DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Neseniai Čikagoje lankėsi pianistų iš Lietuvos pora Rokas ir Sonata Zubovai. Jiedu surengė koncertą Lemonte, o R. Zubovas kartu su amerikiečiu tenoru San-ky Kim koncertavo Balzeko lietuvių kultūros muziejaus salėje. Čia ir susėdome pasikalbėti su garsiausio visų laikų Lietuvos menininko, tapytojo ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkiu, žinomu Lietuvos kultūros veikėju, M. K. Čiurlionio namų Vilniuje direktoriumi R. Zubovu. Kalbėjomės ne tik apie tai, kas jį patį sieja su Čikaga, ar kaip jis jaunystėje užsidirbdavo remontuodamas fortepijonus. Kalbėjomės ir apie kur kas gilesnius dalykus, pavyzdžiui, ar jam netrukdo gyventi tai, kad labai dažnai tenka būti tapatinamam su genialiuoju proseneliu.
– Anksčiau esate 10 metų pragyvenęs Čikagoje. Kaip vadinate savo atvykimą į šį miestą: atvažiavimu ar sugrįžimu?
– Atvažiavom su Sonata čia ir supratom, kad sugrįžom. Skrendi lėktuvu, o nusileidęs pajunti, kad sugrįžai. Sugrįžimas prasideda išėjus iš O’Hare oro uosto – važiuodamas supranti, kad tarsi nebuvo tų 16 metų, kuriuos jau gyveni ne Čikagoje, o Lietuvoje. Šioje kelionėje mums su žmona Sonata buvo tokia jaudinanti patirtis – mes nuvažiavome prie De Paul universiteto. Mes abu jame prieš 25 metus mokėmės. Apėjome visus koridorius, žiūrėjom, kokios pavardės ant durų parašytos. Jau nebedaug pažįstamų liko. Paskui truputį pasivaikščiojome Lincolno parke, kur kažkada studentiškas dienas leidome. Ir daug kur kitur apsilankėme. Čikaga mums toks miestas – išvaikščiotas, išbūtas. Todėl daug minčių ir atsiminimų joje sugrįžta.
– Ar yra čia žmonių, kuriuos norėjosi susitikti šio sugrįžimo metu?
– Daug yra tokių žmonių. Daugelį pažįstu nuo 1990 metų. Tuomet atvykus, mums buvo didelis iššūkis išgyventi Čikagoje. Atvažiavome jauni, tik mokslus baigę. Pamenu, tuomet, važiuodami į Ameriką, gavome vizas Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade). Man gauti vizą buvo lengviau, nes mano mama tuo metu gyveno Čikagoje. Kai atvažiavome, reikėjo suprasti, kaip čia kurtis, mokytis. Susiradome, išlaikėme egzaminus ir pradėjome studijuoti. Tuo metu jau buvo atvažiavusių tokių pavienių lietuvių – Arvydas Reneckis, kuris po Sausio 13 įvykių skubiai atlėkė su filmuota medžiaga, Danas Lapkus, dar po kiek laiko atvyko Valdas Aušra, Reda, čia tapusi Blėkiene, vėliau Šaparnių šeima… Visų neišvardinsi. Mes stengėmės vieni kitiems padėti, būrėmės. Nes čia neturėjome nei artimųjų, nei draugų, nei pažįstamų. O visus domino naujųjų atvykėlių klausimai: kaip gauti studento vizą, kur įstoti mokytis, kaip elgtis toje Amerikoje? Ir žinoma, jeigu ne tie artimiausi bičiuliai, būtų buvę daug sunkiau. Vieni kitiems padėdavome kaip galėdami. Ne tik morališkai, bet ir remontus vieni kitų namuose darydavome.
– Ar tiesa, kad jūs pats užsidirbdavote remontuodamas fortepijonus?
– Trejus metus tą darbą dirbau viename fortepijonų fabrikėlyje. Jo savininkas buvo toks Ed Lisauskas, trečios kartos emigrantų palikuonis. Jis pats save vadindavo „grynoriumi”. Jam kaip tik tuo metu reikėjo pagalbininkų. Per mano mamos bendraklasę su tuo žmogum susipažinome ir jis mane pasamdė. Buvau vienas iš trijų fabriko darbininkų, įskaitant patį Ed Lisauską. Priimdamas mane, jis tikėjosi pramokti lietuvių kalbos. Į tą garažą-fabriką būdavo atvežama nudėvėtų fortepijonų. Mes juos atstatydavome, kad instrumentu būtų galima groti.
– Ar ta darbo patirtis jums paskui pravertė?
– Labai padėjo. Aš manau, kad kiekvienas pianistas, rimtai vertinantis savo profesiją, turėtų bent šiek tiek pramokti mechaniko darbo. Bent susipažinti, koks yra fortepijono vidus. Kartais atvažiavęs koncertuoti, gali sau šiek tiek padėti. Bet kartais supranti, kad galėtum, tik kad neturi reikalingo įrankio…
– Dalis žmonių, panašiu metu, kaip jūs, atvykusių į Čikagą, čia pasiliko. O jūs išvykote. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Kai skaičiavau mūsų tuos pirmuosius draugus, jie visi yra čia. Ir jų vaikai čia. Kai kurių gal jau ir vaikų vaikai auga Amerikoje. Bet kiekvienas savo gyvenimo kreivę piešia pats. Kai atvažiavome, neturėjome tolimos ateities planų. Mums su Sonata buvo svarbu gauti tų profesinių žinių, kurių tuo metu Lietuvoje negalėjome gauti. Muzikos studijos čia, Amerikoje, buvo nepaprastai svarbios.
Paskui prasidėjo gyvenimas – vienas darbas vedė prie kito. Atsirado mokinių, koncertų. Ir taip nejučiomis atsitiko, kad tapome pilnakraujai Čikagos gyventojai. Paskui pajutome, kad pasiekėme tai, dėl ko čia daugelis atvažiuoja: nusipirktas namas, du automobiliai… Iš ryto pasibučiuojame ir išvažiuojame į skirtingas puses, į savo darbus. Vakare grįžtam, savaitgalį žolę pjauname, koncertuojame… Pasiekėme vidutinį pragyvenimo lygį. Aš dirbau universitete, Sonata gimnazijoje. Bet abu pajutome, kad jeigu tą patį veiktume Lietuvoje, būtų prasmingiau. Ir taip spontaniškai, bendru susitarimu grįžome į Lietuvą.
– Jūs tikriausiai neišvengiate palyginimo, ar net sutapatinimo su garsiuoju savo proseneliu M. K. Čiurlioniu? Kaip dėl to jaučiatės?
– 1995 metais Clevelande grojau lietuviškoje parapijoje. Po to koncerto buvo vakarėlis. Ir ten dalyvavo muzikologė, kuri neseniai buvo apsigynusi magistro darbą apie M. K. Čiurlionį. Ji vis kažkaip keistai į mane žiūrėjo. Paskui pasakė: „Aš net pasapnuoti negalėjau, kad gersiu vyną su M. K. Čiurlionio proanūkiu”. Ir tada aš pirmą kartą labai aiškiai supratau, kad į mane žmonės va taip žiūrės. Supratau, kad turiu du variantus: arba tam priešintis, arba susigyventi. Aš pasirinkau antrąjį: nekreipti į tai dėmesio. Ir kai manęs klausia, kaip jaučiuosi, būdamas M. K. Čiurlionio proanūkiu, kaip tas genetiškumas veikia, aš atsakau, kad niekad nebandžiau tuo proanūkiu nebūti. Aš stengiuosi išlaikyti savo tapatybės bent lašelius. Nes mane su M. K. Čiurlioniu labai dažnai visaip lygina. Žinot, žmogus, kuris yra M. K. Čiurlionio namų direktorius, ir M. K. Čiurlionio proanūkis, kuris filme vaidina M. K. Čiurlionį, dar groja jo kūrinius fortepijonu, skaito apie jį paskaitas, tampa tarsi M. K. Čiurlionio klonu…
Aš labai vertinu tuos atvejus, kai nesu tapatinamas su M. K. Čiurlioniu. O antra vertus, galvodamas apie savo paskirtį šioje žemėje manau: iš to, ką darau, vertingiausia yra M. K. Čiurlionio kūrybos propagavimas.
– Ar tai galima pavadinti misija?
– Nežinau, misija toks iškilmingas žodis. Aš jo nevartočiau. Kaip pianistas, aš daug kūrinių groju. Bet yra dar šimtai tūkstančių, kurie taip pat groja. Tiek M. K. Čiurlionio muzikos kiek aš, niekas kitas negroja. Tiek paskaitų apie M. K. Čiurlionį vaikams, studentams, suaugusiems – visiems, kas tik nori klausytis, tikrai niekas be manęs neskaito. Darau tai, nes matau prasmę.
– Atlikęs M. K. Čiurlionio vaidmenį filme ,,Laiškai Sofijai” tarsi įtvirtinote save toje pozicijoje, apie kurią kalbate…
– Praėjus metams po filmo pasirodymo ekranuose važiuoju kartą dviračiu ir girdžiu, kaip kažkas šaukia: ,,O, Čiurlionis važiuoja”! Aš jau peržengiau tą psichologinį barjerą, kai nežinai, kaip elgtis tokioje situacijoje. Man dabar juokinga. Jei nebūtų juokinga, būtų sunku. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau tampu panašus į M. K. Čiurlionį. Ir kuo daugiau žmonių pamato filmą, tuo darausi panašesnis… Filmo režisierius man yra sakęs, kad jeigu žmonių paklaustų, kaip atrodė Mahatma Gandhi, dauguma pirštu parodytų į tą aktorių, kuris filme vaidino šią istorinę asmenybę. Nes šiuo metu daugeliu atvejų popkultūra turi žymiai stipresnį poveikį visuomenei, negu pats gyvenimas.
– O kai Jūs pats jautėtės vaidindamas savo prosenelį?
– Labai daug naujo sužinojau apie jį. Aš prieš tai daugiau nei 20 metų grojau M. K. Čiurlionį, visaip tą muziką analizavau. Bet niekad nebuvau pagalvojęs apie jį kaip apie asmenį, kaip apie vyrą. Mes dažniausiai į kūrėją žiūrime per jo darbus: bandome juos suvokti, iššifruoti simbolius ir prasmes. Bet paprastai nekeliame klausimo kodėl? Neatsakome sau į klausimą, ką turėjo tas žmogus išgyventi, iškentėti, kad gautų tą kūrybinį rezultatą.
Ir štai likimas liepė man peržiūrėti tą menininko patyrimą visai iš kitos perspektyvos. Skaitai jo laiškus ir galvoji, kaip žmogus turėjo jaustis, kvėpuoti, gyventi, kad tokia forma išreikštų savo emocijas. Po to šiek tiek kitaip pažvelgiu į M. K. Čiurlionį.
O šiaip tai labai džiaugiuosi, kad man pasiūlė filmuotis tame filme rugsėjo mėnesį, o filmavimas prasidėjo tiktai gegužę. Aš supratau, kad man didžiausias iššūkis bus emociškai atsiriboti. Nes tai yra mano šeimos istorija – arti odos. Aš supratau, kad jeigu labai asmeniškai priimsiu tą charakterį, kurį vaidinu, bus blogai. Aš turiu į tą istoriją žiūrėti iš šalies. Ir per tą pusmetį, likusį iki filmavimo, išmokau save atitraukti nuo tų emocijų.
– Tai buvo pirmas Jūsų vaidmuo?
– Ir vienintelis. Aš sakau, kad turėjau idealią aktoriaus karjerą: neįgijau jokių štampų (jie atsiranda atliekant daug vaidmenų), niekad neteko būti antraplaniu aktoriumi, nereikėjo filmuotis reklamose ir net neteko permiegoti su režisieriaus žmona, kad gaučiau M. K. Čiurlionio vaidmenį.
– Ar Jums neatrodo, kad gyvenimas Jums skyrė ne tik šį vieną pirmaplanį vaidmenį?
– Aš jaučiuosi nepaprastai apdovanotas gyvenimo. Giminė tai yra genai, praeitis, istorija – kažkas, į ką gali atsiremti. Bet aš esu darytojas. Ne planuotojas ar svarstytojas, bet darytojas. Man geriausiai sekasi tuomet, kai imu ir darau. Vadinu save realistu ta prasme, kad matau, ką reikia padaryti. Tas filmas – realisto darbas. M. K. Čiurlionio visos kūrybos įrašymas – irgi. Tai padariau pats, neturėjau jokios pagalbos. O su vaidmenimis ar planais nežaidžiu. Tiesiog darau.
– Ar dažnai koncertuojate kartu su žmona Sonata?
– Yra dvi pagrindinės koncertų kryptys: Viena M. K. Čiurlionis, kita – dviese su žmona. Mes džiaugiamės, kad kartais ir M. K. Čiurlionį grojame kartu keturiomis rankomis. Puiku, kai į koncertus galime važiuoti kartu su Sonata ir būti kartu scenoje. Grojimas kartu mums yra nepaprastai didelis džiaugsmas. Bet kartu tai ir iššūkis. Nes norint groti kartu, reikia ir pasibarti, ir pasiginčyti. Gyvenimas kartu ir grojimas kartu yra labai panašūs dalykai. Tai yra atradimas kaip padaryti, kad abiems būtų smagu. Kad nė vienas nesijaustų gyvenantis tik dėl kito. Mes kartu kuriame savo ateitį.
– Ar yra tekę susipykusiems pradėti dviese koncertuoti scenoje?
– Ne, nes abudu žinome, kad greta muzikos mes ir mūsų norai, barniai yra labai maži dalykai. Muzika yra didelė vienijanti jėga, daug didesnė už mus ir mūsų ambicijas.
– Dėkoju už pokalbį.
Likus kelioms minutėms iki koncerto pradžios, pavyko užduoti klausimą ir Sonatai Zubovienei. Smalsu buvo sužinoti, kaip ji jaučiasi gyvendama su vyru, kurį daugelis tapatina su M. K. Čiurlioniu. Jos atsakymas tarsi sustatė viską į vietas: ,,Aš ištekėjau už Roko Zubovo. Ir gyvenu su Roku Zubovu. Panašu, kad daugiau ir neturiu ko pasakyti šiuo klausimu.”
