Sprendimas – grįžti į Lietuvą, kur laukia savi namai

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Dviejų lituanistinių mokyklų – Čikagos ir Maironio – istorijos mokytojas Juozas Vilkas sako „sudie ir, galbūt, iki pasimatymo” savo mokiniams, kolegoms, draugams. Vienas iš labiausiai vaikų mylimų mokytojų jau susikrovė lagaminus, jo kišenėje – bilietas į vieną pusę – į Lietuvą. J. Vilkas sako, kad priėmė svarbų sau sprendimą – po dvidešimties JAV praleistų metų jis grįžta gyventi į Lietuvą.

Kas nulėmė jūsų sprendimą grįžti? Ar tai buvo tam tikri įvykiai, gyvenimo permainos, o gal sprendimas subrendo spontaniškai?

Amerikoje aš ne vienerius metus kryptingai dirbau, kad galėčiau gauti nuolatinį istorijos mokytojo darbą. Išsilaikiau egzaminus, gavau visus sertifikatus, viską, ko reikia. Per tuos 10 metų, kuriuos dirbu būtent amerikietiškoje mokykloje, esu buvęs ir mokytojo padėjėju, ir globėju, ir pakaitiniu mokytoju (teko dėstyti net matematiką).

Tikėjausi, kad ši patirtis man padės ir aš būsiu priimtas į nuolatinę mokytojo poziciją. Tai man reiškė daug: būčiau galėjęs daug ką keisti savo gyvenime: gerovę, gyvenamą vietą, įsigyti būstą, o ne tenkintis jo nuoma. Šio tikslo įgyvendinimui sau daviau pakankamai daug laiko. Tačiau jo pasiekti man nepavyko. Jeigu tikslo siekimas neduoda rezultatų, tuomet turi kažką keisti.

Suprantu, kad nesate tas žmogus, kuris nesirinkdamas dirba bet kokius darbus, tam, kad uždirbtų kuo daugiau pinigų. Jūs, būdamas vienas iš mylimiausių mokytojų lituanistinėse mokyklose, norite dirbti būtent pedagoginį darbą?

Kai savaitgaliais dirbdavau lietuviškose mokyklose, penktadienio vakarais – Lemonte, Maironio lituanistinėje, šeštadieniais – Čikagos lituanistinėje, man ten būdavo nepaprastai miela. Kiekvieną kartą važiuojantį iš mokyklos, aplankydavo jausmas, kaip būtų malonu, kad tai, ką darau čia, galėčiau dirbti ne vieną dieną, o penkias darbo dienas. Pastaruosius trejus metus „įstrigau” ir vis sau sakydavau, kad dar turiu nenuleisti rankų, dar ne visi keliai išbandyti. Gavęs neigiamus atsakymus dėl galimybės užimti mokytojo pareigas amerikietiškoje mokykloje, supratau, kad priėjau ribą ir nebenoriu laukti bei maitintis laukimu… Laukimas reiškia, kad tu savo gyvenimą atiduodi į kažkieno kito rankas, kad tampi priklausomas. Ir tas jausmas mane ėmė slėgti. Nusprendžiau, kad gana yra gana, reikia pačiam kažką kita daryti.

Ar pastebėjote, kad pastaruoju metu nemažai tautiečių, kurie, pragyvenę daugelį metų Amerikoje, priima sprendimą grįžti gyventi į Lietuvą. Kaip manote, gal kokie bendri veiksniai (COVID-19 pasekmės, pokyčiai visuomenėje) lemia šiuos sprendimus?

Nežinau, bet ir pats tą pastebiu dabar, kai su draugais pradėjau kalbėtis apie savo planą išvykti. Kai priėmiau sprendimą birželio gale, maniau, kad aš tik vienas tą darau. Bet dabar girdžiu, kad nemažai lietuvių, kurie Amerikoje praleido ženklią savo gyvenimo dalį, pasirenka grįžti gyventi į Lietuvą. Kiekvienas tam turi savų priežasčių.

COVID-19 – taip, aš juo persirgau. Sirgau labai lengva forma. Mano draugai lietuviai persirgo kur kas sunkiau. Tas ligos periodas truputį „trenkė per smegenis”: nes kaip niekad supratau, kad esu vienas svečioje šalyje, neturiu savo namų. Tas jausmas nėra malonus pojūtis. Liga greitai praėjo, sergantys draugai pasveiko, bet tamsus pojūtis išliko.

Jaučiu ir tai, kad Amerika yra labai pasikeitusi. Ta Amerika, į kurią mes atvažiavome prieš 20 metų, buvo kitokia, nei yra dabar. Ji tapo socialiai agresyvesnė, taip skambiai deklaruojama demokratija ir tolerancija faktiškai išnyko. Kitokios nuomonės turėjimas ir jos išsakymas diskusijos metu darbo aplinkoje, socialiniuose tinkluose  šiuo metu gali brangiai kainuoti. Toleruojama tik tai, kas yra „leidžiama” iš viršaus. Man viduje (gal tai lemia mano amžius) atsirado didelis nesaugumo jausmas. Norisi skaidrumo, stabilumo, o dabar to pats tikrai nejaučiu. Ir panašu, kad to stabilumo ir aiškumo dar negreit Amerikoje sulauksime.

Ar galite dalintis savo planu, ką veiksite Lietuvoje? Ar planuojate ieškoti darbo mokykloje, pagal specialybę? Kokie žmonės jūsų laukia gimtinėje?

Išvykti į Lietuvą – man nebuvo lengvas sprendimas. Aš ten neturiu jokio darbo pasiūlymo. Reikės vėl pradėti nuo nulio save pristatinėti. Tik tiek gerai, kad turiu tam tikrą veiksmų planą: žinau, kur eiti, ką daryti, su kuo kalbėti. Pamatysiu, kas iš to išeis.

Lietuvoje turiu gyvenamą plotą, butą. Dėl jo ir atvažiavau į Ameriką. Norėjau čia užsidirbti pinigų ir nusipirkti butą Lietuvoje. Aš užsidirbau, nusipirkau. Tuomet bandžiau susikurti namus čia, bet man to padaryti nepavyko. Dabar yra taip, kad turiu namus Lietuvoje, bet ten negyvenu, o gyvenu čia, bet neturiu namų.

Lietuvoje turiu brolį ir keletą draugų. Tėvai jau išėjo Anapilin. Tikrai džiaugiuosi, kad su tais 4–5 draugais, su kuriais bendravau prieš išvykdamas iš Lietuvos, per tuos 20 metų išlaikėme ryšį. Tie žmonės man buvo svarbūs ir tada, ir kol aš buvau čia, ir dabar, kai susirengiau grįžti į Lietuvą. Kai tenka spręsti kelionės logistinius klausimus, aš kreipiausi į juos ir jie man labai padeda.

Ką išsivežate iš Amerikos į Lietuvą?

Išsivežu labai daug gražių akimirkų iš kelionių po JAV, išgyventų su draugais, buvusiais bendradarbiais, sutiktais pakeleiviais. Išsivežu ir neįkainojamą patirtį kaip žmogus. Ši šalis mane subrandino ir gana tvirtai pastatė ant kojų kaip asmenybę. Tad šiai šaliai tariu garsų AČIŪ – THANK YOU!!! Kuo daugiau mūsų atmintyje yra gražių akimirkų, tuo gyvenimas nuostabesnis. Mano draugai gyvena savo gyvenimus, o aš turiu judėti savo keliu. Noriu gyventi savo namuose, kurti savo asmeninio gyvenimo geras akimirkas ir įgyvendinti savo svajonę, dirbdamas mokytojo darbą.

Ar palikote sau kelią atgal į JAV?

Taip, aš išvažiuoju lengva širdimi, nes žinau, kad bet kada galėsiu čia grįžti. Išvažiavimas, kraustymasis yra toks geras apsivalymas: tu išmeti tai, ko nereikia ir pasiimi tai, kas reikalingiausia. Vienus daiktus išmeti, kitus atiduodi, padovanoji – man tai buvo puikus ir buitinis, ir psichologinis apsišvarinimas.                                                           

Dirbdamas lituanistinėje mokykloje, o kartais savo laisvalaikio veikla stengėtės palaikyti lietuvybę čia, Amerikoje. Ką manote apie čia gyvenančių Lietuvių Bendruomenės pastangas dirbti Lie­tuvai ir būti jos dalimi?

Aš dalyvavau Lietuvių Bendruomenės gyvenime, aktyviai reiškiau savo požiūrį pilietybės tema, rašiau laiškus. Kai grįžau į Lietuvą po tėvuko mirties, daug ką supratau ir nusiėmiau rožinius idealisto akinius.

Pvz., dirbdami lituanistinėje mokykloje, mes puoselėjame lietuvybę. Bet supratau, kad dabar čia gyvenantys lietuviai, kuriems rūpi Lietuva ir lietuvybės išlaikymas, turime savo mąstyme kai ką keisti. Mums vis atrodo, kad Lietuvai mūsų reikia, mes esame Lietuvos dalis ir Lietuva kažką praras, jeigu mūsų nebus. Tačiau pirmiausiai mes turime suvokti, kad lietuvybės išlaikymas svarbus turi būti mums patiems, čia gyvenantiems, o ne Lietuvai, kuri gyvavo iki mūsų ir bus, kai mūsų nebebus. Tuo, kad mūsų, gyvenančių užsienyje, pastangų nereikia, įsitikinau pats. Tą pamačiau, kai į savo visas iniciatyvas gavau atsakymą: „Kas tavęs prašė tą daryti? Ar jūs manote, kad jeigu jūs Amerikoje nerengsite lietuviškų renginių ir t.t., tai mes, čia Lietuvoje,  žlugsime? Jūs tai darote dėl savirealizacijos, tai ir darykite. Bet negalvokite, kad esate Lietuvos esmė. Mes Lietuvą išlaikome joje gyvendami, nes to taip pat reikia mums patiems”.

Ir aš manau, kad jeigu daug žmonių pradės dirbti ne dėl paveiksliuko, o dėl to, kad jiems tai yra svarbu, tuomet lietuvybė ir klestės. Tačiau mes dabar bandome tęsti tą senąją dipukų tradiciją, bet priežastis, dėl kurios jie dirbo, dingo. Lietuva laisva. Nereikia jos gelbėti, nereikia vaduoti. Gelbėjimo darbus jau reikia atšaukti. Dabar Lietuvos gyvybė turi būti mumyse ir mes turime daryti darbus dėl to, kad mums, o ne kažkam kitam to reikia.

Mokykloje aš dirbau ne todėl, kad norėjau gelbėti Lietuvą, bet todėl, kad man patiko darbas, nes jaučiausi galintis kažkuo pasidalinti – mačiau prasmę savo veikloje. Išlaikydami lietuvybę sau, dėl savęs ir tuo jausmu dalindamiesi su bendraminčiais per savo darbus, iniciatyvas mes (išvykėliai) būsime mažiau svetimi tiek vienas kitam tiek ir Lietuvai. Lietuva esame kiekvienas iš mūsų savo viduje ir tik po to geografiškai.

Dėkoju už pokalbį. Kad Lietuvoje jūsų viltys ir planai pildytųsi.