Spalvotas Sigutės Ach pasaulis

Rasa Kazlas.

Pažinusiems lietuvių dailininkės, iliustratorės ir rašytojos Sigutės Ach kūrybą nelieka abejonių, kad spalvotame jos piešinių pasaulyje dar ne vieną dešimtmetį bus auginami ne tik mūsų vaikai, anūkai, bet gal net ir proanūkiai. Gausiai ir noriai Sigutės Ach iliustruotas knygeles, jos miniatiūrinę tapybą mėgsta ne tik vaikai, suaugusieji, jos kūrybą vertina ir prestižinė Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY). Būtent ši asociacija Sigutės Ach pasaką ,,Ambrozijus, Purkius ir Angelas” išrinko gražiausia 2002 m. knyga vaikams, o žinomas Vilniaus universiteto vaikų literatūros prof. Kęstutis Urba yra pabrėžęs, kad Sigutės Ach literatūrinė pasaka, nepaveiki laikui ir mados vėjams, tebelieka svarbi kiekvieno vaiko dvasinio pasaulio ir kalbos vystymuisi, jo charakterio formavimui. Jūsų dėmesiui – pokalbis su viena ryškiausių literatūrinių pasakų kūrėja Sigute Ach, kuri „Draugo” skaitytojams mielai pravėrė savo spalvoto pasaulio duris.

Esate prisistačiusi kaip nerimta rimtų menų kūrėja. Sakyčiau, labai stilistinė užuomina Jūsų leidyklos pavadinimui ,,Nieko rimto” ir puikus visos Jūsų veiklos brandumo įrodymas. Nors pradžia kūrybos buvo tikrai nepavydėtina. Stovėjote kartu su kitais menininkais sostinės Pilies gatvėje   ir pardavinėjote savo kūrybos mi­nia­tiū­ras ir atvirukus.

Mintyse taip lengva nuskrieti į tą pavasario saulės nutviekstą gatvę… Tuomet ant savo paveikslėlių rašiau 1998 m. O ant savo stendo – medinio rėmo, aptraukto tinkleliu, sutalpindavau beveik 50 miniatiūrų. O kad būtų drąsiau, kad žvilgsniai būtų atlaidesni, virš visos „ekspozicijos” užrašiau „Nieko rimto”. Vilniaus Pilies gatvėje lankydavausi vasaros savaitgaliais ir per muges, kitu laiku piešiau. Tai truko beveik penkerius metus: vis dar turiu savo „lagamininį muziejų”, o jame – paveikslėliai, datuoti 1995–2002 m. Pasilikdavau tik gražiausius iš gražiausių.

Tas laikas buvo toks nepaprastai įstabus! Ir nors iš šono jis galėjo atrodyti „nepavydėtinas”, aš jį atsimenu kaip itin kūrybišką, laisvą, saulėtą, romantišką, be jokių ribų – juk net miniatiūros plėtėsi ant rėmelių, liudydamos kūrybos potvynį.

Tikriausiai būtent šis spalvotas naivumo, jaukumo, tikėjimo šventumu fontanas patraukė Arvydo Vereckio dėmesį. Po mano personalinės parodos 2000 m. vasarą, tradiciškai pavadintos „Nieko rimto”, jis pasiūlė sukurti angelų kolekciją atvirukams, kuriuos žadėjo išleisti 2001 m. Aš sutikau, ir taip 2001 m. rudenį gimė leidykla „Nieko rimto”, ir nei aš, nei Arvydas neįtarėme, kokį didžiulį darbą pradėjome, į kokius leidybinius procesus būsime įtraukti ir kas iš viso to išeis. O šiemet „Nieko rimto” – jau šešiolika metų, jau penkiolikta knygų mugė ir mes jau – visas pasaulis, kur puoselėjamos vertybės, leidžiamos knygos vaikams ir paaugliams, kur gimsta nauji autoriai ir rengiamos edukacinės programos

Dabar Lietuvoje ištarus „Nieko rimto” dažniausiai pamatysit šypseną ir išgirsit – „A, tai ta leidykla”. Leidykla „Nieko rimto” didžiuojasi, galėdama būti susieta su kokybe, links­mumu, sielos sparnuotumu, nuoširdumu ir tikromis vertybėmis.

Jau ne vieną dešimtmetį Jūsų kūrybinis slapyvardis ištiktukas „Ach” yra tapęs Jūsų kūrybos vizitine kortele ir, matyt, neveltui, nes iš tiesų, kai pamatai Jūsų darbus, taip ir norisi šūktelėti šį lengvumą reiškiantį „Ach!” Kur semiatės kiekvienam savo kūriniui nepaaiškinamos gyvasties, šilumos ir įkvėpimo?

Tas stebuklingas šulinys yra randamas žmogaus sieloje. Tą patvirtins daugelis apie tai kalbėjusių šviesuolių. Įkvėpimo kurti šaltinį radusiam nebeišeina tylėti, nes trykšte trykšta nuoširdus noras dalintis. Taip ir iš mano lūpų kadaise ištrūko susižavėjimo laisve kurti atodūsis „Ach”, vėliau tapęs kūrybiniu vardu. Dabar dažnai sakau: „Ach – tai būsena, kai džiaugiesi matydamas, kaip kuriasi ir mainosi viskas aplinkui, ir jautiesi viso to neatskiriama dalimi”.

Šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo tos kartos, kuriai pradėjote iliustruoti vaikiškas knygeles. Kaip jaučiate – ar pavyksta savo kūryba pasivyti naujųjų laikų vaikus bei perprasti jų pasaulėvoką?

Tikrai, vaikai keičiasi, kaip ir laikas. Bet ir mano karta stipriai skyrėsi nuo mano tėvų kartos. Net būdas pasakoti pasakas pasikeitė, vis daugėja vaikų, negalinčių nors kelioms minutėms sutelkti dėmesio. Tą pradeda pastebėti ir mokytojai, ir tėvai. O mano užduotis vis dažniau tampa išmokyti vaikus sulėtinti save, tam, kad pastebėtų tai, kas vis dar svarbu – draugystę, meilę, gamtą. Kūrybiniuose procesuose vaikai tapo drąsesni, lengviau reiškia savo mintis, drąsiau eksperimentuoja, ir tai labai džiugina. Aš esu optimistė, nes matau, kad vaikams vis dar svarbu, kad Herojus laimėtų kovą už Šviesą. Na, kartais tas Herojus man atrodo keistokai, bet tai jau mano ribos, tiesa?

Nors savo meno niekada nesiekėte pristatyti kaip prabangaus, o savo gerbėjus nuolat stebinote svajingais ir romantiškais personažais, tačiau šiandien, kai viskas taip komercializuota, ar netenka vis dėlto balansuoti tarp kūrybos ir komercijos? Jei ne, tai kaip išvengiate tos komercijos brovimosi į kūrybinį procesą?

Man tiesiog labai pasisekė – tuo metu, kai buvo išleisti pagrindiniai mano kūriniai – atvirukų kolekcijos ir knygos – dar nebuvo tokio komercinio fono, ir aš kūriau be jokio redagavimo. Tie, kas pirko mano iliust­ruotus kūrinius, priėmė mane be išlygų, ir už tai nuoširdžiai visiems, rėmusiems mano kūrybą, dėkoju. Vėliau užaugo nauja menininkų karta, jų estetika tikrai labiau atitinka šį laikotarpį. O aš vis dažniau išgirstu savo meną, pavadintą kaip „klasika”.

Iš tiesų vartant Jūsų kūrybos albumus suaugęs akimirksniu pasijunta ažu vaiku ir leidžiasi į spalvotos kūrybinės fantazijos plotus, lygiai taip pat vaikas gali pasijausti brandesnis, savo vaizduotės erdvėje įvardijęs dar vieną nežinomybę. Kiek Jūsų asmeniniame gyvenime tų spalvų, kuriomis taip dosniai dalinatės ne tik su jau ne pirma vaikų karta, bet ir su suaugusiais Jūsų kūrybos gerbėjais?

Ieškodama pavadinimo savo naujam kūrybos albumui pasirinkau frazę: „Balta ir spalvota”. Rodos, negali būti to „ir”. Arba balta, arba spalvota. Tačiau sutikite – balta – pati spalvočiausia spalva, juk joje telpa visos kitos. Mano gyvenime daug baltumo, tylos, ramybės.

Ar pagalvojate apie savo kūrybos gerbėjus, kurie galbūt pirmųjų tautinės tapatybės pamokų semiasi iš Jūsų knygelių gyvendami svetur?

Esu viešėjusi Čikagoje, labai šiltai pamenu viešnagę „Draugo” redakcijoje, margus susitikimus su mane sutikusiais lietuviais. Esu nemažai lietuvių bendruomenių aplankiusi ir Europoje. Mane žavi ir įkvepia lietuvių, gyvenančių svetur, noras išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą, vertybes. Nuoširdžiai padedu įgyvendinti jų sugalvotus projektus, jei į mane kreipiasi.

Ko palinkėtumėte mažiesiems, toli nuo tėvynės gyvenantiems Jūsų knygelių skaitytojams, kurie nedidelių lituanistinių mokyklėlių pagalba gali savo mintis reikšti lietuvių kalba?

Vaikystėje, o ir ne tik vaikystėje, labai svarbu turėti tikrą draugą. Tik tuomet prasideda tai, kas turi prasidėti būtinai, būtinai. Labai gerai, kai draugų yra keletas. O kad jie atsirastų, širdelėje turi būti išpuoselėtas draugystės sodas ar bent koks draugystės kamputis. Labai paslaptingas, žinomas tik širdelės šeimininkui. O tokį kamputį įkurti išmoko tėveliai, o kartais seneliai, kartais bibliotekininkai! Kartais jį gali padėti sukurti net knyga. Taigi pirmiausia linkiu, kad ta širdies kertelė atsirastų. O kai jau ji bus paruošta, draugai taip pat atsiras. Nes draugams labai patinka širdies kampučiai, ypač jei jie – paslaptingi. Ir tegul nors vienas draugų būna tikras lietuvis. Tuomet viskas bus gerai, nes jis mokės lietuviškai. Su juo drauge į draugystės sodą įžengs lietuviškos istorijos, lietuviški žaidimai, lietuviški nuotykiai, lietuviškos knygos, lietuviškai parašyti laiškai, Lietuvos gamta ir visa, visa Lietuva, į kurią gera sugrįžti, net jei ėmei ir gimei Amerikoje.

Jūsų knygose dera dailininkės paveikslai, iliustracijos, žaismingi piešinėliai, poezija ir laisvos mintys apie gyvenimą ir kūrybą. Ar kasdieniame gyvenime dera Sigutė Ach kaip mama, žmona ir menininkė?

To teisingiau būtų paklausti mano šeimos narių. Manau, jie dažnai jaučiasi gyvenantys su savotišku „Karlsonu”, kuris ir vėl nežinia kur išskrido, nebaigęs statyti eilinio svajonių bokšto. Bet jis „žadėjo sugrįžti…” (citata iš „Mažylis ir Karls­onas, kuris gyveno ant stogo”). Ir aš – tikrai – visada sugrįžtu ir pastatau visus pradėtus svajoti bokštus. Tiesa, kartais vėluoju, bet tai – jau kitos istorijos pradžia.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo daugiau pastatyti spalvotų svajonių bokštų.

Ačiū už dėmesį ir labai turiningus klausimus.