CENTRAS - Geografija-Rajonai - „SOS Americans for Lithuania’s Freedom”: dirbome nerašydami protokolų. Kad pasiektų JAV politikus, patriotai prisigretino net prie gėjų parado.
Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Čikagoje susirinko nemaža dalis grupės „SOS” narių. Iš k.: Daiva Meilienė, Roma Kup­rienė, Laima Žliobienė, Vacys Šaulys, Irena Jurjonienė, tuometinis generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas, Jūratė Dovilienė, Jurgis Augius, Vincas Lukas, Jolita Kisieliūtė-Narutienė, Grasilda Reinytė, Donatas Tijūnėlis, Marytė Nemickienė ir Indrė Tijūnėlienė. (Virginijos Petrauskienės nuotr.)

„SOS Americans for Lithuania’s Freedom”: dirbome nerašydami protokolų. Kad pasiektų JAV politikus, patriotai prisigretino net prie gėjų parado.

Virginija Petrauskienė.

Jeigu meldiesi iš širdies, ar po to parašai protokolą, kiek ir kokių maldų tą dieną sukalbėjai? Ar įmanoma suskaičiuoti ir užfiksuoti, kiek jų, viltingai kuždėtų ar beviltiškai šauktų, buvo išklausyta? Tokį palyginimą nesunkiai suradau, išklausiusi 28-erių metų senumo istoriją apie lietuvių grupės, pasivadinusios „SOS Americans for Lithuania’s Freedom”, neįtikėtiną darbą, skirtą tam, kad Amerika kuo skubiau pripažintų 1990 metų kovo 11 dieną atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę.

Plakatas – nematomos istorijos liudininkas

M. Gudynas pažadėjo istorinio plakato autoriui Vincui Lukui, kad plakatui konsulate bus surasta garbinga vieta.          
M. Gudynas pažadėjo istorinio plakato autoriui Vincui Lukui, kad plakatui konsulate bus surasta garbinga vieta.          

Kodėl buvo prisiminta ši beveik trisdešimties metų senumo istorija? Šešiolika šios jau dabar nebeegzistuojančios organizacijos „SOS Americans for Lithuania’s Freedom” („SOS”) buvusių narių (grupėje iš viso dirbo 26 savanoriai) birželio 27-ąją apsilankė LR generaliniame konsulate Čikagoje su ypatinga dovana. Tuometiniam generaliniam konsului Čikagoje Marijui Gudynui, kuris po poros dienų jau turėjo su visa šeima išskristi į Lietuvą, buvo įteiktas įrėmintas plakatas „Don’t Close Door On Democracy in Lithuania. Let President Bush Know!”. Plakate pavaizduotas iš narvo, kabančio ant sovietinių simbolių – pjautuvo ir kūjo, skrendantis Lietuvos vėliavos spalvomis šviečiantis paukštis. Konsulas iš karto pažadėjo, kad šiam istoriniam plakatui bus rasta garbinga vieta konsulate.

„Kodėl nusprendėme padovanoti šį  dailininko Vinco Luko prieš 28 metus sukurtą plakatą? Nes konsulas juo susidomėjo, taip pat išreiškė norą daugiau sužinoti apie mūsų grupės veiklą. Anksčiau nebuvo kilę minčių apie tai kalbėtis. Tiesiog dirbome. O kai nebereikėjo mūsų darbo, išsiskirstė ir grupė. Niekada savo darbų ir planų bei pasitarimų neprotokolavome, nes nebuvo kada. Susibūrėme tuomet todėl, kad supratome, jog reikia kažką veikti, kad Amerikos politikai ir paprasti žmonės išgirstų apie nežmoniškai drąsų Lietuvos sprendimą būti nepriklausoma šalimi. O štai dabar netikėtai  atsirado proga tuos darbus prisiminti ir gal net užrašyti išlikusius prisiminimus apie šį mūsų veiklos laikotarpį”, – sakė delegacijai pas generalinį konsulą vadovavusi Jolita Kisieliūtė-Narutienė.

Grupėje buvo ir plakato autorius – Čikagos apylinkėse gyvenantis dailininkas V. Lukas. Jis už šį savo kūrinį 1990 metais buvo įvertintas tarptautiniu Award of Excellence from Print. Šiam konkursui savo darbus buvo pateikę 40 tūkstančių pretendentų. Tačiau iš šio skaičiaus buvo atrinkta tik 1 500, kurie varžėsi įvairiose kategorijose. Vienoje iš šių kategorijų nugalėtoju tapo V. Lukas.

„Pradžioje sukūriau kelis plakato variantus. Viename iš jų buvo pavaizduoti išsekę, prigesusių akių žmonės – kaliniai. Tačiau mūsų grupės komitetas nusprendė, kad amerikiečiams bus geriau suprantamas į laisvę skrendančio paukščio simbolis”, – sakė V. Lukas. Žiūrėti amerikiečių akimis, kad jie geriau suprastų ir paremtų Lietuvą – tokia buvo viena iš grupės „SOS” užduočių”, – sakė V. Lukas.

Lietuvos trispalvis paukštis – JAV greitkeliuose ir traukiniuose

Tuometinis Čikagos meras Richard Daley (laiko marškinėlius) su lietuvių patriotų grupe.
Tuometinis Čikagos meras Richard Daley (laiko marškinėlius) su lietuvių patriotų grupe. (Indrės Tijūnėlienės nuotr.)

Šį plakatą matė milijonai akių. 1990 metais jis kabojo matomiausiose vietose – milžiniškoje reklaminėje lentoje šalia vieno iš Čikagos pagrindinių greitkelių, vedančių į oro uostą, Washington, DC metro traukiniuose ir autobusuose, iš priemiesčių kursuojančiuose į miesto centrą, kuriais į darbą keliaudavo valdžios pareigūnai. Lietuvos trispalve šviečiantis plakato paukštis „sklendė” ir Washingtone prie greitkelio, kur paprastai būdavo didžiausi kamščiai. Kad įstrigę tuose kamščiuose kongresmenai kuo dažniau jį matytų.

Pagal plakato pavyzdį buvo pagaminta tūkstančiai lipdukų automobiliams, jis buvo išspausdintas ant spalvotų marškinėlių, sportinių kostiumų, vokų ir net ant kavos puodelių. Pastarieji buvo išdalinti visems JAV Kongreso nariams. To reikėjo, kad amerikiečiai sužinotų apie mažą šalį Lietuvą, esančią prie Baltijos jūros, kuri buvo ką tik paskelbusi Nepriklausomybę, pareiškusi savo sprendimą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Lietuvai reikėjo Amerikos politikų bei paprastų gyventojų paramos ir ką tik paskelbtos Nepriklausomybės pripažinimo.

J. Kisieliūtė-Narutienė pridūrė, kad buvusios „SOS” grupės nariams apsilankymas LR generaliniame konsulate buvo puiki proga vėl susitikti ir prisiminti jaunystę bei tą darbą, kurį jie dirbo negailėdami laiko ir jėgų. Susitikę seni bendražygiai dalijosi prisiminimais.

Laisvės savanoriai neskaičiavo valandų

Kada buvo sukurta ši savanorių grupė, kuri dirbo tokį svarbų atstatytai Lietuvos Nepriklausomybei darbą?  Tuomet, kai 1990 metais kovo 11 dieną buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos Nepriklausomybė, o Vytautas Landsbergis kreipėsi su atsišaukimu: „Padėkite mums…”

„Šis V. Landsbergio kreipimasis dar nebuvo pasiekęs Amerikos žiniasklaidos, apie jį grupės nariai  išgirdo iš vieno pažįstamo trumpabangininko (trumpabangininkai tai radijo mėgėjai, trumposiomis radijo bangomis visame pasaulyje galintys tarpusavyje bendrauti ir perduoti žinias – red.). Tada mes nusprendėme, kad turime susiburti čia gimę lietuviai, išsilavinę, gerai mokantys anglų kalbą ir dirbti, daryti viską, kad Amerika kuo skubiau pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Susibūrėme 26 žmonės, pasivadinome ’SOS Americans for Lithuania’s Freedom’, kad būtų matyti, jog Lietuvos laisvė rūpi ne tik lietuviams, bet ir amerikiečiams. Mes buvome pirmoji grupė, kuri ragino čia, Amerikoje, gyvenančius tautiečius kreiptis į savo valstijos JAV Kongreso narius – asmeniškai jiems skambinti, rašyti”, – prisiminė J. Kisieliūtė-Narutienė.

Šie raginimai buvo sakomi žodžiu, rašomi raštu ir dalijami tautiečiams po pamaldų bažnyčiose, spausdinami lietuviškuose laikraščiuose. Jau kovo 14 dieną spontaniškai susibūrusios grupės nariai ragino Amerikos lietuvius, kad šie siųstų telegramas JAV prezidentui George H. W. Bush, skambintų į Baltuosius rūmus „karštąja linija”. Ir lietuviai skambino, kartodami tą patį reikalavimą – paremti, pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. „SOS” grupė buvo parengusi tekstą anglų kalba, kad žmonės nesibaimintų, galėtų drąsiau skambinti ir jį perskaityti.

Grupės „SOS” nariai susirinkdavo kiekvieną penktadienio vakarą po darbo, kad aptartų su Lietuvos reikalais susijusias užduotis. „Tuščiai plepėtis nebūdavo laiko – aptarę su darbu Lietuvai susijusias užduotis, skubėdavome į namus, pas savo artimuosius”, – sakė Roma Kuprienė, Marytė Nemickienė, Jūratė Dovilienė. Moterys prisiminė, kad grupės nariai pirmenybę teikdavo posėdžiams, o ne vakarėliams, todėl dažnai praleisdavo draugų ir artimųjų svarbias šventes, į kurias būdavo pakviesti.

Kaip lietuviai „atakavo” JAV žurnalistus ir politikus

Viena iš svarbiausių užduočių, kurią sau iškėlė grupės „SOS” nariai, buvo užmegzti kuo daugiau asmeninių ryšių su Amerikos politikais ir bandyti juos paveikti darbuotis Lietuvos labui. Pradžioje nuspręsta atkreipti senatorių ir Kongreso atstovų padėjėjų dėmesį į Lietuvos padėtį. Buvo išsiaiškinta, kokiais metro traukinių ir autobusų maršrutais šie tarnautojai keliauja iš namų į darbą. Tuomet tik šiose linijose buvo išklijuoti garsieji V. Luko plakatai. Tam, kad kasdien po du kartus per dieną matoma žinia apie Lietuvą norom nenorom „apsigyventų”  šių žmonių mintyse.

Grupės nariai minėjo ne vieno tuometinio politiko, išgirdusio lietuvių balsus, pavardes: tai Illinois valstijos gubernatorius Jim Edgar, Čikagos miesto meras Richard M. Daley, Senato nariai daugumos lyderis George J. Mitchell, bei Bob Dole, Senato mažumos vadovas, Atstovų Rūmų narių daugumos vadovas Richard Gephardt, opozicijos lyderis Robert H. Michel, taip pat Lietuvą visada palaikantis Atstovų Rūmų  narys iš Illinois Richard J. Durbin, Illinois senatoriai Alan Dixon ir Paul Simon. Ypač Lietuvos siekius palaikė ir lietuviams padėjo Illinois gubernatoriaus atstovė etniniams reikalams Patricia Michalski.

„SOS” nariai dirbo drąsiai, kartais priimdami avantiūriškus sprendimus, kuriuos prisiminę dabar smagiai pasijuokia. Pavyzdžiui, norėdamos prieiti prie gubernatorius Jim Edgar ir papasakoti jam apie Lietuvą, dvi „SOS” narės – Laima Žliobienė ir Indrė Tijūnėlienė įsimaišė į homoseksualų – gėjų ir lesbiečių eitynes. Jos žygiavo kartu su netradicinės orientacijos atstovais tol, kol priėjo prie tos vietos, kur stovėjo gubernatorius. Tuomet pasitraukusios iš eisenos, priėjo prie jo ir padavė Lietuvos plakatą.

1991 metų sausio 13 įvykiai paskatino dar labiau telktis ir dar smarkiau dirbti. Tuo metu per televizijos kanalus retsykiais būdavo parodomas trumpas siužetas apie Lietuvą. Grupės „SOS” nariai suprato, jog informacija apie Lietuvą turi būti rodoma kuo dažniau, ne kurioje vienoje, o visose tos dienos žinių laidose, kad Amerikos politikams ir šios šalies gyventojams būtų nuolat primenama, kas vyksta šioje mažoje Baltijos šalyje.

„Prisimenu, kad paskambinau vieno TV kanalo žinių laidos rengėjams ir pradėjau piktintis, kodėl šiandien nebuvo rodoma, kas vyksta Lietuvoje. Man atsiliepęs darbuotojas ėmė mane raminti, kad būtinai kitą dieną paruoš siužetą apie Lietuvą, nes jų studijoje visą dieną netyla panašūs skambučiai. Supratau, kad mūsų grupės nariai dirba savo darbą”, – prisiminė L. Žliobienė.

Apie Lietuvos reikalus – net kino teatre

Indrė Tijūnėlienė iš „SOS” grupės narių išsiskyrė ypatinga drąsa ir išradingumu. Ji stengėsi papasakoti apie Lietuvą bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis. Net ir prekybos centruose. Kartą kino teatre pasibaigus kino seansui, ji sulaukė, kol bus užžiebtos šviesos salėje, tuomet atsistojo prieš žiūrovus ir pradėjo pasakoti apie Lietuvą. Kokia buvo amerikiečių reakcija? Vieni traukėsi link durų, kiti klausėsi susidomėję. Kažkas paklausė, ar Indrė yra lietuvė, ši išsigynė, norėdama pademonstruoti, kad Lietuvos klausimas turi rūpėti viso pasaulio žmonėms. Ji atsakė: „Ne, aš esu paprasta amerikietė, bet man tai labai rūpi”.

Grupės nariai prisiminė, kad savo darbams rinko tautiečių aukas, patys aukojo savo pinigus ir šeimos santaupas, niekada neskaičiavo, kiek įdėta į šį šventą darbą. O kur dar kelionės į Washingtoną, kur lietuviai dalyvavo masinėse demonstracijose bei piketuose, keldami Lietuvos laisvės ir pripažinimo klausimą.

Nutarė parašyti prisiminimus

„Jeigu ne generalinis konsulas Čikagoje M. Gudynas, tikriausiai ir nebūtume sugalvoję susirinkti ir pasikalbėti apie tą veiklą, kuri mus įkvėpė rasti laiko ir jėgų, nors visi turėjome šeimas, dienomis dirbome savo darbus. Mes žinojome, kad galime ir turime tai daryti. Todėl dirbome tol, kol mūsų pastangų reikėjo. O kai Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę pripažino pasaulis, mūsų veikla tapo nebereikalinga”, – kalbėjo J. Kisieliūtė-Narutienė.

Į susitikimą su M. Gudynu susirinkę keliolika grupės narių nsuprendė, kad reikėtų parašyti prisiminimus apie tuometinę grupės „SOS Americans for Lithuania’s Freedom”.

„Iki paryčių namų rūsyje verčiau senus dokumentus ir tai, ką suradau apie mūsų veiklą, buvo labai nedaug: šūsnis drėgmės pažeistų, apipelijusių popieriaus lapų. Padariau jų kopijas, nes tie išlikę užrašai, jų nuotrupos, sąrašai gal dar bus naudingi, jeigu vis dėlto nuspręsime ateinančioms kartoms papasakoti apie savo darbus, kad žinotų, jog ir mes čia, Čikagoje, prisidėjome kaip galėdami prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo”, – kalbėjo J. Kisieliūtė-Narutienė. Jos idėją palaikė ne tik M. Gudynas, bet ir į susitikimą susirinkusieji buvusios „SOS” nariai.