Savanorystė Tanzanijoje. Sportas ir žaidimai

Monika Juodeškaitė.

Mane kaip profesionalią sportininkę išties domino Tanzanijos sporto istorija bei jo plėtra šiomis dienomis. Pasidomėjusi šia tema turėjau nusivilti, nes šalyje dominuoja tik viena sporto šaka, bet ir joje pasaulinių pergalių nėra pasiekta, o dauguma žinomų sporto šakų yra pamirštos ir retai praktikuojamos.

Žinant, jog Afrikos žemyne gyvena ištvermingiausi lengvosios atletikos sporto atstovai, pagalvotume, jog dauguma žmonių šioje šalyje mėgsta bėgioti, tačiau šiuolaikiniai tanzaniečiai šio sporto nemėgsta, jų akimis tai sunkus ir daug malonumo neteikiantis užsiėmimas. Dar 1980 m. lengvoji atletika šioje šalyje buvo labai populiarus sportas, būtent tais metais vykusiose olimpinėse žaidynėse Filberti Bayi ir Suleiman Nyambui bėgimo rungtyse laimėjo medalius. Laikui bėgant lengvoji atletika, kaip ir dauguma kitų individualių sporto šakų šioje valstybėje, sunyko. Šiandien Tanzanijos gatvėmis bėgantį atletą sutikti išties retenybė. Lietuvių numylėtas krepšinis čia dažniausiai žaidžiamas armijoje bei privačiose mokyklose. Nors šis sportas šalyje nėra populiarus, NBA lygoje žaidžia Hasheem Thambeet, kuris gimė ir užaugo Tanzanijoje. Viena labiausiai besiplečiančių šalies sporto šakų yra kriketas, kurio nacionalinė rinktinė dalyvauja daugelyje tarptautinių mačų. Arushos mieste, netoli Meru regiono, populiarėja ir regbis, kurio čempionatai rengiami būtent šiame mieste.

Kaip ir dauguma pasaulio šalių, taip ir Tanzanija, turi savo šalies sporto „religiją”. Čia pagrindinis sportas, kurį žaidžia ar seka dauguma šalies gyventojų, yra futbolas. Nors nacionalinė šalies fotbolo rinktinė didelių pergalių pasauliniu mastu nėra pasiekusi, šio sporto populiarumas šalyje prilygsta Lietuvos krepšiniui.

Kadangi kitos sporto šakos Tanzanijoje nėra labai populiarios, laikraščių sporto skiltys mirga vien futbolo naujienomis, o miestelių prekyvietėse futbolo marškinėliai bei kamuoliai yra dažniausiai pastebima prekė.

Šalyje dominuoja du futbolo klubai, kurie, kaip Lietuvos „Žalgiris” ir „Lietuvos rytas”, kasmet tarpusavyje kovoja dėl šalies čempiono titulo. Futbolo klubus „Yanga” ir „Simba” žino kiekvienas sportu besidomintis tanzanietis. Nors nei vienas klubas nepasiekė FIFA lygos aukštumų, gimtinėje jie gerbiami ir aukštinami.

Futbolas Tanzanijoje žaidžiamas ne tik profesionaliai, bet ir mėgėjiškai. Šalies miestuose ir kaimuose dažnai organizuojamos mėgėjų futbolo lygos bei mačai. Viename iš jų teko dalyvauti ir papildyti palaikymo komandą. Pačios žaidimo sąlygos čia yra labai paprastos. Žaidžiama nelygioje aikštėje, be vartų tinklo ar vidurio bei užribio linijų. Dauguma žaidėjų žaidžia basi, tačiau tai jiems nesukelia didelių nepatogumų mėgautis žaidimu ir sportine atmosfera. Žiūrovų čia net ir kaimo lygos varžybose susirenka nemažai, dauguma jų, tiksliau – visi vyrai ar berniukai. Labai retai Afrikos aikštynuose ar gatvėse sutiksite sportuojančią moterį.

Jau du mėnesius svečiuodamasi Tanzanijoje, sportuojančios moters nesutikau. Moterys čia linkusios rūpintis namų ruoša bei vaikais, kurių Tanzanijos šeimose yra išties daug. Dėl šalyje susiformavusio stereotipo, jog moterys nėra sportininkės, aš, bėgiodama kaimo ir miestelio gatvėmis, susilaukiu daug aplinkinių dėmesio. Išvydę bėgančią praeiviai bando raginti, skatinti ar linksminti. Dauguma vaikų ar net vyrų keletai minučių prisijungia prie manęs. Pastebėjau, jog vaikams tai didžiulė pramoga, o vyriškiams galimybė pabendrauti ir patikrinti savo jėgas. Man jų kompanija išties labai patinka ir kiekvieną mano bėgimą paverčia savotišku nuotykiu, kurio metu sutinku ir nudžiuginu begalę žmonių. Tuo tarpu moterys į mano sportinius užsiėmimus reaguoja dvejopai. Dauguma tiesiog akylai nužvelgia ir stebi, o kai kurios paskatina, nusišypso ar net prisijungia. Viena jaunesnė mergina, vilkėdama sijoną ir batelius, keletai minučių yra prie manęs prisijungusi. Jos veidą puošė šypsena, o aš stengiausi negailėti komplimentų. Čia net ir sportuojančios mergaitės dėvi sijonus. Toks dalykas kaip sportinė apranga išties yra neįprastas dalykas. Sportinė avalynė Afrikoje taip pat naudojama labai retai, žmonės sportuoja ir netgi darbuojasi basi.

Treniruotės Tanzanijos vaikams

Vos atvykusi į Tanzaniją Meru kaime stengiausi įnešti sportinės dvasios. Vienas iš mano šios kelionės tikslų buvo vietinius vaikus supažindinti su sportu bei įvairiais linksmais žaidimais, kurie jiems padėtų išugdyti atkaklumą, stiprybę bei meilę sportui.

Sportines treniruotes vedu keturis kartus per savaitę dviejose mokyklose. Nkarua pradinėje mokykloje su vaikais sportuojame kas antrą dieną, o į treniruotes susirenka gausus būrys. Pradžioje vaikams sportuoti taip patiko, kad jų į treniruotes ateidavo net apie 300.

Šiandien mokyklos valdžia vaikų skaičių sumažino iki 100, kad būtų lengviau su jais užsiimti. Tačiau nuskriaustų nepalikome, su kiekvienu užsiėmimu vaikų klasės keičiasi, todėl pasportuoti tenka visiems. Privačioje „Grace” mokykloje vaikų sportuoja gerokai mažiau, tik apie 30 vyresniųjų, todėl čia tarpusavio konkurencija žaidimų metu gerokai didesnė. Sportines treniruotes pradedame trumpu apšilimo bėgimu bei mankšta, kuri vaikams labai patinka. Visi sustoja į didelį ratą ir drauge su manimi garsiai skaičiuoja iki dešimties (pratimus keičiame, kai suskaičiuojame iki 10) ir pratimus kartoja. Smagiausia treniruotės dalis – estafetės, jos vaikus ne tik pralinksmina, bet ir suteikia galimybę patirti pergalės triumfą ar pralaimėjimo kartėlį. Treniruotės pabaigoje užsiimame laisva veikla. Berniukai dažniausiai žaidžia futbolą, mergaitės frizbį ar šokinėja su šokdynėmis. Dažnai surengiame ir virvės traukimo varžybas, kurios vaikams sukelia galybę emocijų. Treniruotėse vaikai turi galimybę pasinaudoti kamuoliais, šokdynėmis bei kitu sportiniu inventoriumi, kurio dauguma jų net nebuvo čiupinėję. Vargingai gyvenantys Tanzanijos mažyliai net ir tokių paprastų dalykų kaip šokdynės ar kamuoliai neturi. Būtent dėl šios priežasties vaikai džiaugiasi ir vertina suteiktą galimybę pasinaudoti sportiniu inventoriumi.

Dar niekuomet nebuvau sutikusi vaikų, taip besidžiaugiančių galimybe sportuoti. Ar tai būtų paprastas šokinėjimas per virvutę, ar frizbis, jie džiaugiasi ir išgyvena kiekvieną per treniruotę patirtą akimirką ir išties nenori jos baigti. Tai mano širdyje sukelia malonių jausmų audrą, o šių vaikų padėkos ir šypsenos reiškia daug daugiau nei bet kokie pasaulio turtai.

Tanzanijos vaikų žaislai

Dėl didelio šalies nepritekliaus retas vaikas čia turi tikrą žaislą ar net kamuolį, tačiau šių vaikų fantazija ir noras žaidimus paverčia dar įdomesniais. Visus žaislus vaikai čia pasigamina patys, todėl jie tampa daug vertingesni dėl įdėto darbo bei malonesni dėl kūrybinio proceso. Afrikos vaikų fantazijos sukurti žaislai sudomintų ne vieno mūsų atžalas, kurių kambariai pilni įvairiausių spalvingų žaislų. Todėl visus tėvelius raginu savo vaikams apie juos papasakoti.

Beveik kiekvienas Tanzanijos berniukas žino, kas yra futbolas, juo domisi ir mėgsta šį žaidimą žaisti. Todėl kamuolys yra vienas iš pagrindinių Afrikos vaikų žaislų, kurį jie pasigamina, į skritulį susukdami plastikinius maišelius ir juos aprišdami virve. Šis nedidelis apskritas daiktas randamas kiekvieno berniuko kuprinėje, o pertraukų metu vaikai jį spardo grupėse.

Vienas populiariausių mažesniųjų žaislų yra prie pagaliuko pritvirtintas ratukas, kurį jie vežioja lyg mašinėlę. Pats ratas dažniausiai yra paprastas kibirėlio dangtis, kuris vinimi yra pritvirtinamas prie pagaliuko. Šis žaislas Afrikos vaikams atstoja mašinėles, todėl dažnai su juo rankose pamatai berniukus, bėgančius ir skleidžiančius mašinų garsus.

Kaip ir viso pasaulio vaikai, tanzaniečiai mėgsta kolekcionuoti. Tačiau čia mažieji kolekcionuoja ne lipdukus ar modeliukus, o metalinius kamštelius nuo stiklinių alaus ar limonado butelių. Vaikai šiuos kamštelius nešiojasi maišeliuose, o jų surinkę pakankamai, juose padaro skylutes ir suveria ant virvės. Dažnai kamšteliai mokyklose panaudojami vietoj skaičiavimo mašinėlės. 

Kadangi Meru kalno papėdėje apstu bananų, kaimo vaikai daugumą žaislų pasigamina iš banano medžio žievės. Išdžiovinta šio augalo žievė tampa panaši į kietą medžiagą, todėl ją galima lankstyti ir siūti. Vaikai iš banano medžio žievės pasisiuva ne tik kepures, bet ir krepšelius ar dėžutes. Įvairiems daiktams gaminti banano medžio žievę naudoja ne vien Tanzanijos vaikai. Dauguma moterų čia verčiasi iš banano žievės pagaminta produkcija. Vienos iš jų prekystalį teko aplankyti ir man. Jos rankomis pagaminti gaminiai mane išties sužavėjo, pati įsigijau ne tik rankinę, bet ir piniginę. Moteris pasakojo, kad jos prekes dažniausiai perka turistai, tačiau egzistuoja ir pastovūs vietiniai klientai. Vienas iš patarimų, kurį įgijau mokydamasi kurti iš banano žievės, prieš siuvant visuomet ją išmirkyti vandenyje. Tai žievę padaro lankstesnę bei minkštesnę ir palengvina siuvimo procesą.

Dar vienas Tanzanijos vaikų pomėgis – lipdyti iš molio. Naudodami molį bei vandenį vaikai nulipdo gražias vazeles, bliūdelius ar kamuoliukus. Kai aš jiems parodžiau plasteliną, jie konstravo mašinas, gėles, žmogeliukus bei namelius. Labiausiai jie džiaugėsi įvairiomis plastelino spalvomis, nes jų naudojamas molis visuomet yra vienodos – rudos spalvos. Man taip gera buvo stebėti, kaip toks paprastas dalykas kaip plastelinas šių vaikų rankose tapo stebuklinga medžiaga, iš kurios nulipdytos formos jiems atnešė tiek daug džiaugsmo.

Net ir paaugliai čia sau gaminasi žaislus. Žinoma, jaunuoliams rūpi ne mašinėlės ar molio dirbiniai, tačiau jie patys pasigamina tuos pačius kamuolius ar kitą sportinį inventorių. Mano kaimynai, kuriems apie 16-18 metų, įsirengė sporto salę. Sportinius svorius ar, liaudiškai vadinamą štangą, vaikinai pasigamino prie paprasto metalo strypo iš abiejų pusių pricementavę kibiro formos svorius. Jų kūrinys išties puikiai atstoja svarmenis. Man pačiai teko šią priemonę išbandyti, kai sportavau drauge su jais.

Tanzanijos vaikai taip pat žaidžia daug smagių žaidimų, kurie nereikalauja žaislų ar priemonių. Dauguma jų žaidimų įtraukia būrį vaikų, kurie dainuoja, šoka ir, sustoję į ratelius, gaudo vienas kitą. Man šie žaidimai labai priminė lietuvių liaudies žaidimus, tokius kaip „Žuvis ir tinklas”, „Graži mūsų šeimynėlė”, „Kur joji, Jonai”, „Virė virė košę”… ir t.t.

Pastebėjau, jog šokti ir dainuoti čia vaikams be galo patinka. Net ir piešdami, plaudami rūbus, ganydami gyvulius ar dirbdami kitus darbus jie dainuoja įvairias daineles, o vos užgrojus muzikai, pradeda judėti.

Afrikietiški šokiai asocijuojasi su ryškiais klubų bei rankų judesiais, o muzika čia labai linksma ir ritminga. Pagrindinis instrumentas Tanzanijoje yra būgnai. Šių instrumentų ritmu bei vaikų dainomis prasideda ir kiekvienas moksleivių rytas mokykloje.

Dar prieš pamokas vaikai susirenka lauko aikštėje, kur visi išsirikiuoja eilėmis ir, kaip kareiviai žygiuodami vietoje, dainuoja himnus ir dainas. Tuo tarpu keletas vaikų, vadinamieji muzikantai, ritmiškai muša Tanzanijos vėliavos spalvomis išmargintus bugnus, taip pritardami dainuojantiems vaikams. Tik pasibaigus šiai ceremonijai vaikai susirenka į klases pamokoms.

Varžybos

Dėka „Dariaus ir Girėno” sporto centro, kuris vaikams parūpino kasmet Kaune rengiamo „Ažuolyno bėgimo” medalius bei prizus, Nkarua mokyklos vaikams turėjau galimybę surengti bėgimo varžybas. Vaikams tai buvo daugiau nei paprastos varžybos. Jiems šis renginys atstojo didelę šventę, kurią jie ilgai prisimins.

Jau savaitę vaikai nenustoja man nešti piešinių su prisiminimais ir įspūdžiais iš varžybų, o vos pakabinus varžybų plakatus ir apie jas pranešus, mokyklos futbolo aikštė prisipildė vaikų, sukančių ratus ir besitreniruojančių varžyboms.

Šios mokyklos varžybos tapo išties didelio masto renginiu, kuriame dalyvavo daugiau nei 400 įvairaus amžiaus vaikų. Pradinėje mokykloje yra net septynios klasės, todėl vaikus suskirstėme į keturias kategorijas: 1-4 klasių mergaitės, 1-4 klasių berniukai, 5-7 klasių merginos bei 5-7 klasių vaikinai. Visi vaikai varžėsi savo grupės kategorijoje. 30 pirmųjų bėgikų buvo apdovanoti medaliais, o prizininkų trejetukas – dovanomis.

Vaikų ovacijos ir plojimai išvydus, jog nugalėtojas gauna futbolo kamuolį, buvo stulbinantys, o medaliai dar ilgai kabojo ant bėgikų kaklų. Smagiausia renginio dalis vaikams buvo muzika, kurią per dideles kolonėles leidome mankštos bei bėgimo metu. Net ir starto linijoje vaikai judėjo į taktą, o po varžybų futbolo aikštė virto tikra šokių arena. Nors ir ne visi vaikai laimėjo prizus ar medalius, o varžybos karštame ore juos išvargino, visų vaikų veidus puošė šypsenos, o šventę lydėjo džiugūs šūksniai ir emocijos.

Šių vaikų užsispyrimas taip pat neišpasakytas, nors ir pargriuvę trasoje ar sustoję iš nuovargio, vos po minutėlės jie vėl bėgo tekini link finišo linijos, todėl net ir patys mažiausieji ją pasiekė. Mokyklos varžybas stebėti susirinko ir nemažai aplinkinių kaimo gyventojų, kurie šiuo renginiu džiaugėsi ne mažiau nei vaikai. Dauguma jų po varžybų priėjo su manimi pasisveikinti ir padėkoti.

Mokinių varžybos Tanzanijoje yra organizuojamos labai retai. Vos pasikeitus šalies valdžiai, valstybinėse mokyklose sportas buvo išimtas iš pamokų tvarkaraščio, o sportiniai renginiai tarp regiono mokyklų vykdomi tik kartą per metus. Šie faktai išties liūdina, žinant, kiek daug džiaugsmo šiems vaikams teikia sportas.