CENTRAS - Istorija - Sausio 13-ąją žuvusiojo sūnus: M. Gorbačiovas turi atsakyti teisme
Robertas Povilaitis.

Sausio 13-ąją žuvusiojo sūnus: M. Gorbačiovas turi atsakyti teisme

Virginija Petrauskienė.

Lapkričio pradžioje Lietuvos emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija” vadovas psichologijos mokslų daktaras Robertas Povilaitis buvo atskridęs iš Lietuvos į Čikagą dalyvauti tarptautinėje konferencijoje apie patyčių prevenciją. Jis apsilankė „Draugo” redakcijoje, kur kalbėjomės visai ne apie psichologiją, o apie jo didžiules pastangas siekti istorinio teisingumo.

Lietuvoje gyvenantis dr. R. Povilaitis jau ne vienerius metus atkakliai siekia, atrodytų, beveik nepasiekiamo dalyko: kad dėl sausio 1991 metų 13-osios įvykių Lietuvoje būtų teisiamas ir tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Tą visiems Lietuvos gyventojams įsimintiną dieną Televizijos bokšto šturmo metu žuvo ir buvo sužeista daug žmonių. Tarp žuvusiųjų buvo ir dr. R. Povilaičio tėvas Apolinaras Povilaitis.

Per šešerius metus kovos ir bandymo pasodinti tuometinį Sovietų Sąjungos vadovą į teisiamųjų suolą R. Povilaitis parašė daugybę raštų Lietuvos generalinei prokuratūrai, net atliko beprecedentinį veiksmą: išsiuntė Nobelio taikos premijos komitetui laišką, kuriame prašė atimti M. Gorbačiovui 1990 metais skirtą garbingą premiją.

Nors atkaklus kovotojas ne kartą yra atsitrenkęs į nepermušamą sieną, jis vis dar nenuleidžia rankų ir neplanuoja pasiduoti. Apie šią nelygią kovą – pokalbis su dr. R. Povilaičiu.

Dr. R. Povilaitis apsilankė „Draugo” redakcijoje. (V. Petrauskienės nuotr.)

1991 metų sausio 13-ąją, kai Vilniuje prie televizijos bokšto žuvo jūsų tėtis, jums buvo 14 metų. Ar jau tada nusprendėte, ar subrendęs supratote, jog turite siekti, jog teisme būtų įvertinta tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo atsakomybė už šiuos nusikaltimus?

Noras pradėti rimtai gilintis į Sausio 13-osios bylą kilo prieš kokius 6 metus. Kodėl? Sunku pasakyti, matyt, atėjo toks laikas. Aišku, aš matydavau pranešimų žiniasklaidoje apie tai, kaip vyksta šių įvykių tyrimas. Mačiau, kaip byla buvo „įklimpusi”, sustojusi daugeliui metų… Vis stebėjau, kaip tas tyrimas vyko, bet paskui pradėjau ir pats labai tikslingai gilintisir domėtis. Tuomet parašiau ne vienam advokatui Vilniuje, klausdamas, ar jie galėtų padėti man susigaudyti toje byloje ir taip pat bandyti kelti klausimą dėl Michailo Gorbačiovo atsakomybės už Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Nes kiek pastebėjau, kad tas klausimas dėl buvusio Sovietų Sąjungos vadovo kaltės nebuvo liečiamas. Esu labai dėkingas advokatui Albertui Butai, kuris sutiko man padėti šiuo klausimu ir jau šešerius metus dirba. Nuo to domėjimosi pradžios esame parašę daugybę raštų ir prašymų prokuratūrai, teismams. Mes ne kartą skundėme teismams prokuratūros priimtus sprendimus, taip pat teisiškai bandėme daugybę kartų kelti įvairių klausimų, susijusių su M. Gorbačiovo atsakomybe dėl tuometinių žudynių Vilniuje. Žurnalistams jis yra papasakojęs visokių neįtikėtinų istorijų, apie tai, kaip jis nieko nežinojo, miegojo… Bet jis privalo apie tai kalbėti teisme.

Mums buvo labai svarbu, kad LR generalinė prokuratūra aiškiai pasakytų, jog jie tiria, atlieka ikiteisminį tyrimą dėl M. Gorbačiovo veiksmų. Tačiau generalinė prokuratūra ne kartą atsisakė tą daryti po mūsų siųstų daugkartinių ir primygtinių prašymų, kreipimųsi, reikalavimų…

Prokurorai M. Gorbačiovo atsakomybės klausimą yra šiek tiek nagrinėję, bet tikrai nepakankamai. Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra toks straipsnis, kuris vadinasi „Aplaidus vado pareigų vykdymas” – tai yra 113 (prim) straipsnis. Kai prokuratūra nurodo, kokios veikos yra tiriamos Sausio 13-osios žudynėse, tai šito straipsnio apie vado pareigų vykdymą ten niekada nebuvo ir jie kategoriškai atsisakinėjo jį įtraukti.

Ką reiškia „Aplaidus vado pareigų vykdymas”? Tai reiškia, kad tuo metu, kai dar sausio 11 dieną prasidėjo tas visas puolimas, o jis prasidėjo nuo Spaudos rūmų, bei kitų pastatų užiminėjimo. Buvo labai kruopščiai pasiruošta, tam puolimui jie ruošėsi ne vieną mėnesį ir tas puolimas tęsėsi ne vieną valandą. Patys aktyviausi kariniai veiksmai prasidėjo sausio 11 dieną ir baigėsi 13-ąją. Ir tose operacijose dalyvavo net trijų rūšių karinės pajėgos: reguliarioji sovietų kariuomenė, vidaus kariuomenė ir specialusis Alfa būrys. Kaip visi šie veiksmai galėjo vykti be vyriausiojo karinių pajėgų vado žinios? Kaip gali kariuomenė kelias paras vykdyti karinius veiksmus, nežinant vadui? Šis klausimas iki šiol nėra atsakytas. Teismas priėmė kaltinamąjį nuosprendį 66 žmonėms, įvairaus lygio vadams, o M. Gorbačiovui nebuvo pateikta nei kaltinimų, nei atlikta tyrimo dėl jo, kaip vyriausiojo sovietų kariuomenės vado, veiksmų. Tai yra tas klausimas, kurį su advokato pagalba bandžiau kelti ir bandžiau visokiais būdais generalinės prokuratūros prašyti, kad jie aiškiai įvardintų, jog tiria vado veiksmus. Bet jie, kaip sakiau, atsisakė tą daryti.

R. Povilaitis.

Kada gavote galutinį, kategorišką oficialų atsisakymo laišką?

Tų atsakymų buvo ne vienas, ne du ir netrys. Per pastaruosius 6-erius metus buvo virtinė veiksmų. Todėl, kad į generalinę prokuratūrą kreipėmės ne vieną kartą. Kodėl? Gavę atsakymą, nenurimdavome, nes vos tik paaiškėdavo kokių papildomų aplinkybių, tuojau pasinaudodavome atsiradusia galimybe vėl kreiptis. Naujausias pavyzdys: šią vasarą, rugpjūčio mėnesį, paaiškėjo dvi aplinkybės. Viena – kad LRT žurnalistai atvažiavę į JAV, kalbino tuometinį (dirbusį 1987–1991) Amerikos ambasadorių Sovietų Sąjungoje Jack Matlock. Žmogus, kuris tiesiogiai bendraudavo su M. Gorbačiovu, kuris 1991 metų sausio 12 iniciavo susitikimą su Borisu Jelcinu, kuris tų pačių metų sausį įteikė M. Gorbačiovui JAV prezidento George Bush laišką dėl padėties Baltijos šalyse. Šis žmogus turėjo daug informacijos ir, tikėtina, kad dar tebeturi neatskleistos. Mes paprašėme generalinės prokuratūros, kad jie pakviestų J. Matlock liudyti šioje byloje. Bet prokuratūra atsisakė. Dar viena nauja aplinkybė, apie kurią savo FB paskyroje paskelbė Lietuvoje gyvenantis dramaturgas Marius Ivaškevičius: Jis pasakė, kad prieš kurį laiką jis sutiko Norvegijos TV žurnalistą, ir šis pasakojo turėjęs privačių pokalbių su M. Gorbačiovu. Mums pasirodė, kad tai labai reikšminga informacija, todėl vėl kreipėmės į generalinę prokuratūrą, kad jie pakviestų tą norvegų žurnalistą liudyti. Prokuratūra vėl atsisakė. Mes daug kartų kreipėmės su prašymu, kad M. Gorbačiovui būtų suteiktas specialaus liudytojo statusas, kuris yra vienas žingsnis iki tokio liudytojo paskelbimo kaltinamuoju.

Tų įrodymų yra pakankamai daug, kad M. Gorbačiovas bent jau nestabdė tų sausio 11–13 karinių veiksmų Lietuvoje. Priešingai, prabėgus mėnesiui, ar daugiau, jis apdovanojo ir paaukštino vieną iš tų žudynių organizatorių.

O kokia buvo teismo reakcija į papildomus jūsų prašymus?

Kita mūsų veiksmų linija buvo pačiame teisme, kai buvo nagrinėjama byla dėl 66 žmonių atsakomybės už 1991 metų sausio įvykius Vilniuje. Tada paprašiau teismo, kad jis iškviestų M. Gorbačiovą liudyti. Keistai atrodo, kai yra kaltinami žmonės, tokie, kaip Dmitrijus Jazovas, kuris tuo metu buvo Sovietų Sąjungos gynybos ministras ir visokie kiti vadai, tačiau toje byloje visai nefigūruoja M. Gorbačiovas. Tarsi tie vadai veikė savarankiškai, o M. Gorbačiovas buvo „nė prie ko”, nežinojo, kas tuo metu vyksta Lietuvoje. Teismas sutiko išsiųsti kvietimą M. Gorbačiovui, kad šis atvyktų liudyti byloje dėl nusikaltimų žmogiškumui. Kaip ir buvo galima nujausti, M. Gorbačiovas nesutiko dalyvauti. Bet labai svarbu, kad jis buvo pakviestas.

Ar jūs pats tuose teismų posėdžiuose dalyvavote epizodiškai, ar nuolatos sekėte įvykius?

Bylos eigą stebėjau nuolatos, dalyvavau tikrai nemažai posėdžių, ypač bylos nagrinėjimo pradžioje. Bet tie posėdžiai vyko labai ilgai, apie trejus metus, tai labai sudėtinga buvo nuolat dalyvauti. Aš labai stengiausi juose kuo daugiau dalyvauti. Kol vyko liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausa, tai žmonės dar ateidavo į tuos teismo posėdžius, kuriuose turėjo dalyvauti. Tačiau vėlesniuose posėdžiuose iš 500 nukentėjusių dažniausiai būdavau vienintelis, kuris ateidavo į bylos svarstymą. Manau, kad daugeliui tų žmonių, kurie yra nukentėję, yra per daug sunku ir skaudu apie tai vėl galvoti ir kalbėti.

Paminėjote, kad buvo 500 nukentėjusiųjų. Jūs – vienas iš jų. Kaip jūs jaučiatės dabar, kai po šių baisių įvykių praėjo 28-eri metai. Ar jūsų šis noras, kad būtų įvertintas teisiniu būdu M. Gorbačiovo elgesys, yra teisybės vardan kaip Lietuvos piliečio, ar kaip sūnaus, kuris tuo metu neteko savo tėvo? Ką jums asmeniškai reiškia ši sunki kova, kuri nežinia, kaip baigsis?

Sausio 13-osios įvykiai paveikė – be abejonės. Nukentėjusiems žmonėms – daug jų jau mirusių – tai skaudi tema, apie kurią sunku kalbėti. Aš radau advokatą, todėl turėjau profesionalią pagalbą, mano, kaip psichologo, išsilavinimas man taip pat padėjo, kad galėjau pradėti kalbėti apie savo patirtį, imtis veiksmų ir aktyviai spręsti tą situaciją. M. Gorbačiovo atsakomybė svarbi ne tik man, kartais sutinku nepažįstamų žmonių, kurie sako: kaip gerai, kad keliamas tas klausimas.

Jau tik pradėjus jį kelti buvo aišku, kad didelės sėkmės nereikia tikėtis, kad tai bus sudėtingas procesas. Bet man atrodo, jog pavyko bent jau tiek, kad nuolat buvo „judinama” ta tema dėl M. Gorbačiovo atsakomybės. Apie tai buvo rašoma ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos bei tarptautinėje žiniasklaidoje, diskutuojama viešoje erdvėje. Berods 2011 metais mane pakvietė pasisakyti per iškilmingą Seimo posėdį sausio 13 dieną – išsakiau savo mintis.

Tą dieną aš padariau dar vieną veiksmą: išsiunčiau laišką į Nobelio taikos premijos komitetą, prašydamas atšaukti Nobelio taikos premiją M. Gorbačiovui. Į tą savo laišką gavau atsakymą, kad tokios procedūros nėra. Bet jau buvo iškeltas toks klausimas, kad taikos premija neturėtų priklausyti žmogui, atsakingam už žmonių žudynės.

Dabar, kai žiūriu į tą teisingumo paieškos procesą, tai iš vienos pusės džiaugiuosi, kad Lietuva padarė labai daug, kad šis nusikaltimas būtų ištirtas, kad būtų įvardinti asmenys, kurie nusikalto, kad šie žmonės būtų teisiami. Panašios žudynės, už kurias atsakinga Sovietų Sąjunga, organizavusi šią agresiją, 1989 metais vyko Tbilisyje, 1990 metais – Azerbaidžane, Baku, o 1991 metais Vilniuje. Gruzijoje ir Azerbaidžane iki šiol dėl tų nusikaltimų, kaip suprantu, nevyko jokių teismo procesų. Matau tas Lietuvos pastangas ieškoti tiesos ir vertinu. Bet man atrodo yra nepakankama tai, kas padaryta. Nežinau, koks mano kovos motyvas, kaip jį paaiškinti. Bet jaučiu, kad tai neatsakomi ir apeinami svarbūs klausimai, todėl pats bandau juos kelti ir ieškoti atsakymų.

Kaip suradote galimybę ir nusprendėte pabandyti šį M. Gorbačiovo atsakomybės klausimą kelti JAV?

Aš pradėjau gilintis, kaip pasaulyje sprendžiami atsakomybės už nusikaltimus žmogiškumui klausimai. Kas gali tuos nusikaltimus įvertinti? Kur dar juos galima kelti? Į tai gilinuosi ir bandau išsiaiškinti galimybę per Amerikos teismą kalbėti apie M. Gorbačiovo atsakomybę. Kol kas dar tik pradėjau aiškintis su teisininkais, išmanančiais tarptautinę teisę. Man reikia teisinės pagalbos, kad galėčiau susigaudyti, kaip galima kreiptis į JAV teismą. Todėl ieškau ir bandau kalbinti žmones čia, Amerikoje, bandau susipažinti su specialistais, klausti patarimo tų, kurie išmano JAV teisinę sistemą.

Norėčiau susipažinti su JAV Lietuvių Bendruomenės atstovais. Gal ir nieko čia nepavyks, nes užduotis yra beveik neįmanoma. Bekalbėdamas su jumis, prisiminiau iliuzionisto David Copperfield patirtį, kurią jis pasakojo per savo pasirodymus. Kai jis vaikystėje patyrė nesėkmių ir nusprendė atsisakyti savo bandymų kurti triukus, išmetė savo iliuzionisto reikmenis, jo tėtis viską surinko, atnešė, sudėjo ant sūnaus stalo ir parašė trumpą laiškelį: „Siek neįmanomo”.

Man atrodo, kad tai, ką aš bandau pasiekti, yra beveik neįmanomas daly­kas, bet vis vien bandau. Jei yra bent maža dalis tikimybės, kad pavyks, tai ir siekiu.

Istorinis kadras iš Sausio 13-osios įvykių. (Nuotr. iš interneto)