CENTRAS - Istorija - Solidarumo šauklys
Popiežius Jonas Paulius II Kolumbijoje 1986 metais. (Nuotraukos iš interneto)

Solidarumo šauklys

JŪRATĖ KUODYTĖ.

Vieni jį laikė šventuoju dar gyvam esant, kiti gi kaltino nusikaltimų dangstymu, tačiau net ir didžiausi kritikai tiek jo paties aplinkoje, tiek toli už jos ribų pripažino jo milžinišką įtaką siekiant socialinio teisingumo, žmogaus teisių į laisvę ir savos religijos išpažinimą, mezgant ryšius tarp skirtingų religijų, siekiant taikos ir vaduojantis iš komunistinės pandemijos.

Taip jau sutapo, kad šv. popiežiaus Jono Pauliaus II šimtosios gimimo metinės buvo pažymimos kitos pandemijos, Covid-19 akivaizdoje, kai susipriešinęs ir konkuruojantis pasaulis neišvengiamai turėjo bent trumpam sudėti ginklus ir pripažinti solidarumo svarbą. Solidarumas – primirštas žodis, kuris sugrįžo į valstybių vadovų sąmonę ir retoriką, ir ne tik sugrįžo, bet ir buvo įkūnytas gelbstint žmonių gyvybes. Šiandien tas pats solidarumas vienija žmones kovoje prieš rasizmo apraiškas, prieš žmonių skirstymą, užklijuojant etiketę „rizikos grupė” su visomis to pasekmėmis, prieš padalijimą į grupes pagal seksualinę orientaciją ir t.t.

Protesto demonstracijos Washington, DC š. m. birželio 6 d.

Tačiau grįžtant prie šventuoju paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II. Solidarumo popiežiumi jį „pakrikštijo” jo tėvynainis, Krokuvos Jogailos universiteto politikos mokslų profesorius Arkadyj Rzegocki, pirmą kartą iš paties popiežiaus lūpų šį žodį išgirdęs 1987 m. per vieną pontifiko vizitų į Lenkiją. Tąkart jis kreipėsi į Gdansko laivų statytojų darbininkus, primindamas apie socialinio ryšio tarp žmonių svarbą, brolybės dvasią, kai „nešiojame vieni kitų naštas”.

Kokios tos naštos šiandien, kovojant dėl žmonių gyvybių, ieškant išeičių iš koronavirusinės krizės, kai daugelis prarado darbus, kai kyla nepasitenkinimo bangos, virstančios riaušėmis, kai mažiausia neteisingumo apraiška įžiebia gaisrą, grasinantį sukelti dar gilesnę krizę? Solidarumo doktriną savo enciklikose plėtojęs šventasis popiežius kalbėjo apie solidarumą kaip tarpusavio priklausomybės sistemą, kuri reiškia įsipareigojimą bendrajam gėriui, nes „kiekvienas esame atsakingi už kitus žmones”. Šiandien jam antrina popiežius Pranciškus, atkreipęs dėmesį, jog visi esame tame pačiame laive siaučiant audrai ir solidarumas yra vienintelis išsigelbėjimo būdas, pasitikint Apvaizda. Solidarumas pandemijos akivaizdoje panaikino luomus ir prestižinėmis laikytas profesijas, pareigas. Pasirodė, kad iki tol beasmenės slaugės gali atsirasti žiniasklaidos dėmesio centre ir jų nematomas darbas virs pačiu svarbiausiu ir, kas netikėčiausia, už jį bus padėkota, pasakant vardus, parodant jų ne mažiau gražius, o ir sunkius gyvenimus, istorijas pirmuosiuose elitinių žurnalų puslapiuose.

Popiežius Jonas Paulius II Kolumbijoje.

O prieš 40 metų solidarumui vienu vieninteliu žodžiu paakino (taip pat netikėtai katalikiškam pasauliui, įpratusiam prie „vakariečių” pontifikų) ką tik išrinktas popiežiumi iš komunistinės Lenkijos Karolis Wojtyla, kuris susirinkusioms minioms ištarė: „Nebijokite”, ir kurio padrąsinimas privedė prie judėjimo „Solidarumas” įkūrimo, po dešimtmečio – ir prie komunistinio režimo žlugimo Lenkijoje, o netrukus ir visoje Rytų Europoje. Argi ne solidarumo dvasia įkvėpė lietuvius visame pasaulyje kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės? Argi ne krikščioniškas solidarumas atgabeno šimtus furgonų labdaros, kuri buvo neįkainojamai svarbi pirmaisiais mūsų laisvos valstybės metais, kai užgriuvo Rusijos blokada, kai vėl kilo grėsmė būti grąžintiems į kalėjimą?

Katalikiškam pasauliui minint šv. popiežiaus Jono Pauliaus II šimtąsias gimimo metines buvo prisiminta dar viena svarbi mintis, aktuali aklai įsikibusiems „raidės” viršenybės – Evangelija nėra statiškas taisyklių rinkinys, bet atviras kvietimas eiti per gyvenimą su Viešpačiu: susitaikant ir atsiprašant už praeities klaidas, laukiant ne tik  Dievo teisingumo, bet ir kliaujantis jo gailestingumu. O atsiprašyti šventasis popiežius mokėjo, tuo parodydamas pavyzdį tiek būsimiems pontifikams, tiek kiekvienam krikščioniui. Sulaukęs neginčijamų įrodymų apie dvasininkų dešimtmečiais darytus seksualinius nusikaltimus, 2001 m. jis viešai atsiprašė aukų, taip pat atsiprašė ir dėl nusikaltimų Inkvizicijos laikais, dėl daugelio katalikų tylos ir neveiklumo, kai jų kaimynai žydai buvo žudomi, o jie nesibodėjo pasisavinti jų turto.

Tūkstantmečio popiežiumi tituluojamo šv. Jono Paulius II palikimas neabejotinai randa atgarsį šiomis dienomis, ir ne tik progiškai, t.y. minint jo šimtąsias gimimo metines. Jo, pirmojo Romos popiežiaus apsilankymas Sinagogoje ir malda prie Raudų sienos, atvėrė vartus solidarumui tarp skirtingų religijų tikinčiųjų, o jo pirmtakas popiežius emeritas Benediktas XVI  pavadino jį išlaisvinančiu Bažnyčios atnaujintoju, kurio gyvenimas gali būti įkvepiantis kiekvieno kelionėje į šventumą.