Sveiki. Kaip sekasi? Arvydas Daunoravičius: emocinis Čikagos užtaisas mus lydės visą gyvenimą

Renata Gaidienė.

Su Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Egipte Arvydu Daunoravičiumi kalbėjomės sekmadienį, jo darbo dieną. Per penkerius diplomatinės kadencijos metus atstovaudamas mūsų šaliai Egipte, Libane, Jordanijoje, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje, Kuveite ir Arabų Šalių Lygoje, jis jau priprato prie vietinių tradicijų.

„Poilsio dienos šiuose kraštuose yra penktadienis ir šeštadienis. O sekmadienį pradedame naują darbo savaitę. Nors tai kertasi su mūsų lietuviška tradicija, diplomatiniame darbe tenka prisiderinti prie vietos tradicijų”, – apie gyvenimą Egipto sostinėje Kaire pasakoja ambasadorius.

Amerikos lietuviai prisimena Arvydą Daunoravičių kaip Lietuvos generalinį konsulą Čikagoje, dirbusį 2003–2008 metais. Kokius įspūdžius jų šeimai paliko Amerikoje praleistas laikas ir kur toliau nuvedė diplomatinio gyvenimo keliai?

Atstovaujate Lietuvai Egipte, kurį dauguma lietuvių įsivaizduoja kaip atostogų šalį. Tačiau diplomatų darbas šalies sostinėje yra ne tik konsulinė pagalba savo piliečiams. Kokių ekonominių ir politinių interesų Egipte turi Lietuva?

Egiptiečiai mus mato kaip didžiulio bloko – Europos Sąjungos ir Šengeno – dalį. Kiek mažiau kalba apie tai, kad esame dar ir NATO dalis. Tai blokas su didele ekonomine galia ir dideliu vystomojo bendradarbiavimo biudžetu: paskolomis, dotacijomis ir parama.

Tačiau įdomūs esame ne vien dėl Europos Sąjungos balso. Egiptiečius domina ir mūsų tradicinė žemės ūkio pramonė, ir mūsų kuriamos aukštosios technologijos. Toks mažai žinomas faktas – Lietuva yra didžiausių pupelių eksportuotojų į Egiptą ketvirtuke. Pupelės yra naudojamos gaminti jų tradicinį patiekalą ful, kuris valgomas kone kasdien. Egiptiečiai labai nustemba, kai valgydamas ful užsimeni, jog yra didelė tikimybė, kad šios pupelės atkeliavo iš Lietuvos. Mūsų žemės ūkis yra pajėgus padidinti prekybos apimtis su Egiptu keletą kartų, tačiau lietuvių verslui kitos rinkos atrodo patrauklesnės, tur­būt dėl aiškesnių ir nusistovėjusių prekybos tradicijų.

O kaip sekasi plėtoti kultūrinius ryšius?

Kai atvykau į Egiptą, susidūriau su gana paprastu požiūriu – Lietuva yra valstybė, kuri atsirado subyrėjus Sovietų Sąjungai. Toks supratimas ma­ne kaip diplomatą labai žeidė. Daug kartų daviau interviu vietos radijui ir televizijai, bandydamas perteikti mintį, kad mes esame tūkstantį valstybingumo metų skaičiuojanti šalis. Deja, turime skaudžią trijų okupacijų istoriją. Pakeisti požiūrį nėra lengva. Mane apėmė didžiulis pasididžiavimo jausmas, kai visai neseniai, prieš pat pandemiją, pasirodė nemažas straipsnis apie Lietuvą, kuriame buvo rašoma ir apie 1795 metų padalijimą, ir apie Mindaugo karūnavimą. Šis straipsnis yra nuoseklaus daugelio žmonių darbo rezultatas, pasiekęs teisingus sluoksnius. Tai pirmi svarbūs žingsniai, o dabar belieka žinią dauginti, kad ji plistų toliau ir pasiektų kuo daugiau egiptiečių. Visgi 100 milijonų gyventojų šalyje tai nėra lengva užduotis.

Jūsų šeimai jau keletą kartų teko kraustytis – buvo diplomatinis darbas Belgijoje ir JAV, tarp kadencijų grįždavote į Lietuvą. Kuo kitoks yra šis paskyrimas?

Egiptas yra visiškai kitas pasaulis, jei žiūrėtume iš mums įprasto Vakarų pasaulio taško. Skiriasi kultūra, tradicijos, religija, maistas, klimatas, architektūra. Viskas čia yra kitaip. Bandau įsivaizduoti, kaip ši šalis atrodė prieš 50 metų, skirtumas turbūt būtų buvęs kaip diena ir naktis. Dabar tie pasauliai artėja. Čia yra naujausių užsienietiškų automobilių ir visame pasaulyje populiarių prekių ženklų, kaip ir Čikagoje ar Vilniuje, bet vis tiek jaučiame, kad gyvename kitoje kultūroje, susiduriame su visiškai kitokiu mentalitetu.

Ar tai arabų kultūra?

Šalies pavadinimas yra Egipto Arabų Respublika lyg ir leistų suprasti, kad tai yra arabų valstybė, bet egiptiečiai sako, kad jie yra daugiau nei arabai. Prieš porą metų Egipto prezidentas Abdel Fattah el-Sisi paskelbė net septynis ramsčius, ant kurių remiasi egiptiečių tapatybė. Tai yra ir arabiškas, ir koptiškas, ir faraoniškas, ir musulmoniškas ramstis. Kitaip tariant, šis regionas yra įvairių kultūrų ir papročių mišinys. Žinoma, kad gyvendami šioje kultūroje ne atostogų režimu, mes galime ją giliau pažinti.

Amerikos lietuviams yra įprasta savaitgalius leisti lietuviškose veiklose. Kaip atrodo Jūsų savaitgaliai šalyje, kurioje nėra didelių lietuvių telkinių?

Šalis atrodo tolima, bet čia taip pat yra lietuvių bendruomenė, susitelkusi Hurgados mieste ant Raudonosios jūros kranto. Ši maža, bet aktyvi bendruomenė net turi įkūrusi savo lituanistinę mokyklėlę. Hurgada yra 500 km nuo Kairo, bet aš jaučiu pareigą ir malonumą ten apsilankyti bent kelis kartus per metus.

Be visiems žinomų istorinių monumentų, mane sužavėjo Aleksandrijos biblioteka, esanti ant Viduržemio jūros kranto. Tai ypatingas kultūros židinys su daugiau nei dviejų tūkstančių metų istorija. Turėjau galimybę susipažinti su senaisiais bibliotekos archyvais. Žinoma, gyvenant Egipte, būtų nuodėmė neaplankyti garsiųjų piramidžių. Čia turėjome progos patyrinėti ir Sekaros nekropolio piramides, ir daugelį kitų piramidžių, apie kurias anksčiau nežinojome. Neseniai Egipto turizmo ir senienų ministerijos kvietimu turėjau progą apžiūrėti Sacharos dykumoje esančią laidojimo šachtą su puikiai išlikusiais kelių tūkstančių metų sarkofagais. Sunku apibūdinti jausmą, kuomet gali prisiliesti prie kelis tūkstančius metų išsaugoto grožio.

Čikagos lietuviai turbūt prisimins Jūsų dukrą Emiliją, penkerius metus lankiusią lituanistinę mokyklą Jaunimo centre. Kaip sekasi Emilijai?

Emilija ką tik baigė sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir pradėjo savo pirmąjį darbą. Šiemet jos tolimesnių studijų planai susitrukdė dėl pandemijos, bet kai gyvenimas grįš į normalias vėžes, ji ketina tęsti magistro studijas.

Mūsų visa šeima labai šiltai prisimena tuos penkerius metus, kuomet Emilija lankė lituanistinę mokyklą Čikagos Jaunimo centre. Kaip diplomatas, kaip lietuvis lenkiu galvą prieš JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybą, kad ji sugebėjo įkurti tokį didelį lituanistinių mokyklų tinklą, suburti šimtus mokinių ir sėkmingai išlaikyti šią organizaciją. Daug ką įvertinome tik tuomet, kai išvažiavome iš Čikagos. Galiu drąsiai tvirtinti, kad lituanistinės mokyklos dėka Emilijai buvo lengva adaptuotis Lietuvoje. Aš nuolat kartoju, kad lituanistinės mokyklos yra mūsų auksinis raktas į lietuvybės išlaikymą. Esame laimingi, kad turime daug šiam darbui pasišventusių žmonių.

Diplomatų sutuoktiniai dažniausiai turi atsisakyti asmeninės karjeros ambicijų ir prisitaikyti prie nuolatinio kraustymosi. Ar lengva buvo prisitaikyti prie gyvenimo Egipto kultūroje Jūsų žmonai Loretai?

Tokia diplomatų šeimų dalia, kad karjerą dažniausiai daro tik vienas. Gyvename sostinėje, tad čia yra daug veiklos diplomatų sutuoktiniams. Loreta prisijungė prie SHOM (Spouse of Head of Mission) organizacijos, su kuria dalyvauja labdaros akcijose. Jai kartu su ambasados kolegomis tenka ir atsakomybė už tradicinį Lietuvos stendo suorganizavimą Europos šalių labdaringoje Kalėdų mugėje. Tampa gražia tradicija nupirkti rankų darbo dirbinių iš žmonių su negalia organizacijos Lietuvoje. O šias prekes per mugę pardavus Kaire – paremti egiptietiškus projektus, susijusius su moterų iš skurdžių visuomenės sluoksnių įgalinimu. Tai ir našlaičiai, ir vienišos mamos, moterys. Šie renginiai padeda skleisti informaciją apie Lietuvą, tai yra viena iš pagrindinių diplomatų užduočių.

Čia nėra labai lengva judėti, visgi Kairas yra 20 milijonų miestas, išsiplėtęs teritorijoje kaip Los Angeles. Mes gyvename Zamalek saloje miesto centre, kur daug ambasadų ir rezidencijų. Čia ir vyksta dauguma renginių.

Penkeri metai praleisti dirbant generaliniu konsulu viename didžiausių lietuvių telkinių pasaulyje. Kokį pėdsaką Jūsų gyvenime paliko Čikaga?

Kiekviena rotacija palieka tam tikrus prisiminimus. Jau dvylika metų prabėgo nuo mūsų išvažiavimo iš Čikagos. Kai kurios detalės, vardai pradeda pasimiršti, bet emocinė atmintis išlieka labai ryški. Ne vien dėl to, kad būti generaliniu konsulu Čikagoje yra ir didelė garbė, ir didelė atsakomybė. Tai vieta su labai giliomis, daug metų puoselėjamomis lietuvybės tradicijomis. Vieta, kurioje diplomatinę atstovybę turėjome labai ilgai. Neabejotinai, Čikaga yra ypatingas taškas lietuvybės žemėlapyje, ji daug metų dosniai remia Lietuvą. Sunku apibūdinti tą jausmą, kuomet perskridęs tūkstančius kilometrų per Atlantą atvyksti į Marquette Parką ir ten randi paminklą Dariui ir Girėnui.

Niekada nepamiršiu susižavėjimo tais lietuviais, kurie gyvena vardan lietuvybės, sakydami „kas kitas, jei ne aš”. Aš nesitikėjau rasti tokio masto altruizmo, savanorystės ir savišalpos tradicijų. Šį gilų jausmą išsivežiau atgal į Lietuvą ir esu tikras, kad jis niekada neišblės.

Žinoma, Amerika yra didelė, multikultūrinė šalis su nuostabia gamta. Mūsų šeimą sužavėjo ir didieji ežerai, ir Čikagos architektūra. Tačiau laikui bėgant šie atsiminimai blėsta, bet emocinis krūvis, paliktas ten sutiktų žmonių niekur nedingsta. Mes dažnai Lietuvoje kalbame apie tai, kad daug didžiųjų verslų atkeliavo į mūsų šalį todėl, jog tose bendrovėse dirbo lietuviai, lemiamu apsisprendimo momentu dėl plėtros pasukę vairą į Lietuvą. Jų patriotiškumas daug prisidėjo prie to, kad Lietuvai dabar sekasi puikiai. Vėliau tam sukūrėme visą Globalios Lietuvos programą, tikėdamiesi, kad užsienio lietuvių įsitraukimas į Lietuvos gyvenimą gali atnešti didelės, apčiuopiamos naudos. Esu laimingas, kad ir aš galėjau prisidėti prie šios programos kūrimo.

Ambasadoriau, esate baigęs fizikos mokslus Vilniaus universitete, bet likimas lėmė įšokti į diplomatijos traukinį. Žvelgiant atgal į beveik trisdešimt tarnybos metų, ar nesigailite tokio posūkio?

Ne. Labai mylėjau fiziką. Man buvo sunku apsi­spręsti palikti Mokslo akademiją ir pereiti dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Bet tas sprendimas buvo teisingas. Dirbdamas šį diplomatinį darbą aš galėjau Lietuvai duoti daug daugiau. Ir tikiu, kad dar galėsiu duoti ateityje.

Ačiū už pokalbį.