluoti. „Daug esu matęs kanalų, irklavimo vietų, bet Trakai man visados buvo geriausia vieta pasaulyje. Kiti kanalai, kad ir geresni, vis tiek svetimi”, – dalijosi mintimis Saulius. Žmonės, supantys Saulių Lietuvoje, Trakų irklavimo bazėje, labai prisidėjo prie jo, kaip asmenybės, tobulėjimo ir nepakartojamų sportinių pasiekimų. „Visi kartu stovyklaujame, turime bendrą tikslą, bendrus interesus, todėl visi labai gerai sutariame ir vieni kitus palaikome.

…Mano irklavimo pavyzdys buvo Einius Petkus. Kai jis baigė savo karjerą, aš pradėju sportuoti. Pamenu, jis buvo santūrus, protingas žmogus, iš kurio norėjau imti pavyzdį. Taip pat žavėjausi Virgilijumi Alekna, kurio pasiekimai kalba už save, jo charakterio bruožai yra išskirtiniai”, – tvirtina Ritter, kurio herojai skatina jį būti pavyzdžiu kitiems jaunuoliams, šiuo metu pradedantiems savo karjerą. „Kai buvau jaunas, lygiavausi į vyresnius, todėl dabar norisi būti pavyzdžiu kitiems”. Tačiau ne tik Lietuvos ežerai ir jos didvyriai puoselėja S. Ritter meilę tėvynei ir skatina norą čia pasilikti, jį žavi ir gražios bei kilnios mūsų šalies moterys. „Man tautietės yra gražiausios ir geriausios”, – su šypsena veide sako Saulius.

Vingiuotas kelias link olimpinės šlovės

Sauliaus Ritter olimpinės sėkmės istorija kupina ne ką mažesnių iššūkių nei jo gyvenimas. Likus vos trims savaitėms iki starto, kuriam lietuvis ruošėsi net ketverius metus, viltys dalyvauti Olimpinėse žaidynėse pakibo ant plauko. Sauliaus dalyvavimas olimpiadoje tapo neaiškus, kai jo dvivietės valties partneris Rolandas Masčinskas patyrė sunkią traumą. „Atrodė, lyg aš pats būčiau patyręs traumą”, – pasakojo Saulius, kurio svajonės ir viltys laimėti olimpinius medalius, atrodė, buvo žlugusios. Jo tolesnis likimas priklausė nuo daktarų ir trenerių sprendimo. „Žinoma, tai išmušė iš vėžių. Man liepė persėsti į vienvietę valtį, ir taip treniruotis, kol Rolandas pasveiks”. Daktarų sprendimas nebuvo įgulos naudai, todėl Lietuvos irklavimo federacija pagalbos kreipėsi į profesionalų konsultantą. Diskutuotinų sprendimų atveju Lietuvos irkluotojams padedantis italų kilmės konsultantas Giovanni Postiglione, kuris net du kartus buvo pripažintas geriausiu pasaulio irklavimo treneriu, savo žiniomis ir patirtimi Lietuvos įgulą nukreipė sėkminga kryptimi. „Daktarai priėmė sprendimą, jog Rolandui po traumos nepavyks atsigauti. Irklavimo federacija pasitarė su rinktinės konsultantu, kuris patarė kartu su manimi dvivietėje valtyje siūlyti plaukti Mindaugui”, – sakė Saulius. Mindaugas Griškonis yra labiausiai prityręs Lietuvos irkluotojas, šioje olimpiadoje, kuri jam buvo trečioji, jis turėjo startuoti vienvietėje valtyje. Šioje klasėje 2008-ųjų ir 2012-ųjų olimpiadose jis užėmė aštuntąją vietą. Mindaugas yra bronzos medalininkas Pasaulio čempionate bei daugkartinis Europos čempionas vienviečių valčių klasėje. Nepaisant visų titulų, uždirbtų vienvietėje valtyje, Griškonis sutiko Rio olimpiadoje išbandyti sėkmę drauge su Sauliumi, taip gelbėdamas ne tik jį, bet ir suteikdamas daugiau šansų pačiam sau kovoje dėl olimpinių medalių. „Žinoma, Mindaugas rizikavo, bet jis sutiko pabandyti. Manau, kad jis šį sprendimą priėmė ne tik dėl manęs, bet ir dėl savęs”, – teigė Saulius, kuris iki šiol yra be galo dėkingas Mindaugui už supratimą ir tikėjimą jų, kaip įgulos, jėgomis. „Labai apsidžiaugiau sužinojęs Mindaugo sprendimą. Tai geriausias variantas, koks galėjo būti”, – sakė Ritter.

Nauja įgula – nauji iššūkiai

Pasirodo, sidabrinė įgula praeityje jau yra bandžiusi savo jėgas irkluodama drauge, bet jiems nebuvo pasitaikę drauge startuoti tarptautinėse varžybose. „Su Mindaugu dvivietėje esame plaukę bandymuose, Lietuvos taurėje ir keletoje regatų, tačiau Mindaugas, kaip stipriausias, dažniausiai startuodavo vienvietėje, o mes, likusieji, toliau formuodavome įgulą. Mes su Rolandu nebuvome įveikti Lietuvoje, todėl dvivietėje drauge buvome jau nuo seno”, – pasakojo Saulius. Irklavimo dvivietėje valtyje didysis privalumas yra sinchroniškumas, kuris yra pasiekiamas daugelį metų treniruojantis drauge. „Drauge plaukti nebuvo blogai, tačiau šiame sporte susėdus į vieną valtį iš karto gerų rezultatų nebūna, reikia laiko prisišlifuoti prie vienas kito, tai vis dėlto sinchroninis sportas”, – patvirtino Saulius. Tačiau trumpa patirtis plaukiant drauge šiems stipriems vyrams nesutrukdė pasiekti olimpinio stebuklo.

Šlovės akimirka

Šlovės akimirka Rodrigo de Freitas lagūnoje Sauliaus Ritter gyvenime amžiams liks neišdildomu prisiminimu. Visos Olimpiados metu sidabrinė Lietuvos įgula laukė to vienintelio – finalinio starto, kurio metu Sauliaus akis buvo užliejusi migla, o širdį pripildęs vilties ir pasitikėjimo jausmas, „Kai išlipom iš valties, aš buvau tuščias ir nuvargęs, skausmai ir dabar dar nepraėję, bet, atrodė, viskas baigėsi, pagaliau…”, – prisimena Saulius, kuriam įsimintiniausia akimirka tapo apdovanojimų įteikimas.

„Pačią distanciją sunku prisiminti, nes viskas vyko kaip migloje. Prisimenu, kai mums įteikė medalius, ant podiumo mačiau savo kolegas, žiūrovus tribūnose, savo brolį, Tautinio olimpinio komiteto atstovus, sirgalius, girdėjau jų plojimus, džiaugsmą…” Šlovės akimirkos yra tokios trumpos, bet iškovoti pasiekimai lieka amžiams.

Titulai asmenybės nekeičia

Pats Saulius yra kuklus lietuvis, kuris stengiasi savo pasiekimų nesureikšminti, bet lygindamas save su kitais, suvokia, kad per pastaruosius ketverius metus pasiekta daug. „Kai startavome Londone, J. Šuklinas laimėjo sidabro medalį, – tai tas pats rezultatas kaip mūsų, – man tai buvo kažkas labai įspūdinga, mano akyse jis buvo nerealus žmogus. Dabar, kai pats laimėjau sidabro medalį, per daug nesusireikšminu, bet žmonėms iš šono gali atrodyti kaip tada Londone atrodė man, ir tai intriguoja”, – sakė Saulius, kuriam pačiam sunku patikėti, jog prieš mėnesį iki Olimpiados nebuvo aišku, ar pavyks startuoti. Šiandien jis savo rankose laiko olimpinį medalį. Kad ir kokia laukta ir išsvajota ši sėkmė būtų, Ritter neleidžia šlovės jausmui užgožti savo asmenybės. „Aš nesureikšminu medalio, olimpinės žaidynės praėjo. Noriu kuo greičiau tai pamiršti ir vėl pradėti sportuoti ir siekti kitų tikslų”, – dalijosi Saulius, kurio tolesnis tikslas jau dabar yra aiškus. Nepaisant sunkumų, laukiančių ateityje, Saulius Ritter yra pasiryžęs padaryti viską, kad būsimoji olimpiada būtų dar įsimintinesnė: „Niekas nevažiuoja į Olimpines žaidynes tik dalyvauti, visi važiuoja laimėti, to važiavome į Rio ir to paties sieksime ateityje”, – sako Saulius ir ryžtingai priduria: „Tas, kuris labiau siekia, tas ir pasiekia”.

Sauliaus Ritter tikėjimas savo jėgomis ir atkaklumas atvedė jį į šiandieninę šlovę. Šlovę, kuri yra pelnyta sunkiu darbu bei stipria valia. Viena vertinga pamoka, iš kurios galime pasimokyti visi – niekuomet nepasiduoti. Kad ir kokios kliūtys gyvenime bepasitaikytų, jos yra įveikiamos turint aiškų tikslą ir tikint savo jėgomis.