DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Monika Juodeškaitė.
Monika Juodeškaitė University of Oklahoma įgijo sporto žurnalistės specialybę, o šią vasarą sėkmingai baigė tarptautinio verslo magistro studijas. Tikimės dažnai matyti Monikos rašinius ,,Drauge”, artimiausioje ateityje – Rio de Janeiro olimpinių žaidynių apžvalgas.
Lietuviai palieka gimtinę paprastai ieškodami geresnio gyvenimo. Mindaugas ir Živilė Pukštai už Atlanto išvyko vedami sportinių tikslų – tobulėti ir siekti geriausių rezultatų sporte, kuris jų šeimoje užima didžiąją dalį gyvenimo. Prieš išvykstant į Jungtines Valstijas Lietuvoje Mindaugas buvo žymus ilgų nuotolių bėgikas. Jo asmeninis rekordas maratono distancijoje yra 2 valandos 12 minučių ir 52 sekundės. Mindaugui priklauso ir Lietuvos 5 000 m uždarų patalpų rekordas (13 min. 50,59 sek.). Živilė Pukštienė yra daugkartinė Lietuvos čempionė trišuolio rungtyje, jos asmeninis rekordas yra 13 metrų ir 54 centimetrai. Silpna konkurencija ir menkos galimybės dalyvauti tarptautinėse varžybose privertė sportininkus suvokti, jog taip ilgai svajoti olimpiniai ar pasaulio normatyvai jiems nepaklus, jei sąlygos ir parama sportui nepagerės.
„Lietuvoje trūko konkurencijos, kad galėtum pasiekti aukštų rezultatų, kurie garantuotų vietą olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionate, todėl turėjau priimti sprendimą – bandyti laimę svetur ir siekti sporto aukštumų arba mesti sportą ir pradėti dirbti Lietuvoje”, – sako Mindaugas Pukštas.
2004 metais per pažįstamus lietuvius Mindaugas buvo pakviestas studijuoti Dallaso Pietų metodistų universitete (SMU – Southern Methodist University). Jis be savo sužadėtinės Živilės šalies nebūtų palikęs, todėl į universitetą įstojo tik su sąlyga, jei universitetas pasiūlys stipendiją ir jo žmonai.
„Pasakiau, kad šiame universitete sportuosiu ir mokysiuosi, jei priims kartu ir žmoną”, – šypsodamasis sako Mindaugas. Priėmus sprendimą išvykti į Jungtines Valstijas pora susituokė Lietuvoje ir Amerikoje pradėjo šeimyninį gyvenimą. „Amerika mums kaip medaus mėnuo, iš kurio niekada negrįžome”, – sako Živilė Pukštienė.
SMU sportininkai praleido tik metus, toliau jų gyvenimas tęsėsi Oklahomos valstijos universitete (OSU – Oklahoma State University). Šis universitetas pakvietė Živilę dirbti šuolininkų trenere, o Mindaugas toliau galėjo tęsti savo sportinę karjerą. Pukštų sportiniai rezultatai išvykus į Jungtines Valstijas labai pagerėjo, abu tikina, jog varžybų lygis ir konkurencija suteikia galimybes tobulėti.
„Amerikoje tau sudarytos galimybės sportuoti, į tave investuojama, kad tu tobulėtum, – sako Živilė. – Studijas Amerikoje yra lengviau suderinti su sportu, gali pasirinkti klases, kurios nesikerta su tavo treniruočių tvarkaraščiu, ir visada sulauki paramos iš dėstytojų”, – sako Mindaugas, kuris studijuodamas Oklahomos valstijos universitete įgijo magistro laipsnį tarptautinių santykių srityje, o baigęs sportinę karjerą grįžo į mokslus, norėdamas įsigyti dar finansų specialisto diplomą. Studijuodamas Mindaugas maratonui ruošėsi vienas, nes kiti studentai tuo pačiu metu ruošėsi startuoti stadiono varžybose, todėl treniruotes buvo sunku suderinti.
„Pats nežinojau ką dariau, – šypsosi jis, – bet tikslas buvo aiškus – olimpinis normatyvas”. 2004 metais olimpinį normatyvą jis įvykdė debiutuodamas „Austin Motorola” maratone, nubėgęs per 2 valandas 14 minučių 58 sekundes. Jis iškovojo taip ilgai siektą kelialapį į Atėnų olimpines žaidynes, tačiau artėjant olimpinėms žaidynėms sudvejojo, ar verta jose dalyvauti, nes žmona Živilė laukėsi pirmagimio sūnaus Roko, kuris gimė trys dienos prieš didijį Mindaugo startą. „Mano bilietas po olimpinių žaidynių buvo iškart po starto, nes norėjau suspėti į vaiko gimimą”, – pasakojo Mindaugas. Paskatintas žmonos ir artimųjų jis nusprendė dalyvauti Atėnų olimpinėse žaidynėse.
„Kol dvejojom – važiuoti Mindaugui ar nevažiuoti į olimpiadą, aš jam kartojau: tikrai važiuok, nors ir man buvo sunku vienai, besilaukiančiai. Žinojau, jog tai jo svajonė ir tikslas, kurio jis siekė sunkiu darbu”, – sako Živilė. Nors olimpiada sutrukdė Mindaugui dalyvauti sūnaus gimime, šiandien jis sūnui gali papasakoti savo įspūdžius iš Atėnų, ir savo sprendimo nesigaili.
Išvykusi už Atlanto Pukštų šeima niekuomet neplanavo likti gyventi Amerikoje, tačiau dar ir šiandien laimingai gyvena Jungtinėse Valstijose. „Mes niekada negalvojome likti Amerikoje, tai nebuvo mūsų planuose, – bet gavome darbus, gimė vaikai, kurie augo apsupti Amerikos kultūros, tad nematėme tikslo keisti to, kas ir taip yra gerai”, – sako Živilė.
„Lietuvoje mums būtų reikėję gyventi pas tėvus ir kabintis į gyvenimą nuo nulio, ir tai būtų buvę sunku”, – sako Mindaugas. Šeima taip pat sutinka, jog Amerikoje auginti vaikus jaunai šeimai yra lengviau nei gimtinėje.
„Įstengėme užauginti du vaikus be auklių ir suderinti savo darbus bei jų užklasinę veiklą”, – sako Živilė.
Nors ir būdami toli nuo gimtųjų namų, Pukštai puoselėja lietuvybę. Jiems brangi gimtoji kalba, tradicinis maistas, muzika ir aplinkiniai lietuviai. „Vienas aš čia, Amerikoje, tikrai nebūčiau likęs, bet kai turi savo šeimą, viskas yra kitaip, iš dalies jautiesi kaip namuose”, – sako Mindaugas.
„Gaminame lietuviškus patiekalus, Kalėdas švenčiame lietuviškai, skaitome lietuviškas žinias, klausome lietuviškų dainų”, – pasakoja Pukštai. Šeima stengiasi aplankyti gimtinę bent kartą per porą metų. Vaikai atsimena Lietuvą ir ją asocijuoja su gimine, tačiau nėra prie jos prisirišę.
„Vaikai vis prisimena Lietuvą, jiems ten smagu, lepina seneliai, daugiabučių kiemai pilni vaikų, bet ten jie patiria kultūrinį šoką”, – pasakoja Živilė.
Pukštai teigia, jog tarpusavyje visada kalba lietuviškai ir vaikus nuo gimimo mokė lietuvių kalbos, tačiau gyvendami Amerikoje ir būdami apsupti Amerikos kultūros, jie savo atžalose pastebi lietuvių kalbos barjerą, ir kuo toliau, tuo sparčiau jis auga.
„Sunku, kai vaikai visą dieną praleidžia mokykloje ir žiūri amerikietišką televiziją. Su vaikais šnekame pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, nes jiems paprasčiau bendrauti angliškai. Kai būdavo mažiukai, skaitydavome vaikams lietuviškas knygeles, kol vieną dieną man jie pasakė: mama mes klausom tavęs, bet nieko nesuprantam”, – šypsodamasi pasakoja Živilė.
Kiekvienam profesionaliam sportininkui karjeroje sunkiausia ne pralaimėjimai, traumos ar sunkus darbas, bet jos pabaiga. Kadangi sportas nėra amžinas dalykas, jauni ir stiprūs žmonės turi surasti lengviausią būdą nutraukti tai, kas tapo dalimi gyvenimo. Kur išlieti susikaupusią energiją ir kaip atrasti tai, kas užpildytų tuštumą, kuri atsiranda baigus sportinę karjerą? Vieni susitelkia į naujus darbus, kiti bando išlikti sporto versle. Pukštams baigti sportinę karjerą padėjo vaikai, kurie perėmė tėvų meilę sportui ir nuo mažens dalyvauja įvairioje sportinėje veikloje.
„Buvo labai sunku, dėl to ilgai ir neatsisveikinau su sportu, tačiau dabar, kai mūsų vaikai sportuoja, stengiamės dėl jų. Nors ir mūsų sportinė karjera iš dalies nutrūko dėl vaikų, tuo pačiu sportas mumyse nesunyko, jis tęsiasi kartu su vaikų pasiekimais”, – teigia Pukštai.
Paklausti apie vaikus ir jų sportinius sugebėjimus tėvai nudžiunga ir pradeda pasakoti apie vaikų varžybas, pasiekimus, sportinį charakterį ir nuotykius, kuriuos šeima kartu patiria sporto pasaulyje. „Vaikams nėra kitos išeities, jie auga apsupti sporto, kai mama trenerė, o tėtis – profesionalus sportininkas. Jie savo vaikystę praleidžia stadione”, – pasakoja Živilė.
Pukštai kaip šiandien atsimena pirmąsias Roko bėgimo varžybas, po kurių abu tėvai sutiko, jog ateityje jų sūnus gali būti perspektyvus bėgikas. „Rokui buvo tik penkeri metai, kai jis pirmą kartą įveikė kalnuotą penkių kilometrų atkarpą. Maniau, jog sūnus užbėgs į vieną kalną ir sustos, bet po trisdešimties minučių jis kirto finišo liniją, prabėgęs visą distanciją, pakeliui klausdamas Mindaugo: tėti, kiek kalnų dar liko? Pamenu, su Mindaugu susižvalgėme ir nusprendėme, kad Rokas tikrai gali bėgti”, – sako Živilė. Dabar Rokas nesiskiria su futbolo kamuoliu, žaidžia Oklahomos miesto berniukų futbolo komandoje ir bėga už savo mokyklos lengvosios atletikos komandą. Rokas, dabar būdamas 10 metų, turi aukštų sportinių tikslų – sumušti visus pradinės mokyklos lengvosios atletikos rekordus. Jau dabar Rokui priklauso mylios rekordas, o jis pradinėje mokykloje mokosi dar tik metus. Tuo tarpu septynmetė dukra Gabija lanko gimnastiką ir žaidžia mergaičių futbolo komandoje.
„Gabijai labiausiai patinka gimnastika, namuose ji visada bando triukus, kai tuo tarpu Rokas spardo kamuolį, todėl veiksmas namuose niekada nesibaigia”, – pasakoja Mindaugas. Tėvai teigia, jog abu vaikai yra labai skirtingų charakterių ir skirtingais keliais siekia savo tikslų. „Rokui visada reikia laimėti. Jei jis pralaimi, liūdi visą likusią dieną, o Gabijai pergalė nėra tokia svarbi. Jai svarbu gerai praleistas laikas su komanda gamtoje”, – pasakoja Mindaugas.
„Rokas dažnai juokauja sakydamas, jog antros vietos ne jam”, – šypsodamasi pasakoja Živilė.
Patys buvę sportininkai Mindaugas ir Živilė neslepia, jog nėra teisinga vaikų atžvilgiu skatinti juos sportuoti tik todėl, kad tėvams tai suteikia džiaugsmo. Džiaugsmą turi teikti ir patiems vaikams. „Galbūt neteisinga vaikų atžvilgiu, jeigu mes pernelyg skatinam sportuoti, važiuojame į kiekvienas varžybas, mums smagu. Vaikai galbūt jaučia spaudimą, kad jie tai turi daryti ir daryti gerai”, – sako Mindaugas.
„Mes abudu būdavome patys blogiausi tėvai žiūrovai, nes pasiduodavom azartui, garsiai palaikydavom, patardavom”, – sako Živilė. Todėl Pukštai stengiasi pirmiausia skatinti vaikus mokytis ir leidžia pasirinkti veiklą patiems. „Kaip mamai man svarbiausias yra vaikų mokslas, bet visada stengiuosi jiems įteigti, jei kažką darys, kad darytų iš širdies, ne dėl to, kad tėtis bėgo ar mama šoko į tolį, tačiau, žinoma, džiaugtumės, jei vaikai gautų stipendijas ateities studijoms”, – sako Živilė.
„Ką vaikai pasirinks, tą pasirinks, o mes jų sprendimą palaikysime”, – sako Mindaugas.
Baigęs sportinę kajerą Mindaugas suprato, jog bet kuriai veiklai reikia atiduoti visą save, nes niekas nėra amžina, to jis dabar moko ir savo atžalas. „Vaikus mokau, kad sportuojant reikia susikaupti sportui, nes kai negalėsi, jau niekas nepadės, nebegalėsi grįžti, reikės susirasti naujus pomėgius ir susikurti naujus tikslus”, – dalijasi mintimis Mindaugas. Jis džiaugiasi galėdamas užsiimti sportine veikla kartu su sūnumi. „Svarstau – kiek dar tempsiu su Roku. Jis auga, o aš senstu, bet vis dar kartu žaidžiame futbolą ir bėgame”, – sako Mindaugas.
Kiekviena šeima stengiasi atrasti bent vieną bendrą veiklą, kuri ją vienytų ir artintų, darytų kaip kumštį. Pukštų šeimai sportas yra dalykas, be kurio nė vienas šeimos narys nesijaustų laimingas.