Šiluvos koplyčios meno kūriniai – įspūdingas Lietuvos atspindys

Viktoras Nakas.

Šokių šventės išvakarėse, birželio 30-tą d., ketvirtadienį, 7 val. v. Washingtono Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Nacionalinėje šventovėje atsidarys paroda „Šiluvos koplyčia po 50 metų”, kuri tęsis iki spalio 17-osios d. Daugiau apie Šiluvos koplyčią ir būsimą parodą sutiko pasikalbėti šios šventovės archyvarė bei parodų kuratorė dr. Geraldine M. Rohling (Ph.D., M.A.Ed.).

– Bazilikos internetinėje svetainėje rašoma, kad Nacionalinėje šventovėje yra daugiau kaip septyniasdešimt koplyčių ir koplytėlių, pašvęstų Mergelei Marijai. Kelinta buvo Šiluvos koplyčia?

– Per pastaruosius penkerius metus koplyčių ir koplytėlių padaugėjo iki daugiau nei aštuoniasdešimt, ir tai dar ne pabaiga.

Šventovės širdis ir siela – Bazilikos Kriptos bažnyčia – buvo baigta pirmoji. Bazilikos apsidoje jai priklauso penkiolika koplyčių. Pirmosios šv. Mišios Kriptos bažnyčioje buvo aukotos 1924-ųjų balandžio 20-ąją, Velykų sekmadienį, tačiau praėjo dar dveji metai, kol Kripta buvo baigta. Vėliau, dar po vienerių metų, buvo įrengtas pagrindinis altorius, vadinamasis Marijos Atminimo altorius, kuris kartu su visa Kriptos bažnyčia dedikuotas Katakombų Mergelės garbei. 1931-aisiais pirmoji koplyčia, įrengta ne pačioje Kriptos bažnyčioje, buvo dedikuota Lurdo Mergelei Marijai. Įdomus faktas, kad besimokantys seminarijoje būtent šioje koplyčioje mokėsi atnašauti šv. Mišias.

Pirmosios penkios koplyčios Didžiojoje Aukštutinėje bažnyčioje buvo šlovingųjų rožinio slėpinių koplyčios, įrengtos šiaurinėje apsidoje 1960-aisiais. Tai buvo Amerikos katalikių dukterų organizacijos dovana.

Lietuvių koplyčia, dedikuota 1966 m., priklausė pokariniam periodui, kai lėšas koplyčių įrengimui aukojo Rytų Europos imigrantai. Tai ir Lenkijos Čenstakavos Marijos koplyčia, įrengta 1964 m., esanti kitoje bazilikos pusėje, priešais Šiluvos koplyčią, ir Slovakijos Sopulingosios Motinos koplyčia, įrengta 1965 m.

Pačios naujausios dedikuotos koplyčios Bazilikos kriptoje yra skirtos Libano Mergelei (įrengta 2011-aisiais) ir Vengrijos Mergelei (įrengta 2015-aisiais). Ši koplyčia ir Austrijos Mūsų Mergelės Mariazell koplyčia yra vienintelės, kurių pastatymui lėšas aukojo tų šalių vyskupai, gyvenantys už Amerikos ribų.

– Ar dažnai Bazilikoje rengiamos parodos?

– Parodos Nacionalinėje šventovėje skiriamos meno kūriniams, nušviesti šios bažnyčios istoriją bei globaliu mastu – visuotinės bažnyčios istoriją. Per pastaruosius penkerius metus šventovėje surengtos trys-keturios parodos, tai išties yra daug.

Kasmet vyksta Šventosios vaikystės kalėdinių atvirukų konkursas. Iš visos Amerikos moksleiviai – nuo darželinukų iki aštuntos klasės – pateikia originalius darbus Šventosios vaikystės asociacijai. Draugija išrenka laimėtojus, kurių darbai eksponuojami Nacionalinėje šventovėje pradedant Adventu ir tęsiasi per visą kalėdinį laikotarpį.

Be to, veikia nuolatinė paroda, skirta popiežiams. Galima išvysti sostą, ant kurio 1993-aisiais Denveryje, per Pasaulio jaunimo dienas, sėdėjo popiežius Jonas Paulius II, sostus, ant kurių 2008 m. sėdėjo Popiežius Benediktas XVI ir Popiežius Pranciškus 2015 m. jų vizitų Nacionalinėje šventovėje metu.

Be sostų parodoje eksponuojama sakykla, iš kurios kalbėjo popiežius Pranciškus, Aukso arba Popiežiaus Rožė, kurią padovanojo Popiežius Benediktas, įvairių popiežių pijusės, šventųjų popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II pirmojo laipsnio relikvijos. Ekspozicijoje taip pat rodoma popiežiaus Pauliaus VI pastoralo kopija, kurią iki šiol naudoja visi jo įpėdiniai.

– Kuri iš jūsų kuruotų parodų paliko giliausią įspūdį?

– Tai įdomus klausimas, nes labiausiai mėgstu tą parodą, kurią būtent tuo metu kuruoju. Manau, kad tai yra todėl, kad kiekviena paroda reikalauja viso mano išmanymo ir energijos. Be to, kiekviena ekspozicija atneša kažką naujo ir nežinomo, prilygstančio tikram atradimui. Aš stengiuosi, kad kiekvienoje parodoje būtų kažkas įdomaus, naujo, unikalaus šiai Bazilikai. Parodos taip pat yra svarbi katechetinė priemonė.

Vis dėlto vienas iš man įdomiausių čia rodomų eksponatų buvo 2007-aisiais eksponuota kulkos perverta Rusijos Kazanės Mergelės ikona. Tai – Rusijos bolševikų revoliucijos laikų relikvija. Kaip buvo toje parodoje minėta, kai 1920-aisiais buvo įmūrytas Nacionalinės šventovės kertinis akmuo, iškilmių pamokslo metu tarp kitų pasaulio įvykių buvo kalbama ir apie suirutę Rusijoje. Tai yra maldos ir tikėjimo galios liudijimas, kad mes po tiek dešimtmečių galėjome būti kartu Nacionalinėje šventovėje, švęsdami savo atsidavimą Dievo Motinai.

– Kurios iš parodų buvo populiariausios?

– Kiekviena paroda turi savo ypatingą etosą, todėl negali būti palyginimo. Kiekviena paroda yra vertinga ir pritraukia ją pamėgusius lankytojus.

– Ar yra įprasta organizuoti atskirų koplyčių parodas, minint jų jubiliejus?

– Nepasakyčiau, kad neįprasta, tačiau viskas priklauso nuo to, kokios parodos jau yra planuotos, kas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje ir pasaulyje, atsižvelgiant ir į Nacionalinės šventovės istoriją.

– Ar galite pasidalinti būsimos parodos „Šiluvos bažnyčia po 50 metų” vizija. Ko gali tikėtis lankytojai?

– Mano supratimu, parodoje bus eksponuojami tautiniai rūbai, rūpintojėliai, meno kūriniai bei kiti religinės tematikos eksponatai.

– Nuo 1999-ųjų  dirbate bazilikos archyvare bei parodų kuratore. Be abejonės, esate išsamiai susipažinusi su kiekviena čia esančia koplyčia. Kuo Šiluvos koplyčia išsiskiria iš kitų?

– Kiekviena koplyčia turi savo išskirtinį etosą, ir tai yra Nacionalinės šventovės ypatumas. Įvairiose koplyčiose lankytojas patenka į skirtingą dvasingumo bei etniškumo atmosferą. Tik įžengus į Šiluvos koplyčią altoriaus priekinėje dalyje išsyk regimas Kryžių kalnas bei Madonos figūra, kuri dominuoja koplyčios priekinėje dalyje.

Nors yra daug dominuojančių vaizdų, vis dėlto labiausiai imponuojančios ir kultūriškai reflektuojančios yra koplyčios mozaikos. Tekstilės menas – audiniai, pynimas, siuvinėjimas yra išskirtiniai Lietuvos folklorinio meno elementai. Šiluvos koplyčios kupole, šoniniuose skliautuose, yra vaizduojami ornamentai, kurie naudojami lietuvių tautiniuose rūbuose. Koplyčios Madona taip pat dėvi lietuviškus tautinius rūbus.

Vytauto K. Jonyno (1907–1997) dviejų dalių mozaika šoninėse koplyčios sienose įdomi ne tik savo vaizdais, bet ir tuo, kad net akmenyje dailininkas sugebėjo išlaikyti medžiaginį audinio pojūtį, tarsi būtų audžiama drobė, besitęsianti per visą koplyčią. Mozaikos paneliai yra lyg audinio fonas. Akmenys, naudoti mozaikoje, parinkti tokie, kad prisilietus išlieka naminio audinio jausmas, būtent atkartojantis  čia vaizduojamos verpiančios motinos sceną. Keturios koplyčios Madonos: Trakų, Aušros Vartų, Pažaislio ir Sopulingosios mozaikos yra sukurtos iš stiklo bei paauksuotų ar sidabruotų plytelių. Jos ne tik džiugina akį, bet atlieka mozaikos pagrindinę funkciją: atspindėti šviesą. Jos apšviečia koplyčią ir simboline, ir praktiškąja prasme.

Keletas įdomių pastebėjimų: heraldinis Vyčio simbolis – raitelis ant balto žirgo – yra randamas ir rusų didikų Galicinų šeimos heraldikoje. Tėvas Dimitrijus Galicinas, „Aleganų kalnų apaštalas”, atsisakęs savo turtų ir titulo, tapo pirmuoju iš Trylikos kolonijų priėmusiu kunigo šventimus. Jis buvo kunigas pionierius. Atmenant Lietuvos istoriją ir jos santykius su Rusija, aš nenustebau sužinojusi esant sąsajų tarp Lietuvos ir Rusijos kilmingųjų asmenų.

Visuose Lietuvos koplyčios meno kūriniuose yra gausu simbolikos, tai vertingas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas, kiekvienam apsilankiusiam ir norinčiam sužinoti apie Lietuvą, atskleidžiantis istoriją bei atsidavimą Marijai.

Į lietuvių kalbą vertė Kristina Nakienė ir Diana Šarakauskaitė.