CENTRAS - Istorija - SEULO OLIMPIADOS MEDALININKĖS LAISVALAIKIS – LABDARINGAI VEIKLAI
Viename iš „Chicago Mothers Foundation” renginių: (iš k.) šios organizacijos savanorė L. Baikauskaitė, iždininkė Inga Šapalaitė, prezidentė Edita Zasimauskaitė, viešnia iš Lietuvos, Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Lina Žukauskaitė, viceprezidentė Beata Ivanauskienė ir fotografė Rūta Pažemeckienė. („Chicago Mothers Foundation” archyvo
Viename iš „Chicago Mothers Foundation” renginių: (iš k.) šios organizacijos savanorė L. Baikauskaitė, iždininkė Inga Šapalaitė, prezidentė Edita Zasimauskaitė, viešnia iš Lietuvos, Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Lina Žukauskaitė, viceprezidentė Beata Ivanauskienė ir fotografė Rūta Pažemeckienė. („Chicago Mothers Foundation” archyvo nuotr.)

SEULO OLIMPIADOS MEDALININKĖS LAISVALAIKIS – LABDARINGAI VEIKLAI

Virginija Petrauskienė.

Laimutė Baikauskaitė prieš trisdešimt metų tapo Seulo vasaros olimpiados vidutinių nuotolių bėgimo medalininke.
Laimutė Baikauskaitė prieš trisdešimt metų tapo Seulo vasaros olimpiados vidutinių nuotolių bėgimo medalininke.

Čikagoje gyvenanti Laimutė Baikauskaitė beveik visą vasario mėnesį kasdien atidžiai stebėjo Pietų Korėjoje vykusių žiemos olimpinių žaidynių televizijos transliaciją. Lietuvei tai buvo tarsi galimybė sugrįžti 30 metų atgal į praeitį. Tuomet, 1988-aisiais šioje valstybėje vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavusi lengvaatletė iš Lietuvos L. Baikauskaitė laimėjo sidabro medalį.

Žaidynių akimirkos ir su medalio įteikimu susijusi neįtikėtina istorija – nepamirštama patirtis. Olimpiados medalininkė sutiko pasidalinti su „Draugo” skaitytojais ne tik šia istorija, bet ir papasakoti, kaip ji pati atsidūrė Amerikoje ir kokios veiklos čia ėmėsi.   

Energija – labdarai

„Šiuo metu daugiausiai savo energijos skiriu labdaringai veiklai. Kartu su „Chicago Mothers Foundation” („Facebook” įkūrusios kelis tūkstančius narių vienijančią „Vilties aitvarų” grupę) ir Lietuvoje veikiančia organizacija „Mamų unija”  ruošiame didžiulį, įspūdingą labdaros renginį. Jo metu surinktas lėšas skirsime Lietuvoje statomiems „Šeimos namučiams”. Jie bus skirti tėvams, kurie į Vilnių gydyti atveža onkologinėmis ligomis sergančius savo vaikus. Paprastai tokių vaikučių gydymas trunka ne vieną mėnesį. O tėveliams, norintiems būti šalia savo mylimiausių ligoniukų, neretai naktis tenka leisti automobiliuose. Juk ne kiekviena šeima gali išsinuomoti butą ar viešbutį. Juolab kad sunkios ligos gydymas greitai „iščiulpia” visas santaupas”, – sakė  L. Baikauskaitė.

Moteris pridūrė, kad ji pati į labdaringą veiklą įsijungė prieš dvejus metus, pakviesta „Chicago Mothers Foundation” senbuvės Ingos Šapalaitės. Nuo to laiko pati dirba ir džiaugiasi stebėdama, kaip į šią organizaciją įsijungia vis daugiau žmonių. „Mane įkvepia žmonių gerumas ir šios organizacijos Čikagoje vadovės Editos Zasimauskaitės energija”, – sako Laimutė. Ji tiki, kad bet kuri teigiamos veiklos sritis, kuriai žmogus skiria savo gyvenimo laiką ir jėgas, yra „pasmerkta” gyvuoti ir klestėti. Tuo ji pati įsitikino ne kartą.

L. Baikauskaitei iki medalio teko nubėgti labai daug kilometrų.
L. Baikauskaitei iki medalio teko nubėgti labai daug kilometrų.

20 metų pašvęsta sporto karalienei

Viena iš tokių sričių, kuriai Laimutė skyrė net dvidešimt gyvenimo metų, buvo sporto karaliene tituluojama lengvoji atletika. Tiksliau – vidutinio ilgio distancijų bėgimas. Sportuoti ji pradėjo mokydamasi mokykloje. Fizinio lavinimo mokytojas pastebėjo mergaitės gabumus, jo paraginta ji ėmė treniruotis rimčiau. „Gyvenant Šilutės priemiestyje, nebuvo didelio pasirinkimo, ką veikti laisvalaikiu. Kompiuterių tuomet dar nebuvo, televizijos programos buvo skurdžios, jas ne kada panorėjęs galėjai žiūrėti. Nors tėvai nelabai norėjo manęs leisti į sportą, aš veržiausi į treniruotes. Tiesą sakant, pradžioje – tik norėdama pabėgti nuo šeimos ūkio darbų. Vėliau supratau, kad puikūs sporto pasiekimai man gali atverti duris į pasaulį. O juk gyvenant už geležinės uždangos Sovietų Sąjungoje, ši galimybė atrodė labai viliojanti”, – prisipažino moteris.

Po studijų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, L. Baikauskaitė tampa Tarybų Sąjungos sporto rinktinės nare. Jos pagrindinis darbas buvo sportas, nors tuo metu buvo teigiama, kad šioje šalyje nėra profesionalių sportininkų.

„Bėgdavau 800–1500 metrų ilgio distancijas. Supratau, kad gerus rezultatus lemia sunkus darbas. Tačiau jau tuo metu pradėjau jausti nugaros skausmus, kurie kartais smarkiai trukdydavo treniruotis ir dalyvauti varžybose. Pakeitus treniruočių metodiką, skausmas dingo”, – prisimena buvusi sportininkė. Būdama sovietinės sporto rinktinės nare, perspektyvi bėgikė iš Lietuvos L. Baikauskaitė įgyvendino savo paauglystės svajonę – ne kartą buvo atsidūrusi kitoje „geležinės uždangos” pusėje – aplankė ne vieną užsienio šalį.

Laimutė dažnai aplanko savo mamą, gyvenančią Lietuvoje.
Laimutė dažnai aplanko savo mamą, gyvenančią Lietuvoje.

Ant pakylos supainiojo medalius – įteikė ne tą

1988 metais L. Baikauskaitė sovietinės rinktinės gretose (tai buvo paskutinė olimpiada, kurioje Lietuva dalyvavo kaip Tarybų Sąjungos narė) atvyko į Seulo vasaros olimpines žaidynes. Lietuvė visam gyvenimui įsidėmėjo rusaitės Tatjanos Samoilenko pavardę. Ši mergina buvo tos pačios rinktinės narė, tačiau visoms komandos bėgikėms buvo pasakyta, kad šios netrukdytų Tatjanai laimėti.

Laimutė iki šiol prisimena tą lemtingąjį 1500 metrų bėgimą: „Likus keliems šimtams metrų iki finišo, bėgau septintoje vietoje. Tačiau mano, kaip sportininkės stiprioji pusė – sugebėjimas sprinteriškai finišuoti. Mintyse perjungiau bėgį ir ėmiau visas lenkti. Pamenu, atrodė, kad nespėju dėlioti kojų. Atbėgau antra. Laikas – 4  min. ir 00.26 sekundės. T. Samoilenko finišavo trečia, atsilikusi sekundės šimtosiomis”.

Tačiau didžiausias netikėtumas Laimutės laukė per oficialų apdovanojimą, kurį stebėjo visas pasaulis. Nežinia, ar tikrai netyčia buvo supainiotos pavardės ir lietuvaitei priklausęs sidabro medalis buvo užkabintas T. Samoilenko. Ant L. Baikauskaitės kaklo atsidūrė bronzinis. Lemtingą akimirką rusaitė atsisuko į Laimutę: „Juk tu esi antra”, – nustebusi ištarė bronzininkė. Lietuvaitė nuramino: „Vėliau apsikeisime medaliais”.

Tačiau L. Baikauskaitė savo sąžiningai iškovotą medalį atgavo tik paskutiniąją olimpiados dieną. T. Samoilenko niekaip negalėjo išsiskirti su lietuvės sidabru. Tik po Lietuvos sporto komiteto vadovo skambučio TSRS olimpinės rinktinės vadovui rusaitė atidavė medalį teisėtai jo savininkei. Atkišo atbula ranka, tarsi neteisėtai ir labai skausmingai atplėšusi nuo savo širdies.

Su K. Šapka.
Su K. Šapka.

Atstovauti Lietuvai sutrukdė trauma

L. Baikauskaitė intensyviai treniravosi, rengdamasi 1992 metų Barcelonos olimpinėms žaidynėms, kuriose Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip nepriklausoma valstybė. Amerikoje gyvenantys tautiečiai perspektyviai tautietei bėgikei suteikė galimybę visą pusmetį treniruotis šioje šalyje. Tačiau atsitiko nenumatytas dalykas: sena stuburo problema atsinaujino visu stiprumu – sportininkė treniruodamasi patyrė traumą, todėl kurį laiką sunkiai galėjo valdyti vieną kūno pusę. Teko grįžti į Lietuvą ir, užuot dalyvavus olimpiadoje, rimtai gydytis. O Barcelonos Olimpines žaidynes Laimutė stebėjo per televiziją, braukdama ašaras. Įvertinusi šiose žaidynėse dalyvavusių bėgikių pasiektus rezultatus, sportininkė suprato: jeigu ne stuburo trauma, ji Barcelonoje būtų iškovojusi aukso medalį.

Atlikusi reabilitaciją po patirtos traumos, L. Baikauskaitė pasinaudojo amerikiečių draugų kvietimu ir 1995 metais atvyko į Ameriką. Iki Atlantos olimpinių žaidynių buvo likęs geras pusmetis. Paprašė, kad draugai jai surastų darbo, norėjo užsidirbti pinigų.

Seulo olimpiados medalininkės laisvalaikis.
Seulo olimpiados medalininkės laisvalaikis.

Pragyvenimo Amerikoje idėja – iš sporto

Nors L. Baikauskaitė turėjo nusipirkusi atgalinį bilietą į Lietuvą, juo nebepasinaudojo. Tebeviešėdama JAV, užpildžiusi žaliosios kortelės anketą, visai netikėtai laimėjo galimybę pasilikti. „Gyvenime niekada nebuvau išlošusi loterijoje, todėl ir šįsyk nesitikėjau. Tačiau kai laimėjau, nusprendžiau neatsisakyti šio gyvenimo suteikto šanso. Juk šimtai tūkstančių žmonių už tokią galimybę būtų atidavę labai daug”, – prisiminė Laimutė.

Ji sako pradžioje išbandžiusi tradicinius emigrančių moterų darbus – saugojo vaikus, prižiūrėjo senus ligotus žmones.

Tačiau vėliau rinkdamasi, kaip užsidirbti pragyvenimui, pasinaudojo sportininkės patirtimi. Žinodama, kokį stiprų gydomąjį poveikį sunegalavusiam žmogui daro masažas (pati aktyviai sportuodama ir gydydamasi traumas tą buvo patyrusi tūkstančius kartų), nusprendė tapti masažiste. Specialiuose kursuose pasimokiusi šios profesijos paslapčių, ji įsidarbinno viename masažo salone. Tačiau netrukus su grupe bendraminčių moterų pati įkūrė SPA saloną, kuris veikė 15 metų.

„Pastaruoju metu jau taip intensyviai nebedirbu, gyvenu daugiau savo malonumui: skaitau knygas, bendrauju su draugais, keliauju, dalyvauja labdaringoje veikloje. Manau, kad kiekvienas gyvename savo, ypatingą ir nepakartojamą gyvenimą. Kiekvienas jame iškovojame savo skirtingus medalius”, – sako Lietuvos sporto žvaigždė, kviesdama kuo daugiau žmonių prisijungti prie „Chicago Mothers Foundation” ir „Mamų unijos” projekto ir paremti vėžiu sergančių  vaikų tėveliams skirtus namus.