DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Raimundas Marius Lapas.
Ramunė Zdanavičiūtė.
Pasaulio prestižiškiausios galerijos, rodančios pačius geriausius šiuolaikinius meno bei dizaino kūrinius – keramiką, medžio, stiklo, metalo dirbinius, tekstilę, juvelyriką, tapybą, fotografiją š. m. lapkričio 3–6 d. vėl sugrįžo į Navy Pier šurmuliavinusią SOFA CHICAGO. Ši meno manifestacija vyksta jau 23 metus (kaip greitai bėga laikas!). SOFA CHICAGO yra viena seniausių meno parodų-mugių šiame krašte. Jos tikslas – propaguoti taikomąją dailę bei dizainą, o parodos populiarumą užtikrina meno mylėtojai.
Pernai, 2015-taisiais, net 36 000 lankytojų bei meno kolekcininkų aplankė parodą, pasinaudodami galimybe įsigyti muziejinės vertės eksponatus, kuriuos siūlė neeilinės galerijos iš visų pasaulio kampų – JAV, Kanados, Italijos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Korėjos, Prancūzijos, Kubos, Japonijos, Ispanijos, Izraelio. Šiemetinėje parodoje daugiau kaip 70 naujų ir jau pažįstamų galerijų rodė pradedančių bei įsitvirtinusių rinkoje menininkų kūrybą. Akys raibo nuo įvairumo, spalvų, išradingumo bei prabangos. Tai iš tikrųjų ,,kieta” sofa, ant kurios, kad ir akimirkai, malonu prisėsti!
Nepaisant solidaus įėjimo mokesčio į vernisažą (net 150 dol.), žmonių netrūko. Malonu buvo išgirsti ir kalbančių lietuviškai. Parodos atidaryme Navy Pier vyravo dviejų tipų lankytojai. Vieni – kolekcininkai (prie jų taip pat galima priskirti galerijų savininkus), kurie norėjo pirmieji pamatyti ir, reikalui esant, priglausti savo žinion kokį ypatingą meno kūrinį. Kiti – ir jų turbūt dauguma – atėjo ne tik meno, bet ir žmonių pažiūrėti bei save parodyti. Į tokius vernisažus renkasi madingieji – tiek moterys, tiek ir vyrai, ypač jaunimas. Taigi, menas ne tik kabo ant sienų ar guli užrakintas vitrinoje po stiklu, bet ir juda kartu su žmonių kūnais …na, ir padais (turime galvoje prabangią dizainerių avalynę).
Jis – Mikalojaus Konstantino palikuonis
Ne pirmus metus lankydamiesi SOFA parodoje, visuomet ieškome lietuviško pėdsako – ir paprastai tokį užtinkame. Šiemet vėl galėjome pamatyti jau ne pirmus metus parodoje dalyvaujantį čikagietį Rimą Čiurlionį. Šįsyk didelio formato iš atskirų panelių sujungtą Rimo darbą ,,Alegorija” (marmuro dulkės, popierius ir pigmentas) rodė ,,Contempoary Artifact” galerija iš Carpinteria, CA. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, ,,Alegorijoje” dailininkas eksperimentuoja su spalva, forma, bet labiausiai – su paviršiaus faktūra, plokštumai suteikdamas skulptūriškumo ir provokuodamas žiūrovo jausmus.
Rimas Čiurlionis gimė Kaune. Baigė tapybą Stepono Žuko meno mokykloje. Jis net 17 metų dirbo restauratoriumi Pažaislio vienuolyne. Kūrybiniai vėjai Rimą į JAV atpūtė gan seniai – 1992-aisiais. Apsigyvenęs Čikagoje, dailininkas rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose Amerikoje bei Europoje. Jo kūrybos rasite įvairiuose muziejose bei privačiose kolekcijose. SOFA parodose Rimas Čiurlionis dalyvauja nuo 2003-ųjų.
Juvelyro credo – sujungti nauja su senu
Vienoje iš juvelyriką pristatančių galerijų užtikome kito lietuvio – Artūro Ragausko darbus. Jo sukurtų žiedų kolekciją parodoje pristatė Čikagos galerija ,,Pistachios”, atstovaujanti tarptautinei modernios juvelyrikos bendruomenei. Kaip ir R. Čiurlionis, A. Ragauskas gimė Kaune. Lietuvos dailės akademijoje studijavo brangakmenių piovimą, metalo apdirbimą bei juvelyrinį dizainą. Mokslus baigė 1994 metais. Atvykęs į Ameriką, kurį laiką savo kūrybą pardavinėjo Jewelry Row (t.y. Wabash ir Madison gatvių sankryža Čikagoje, kur susispietusios juvelyrinių dirbinių parduotuvės), o 1999 m. nutarė įkurti savo studiją. Ten juvelyras išimtinai dirba su meteoritais, suakmenėjusiomis iškasenomis, brangakmeniais bei gintaru. Savo kūryboje A. Ragauskas stengiasi naudodamas skirtingas metalo apdirbimo technikas sujungti senąjį pasaulį su naujuoju. Jį įkvepia senovės baltų mitologija. Jam patinka naujų formų ir senos stilistikos deriniai – tą puikiai atspindėjo ir parodoje išstatyti juvelyro darbai.
Ne viskas turi kabėti ant sienų …ar kaklo
Šalia jau žinomų galerijų parodoje turėjome galimybių susipažinti ir su naujokais. Viena tokių – ,,Kiel Arto”, Jūrmala, Latvija. Raimundui tai – gera proga pamiklinti virtuvinę latvių kalbą: ,,Labvakar. Šeit ir ļoti interesants eksponāts. Mans vārds ir Raimundas. Esmu žurnālists lietuviešu laikraksts DRAUGAS šeit, Čikāgā. Ja jums nav prātā, es gribētu, lai veiktu interviju ar jums?” Pagyvenęs pardavėjas nustebo išgirdęs tokį nelauktą pasilabinimą. Vyriškis draugiškai mums nusišypsojo ir padavė savo vizitinę. Su Čikagos priemiestyje Wilmette gyvenančiu Pēteriu Freimaniu užsimezgė šiltas pokalbis. Tačiau vistik niekaip nesupratom ryšio tarp Vokietijos uostamiesčio Kiel ir Latvijos pajūrio kurorto Jūrmalos… Pēteris nusišypsojo ir paaiškino, jog esperanto (!) kalboje ,,kiel arto” reiškia ,,tarsi menas”. Aha, štai kur šuo pakastas.
Apie save Pēteris papasakojo, kad jis kadaise buvo muzikinio pasaulio atstovas (diplomuotas operos dainininkas!), o šiuo metu yra vadybininkas, atstovaujantis jungtinei Latvijos/JAV firmai ,,Kiel Arto”. Rinkodara bei įvaizdis mene yra bene pats svarbiausias raktas į sėkmę. Kalbėdamiesi su naujuoju pažįstamu prisiminėme ankstesnius baltų bandymus įsitvirtinti Čikagos meno rinkoje, įsteigiant savo meno galerijas. Pirmasis buvo buvęs kunigas Algimantas Kezys, kuris pradžioje Wells, o paskui Superior gatvėje įkūrė galeriją visiems suprantamu ir lengvai ištariamu pavadinimu – ,,Galerija”. A. Kezys išlaikė verslo egzaminą ir pragyveno prekiaudamas lietuvišku menu miesto centre beveik trejus metus. Praslinkus geram dešimtmečiui po lietuvio bandymo ,,įsitvirtinti” konkurencingoje Čikagos meno rinkoje, kitas baltas – stambus latvių medienos magnatas iš Michigan valstijos – buvo įkūręs prabangią ,,Gallery Astra” Superior gatvėje. Tikslas buvo toks, kaip ir A. Kezio (tik žymiai platesniu mastu) – propaguoti baltų kūrėjų (ypač išeivių) kūrybą. Deja, ir latvio verslas po kiek laiko žlugo.
Pēteris Freimanis prisipažįsta, kad kol kas ,,Kiel Arto” prekyba vyksta tik meno parodose, o visi eksponatai sukrauti jo garaže, nors planuojama, kad pasibaigus SOFA, Damen gatvėje Ravenswood apylinkėje esanti ,,Gallery 19” pradės rodyti jų darbus. Vyksta derybos ir kitur.
„Kiel Arto” kūrinių nepasikabinsi nei ant sienos, nei ant kaklo. Tai net ne ,,baltų menas”, o funkcionali ir visiems reikalinga prekė – kavos staliukai (angliškai „coffee tables”). Juos kuria Latvijoje gyvenantis Kristaps Gulbis. Menininkas išties išradingas – stalų paviršiams jis naudoja metalo laužą, dažniausiai – automobilio kėbulus. Kiekviena mašina turi bent šešis sluoksnius dažų. Kristaps tas metalo plokštes šlifuoja, smulkina, išlaikydamas įdomiausias spalvines detales. Meniškai apdorotos plokštės taip pat naudojamos virtuvinių stalų dangai (,,countertops”).
Beje, tokių staliukų idėjos autorius ir vienas iš ,,Kiel Arto” steigėjų – kitas latvis, Čikagoje gimęs dipukų vaikas Pēteris Kalniņš. Prieš 26 metus jis apsigyveno Latvijoje. Buvęs čikagietis mąsto dalykiškai: ,,Menas neturi būti proginis, jis turi būti funkcionalus, kad juo kasdien galima būtų grožėtis”. Kai Pēterio keliai suėjo su Kristaps, pagarsėjusiu Latvijoje skulptoriumi, šis iškart „užsikabino’’ už tokio projekto. Taip ir gimė ,,tarsi menas” – ,,Kiel Arto”. Mėgstantiems nebūdingus baldus siūlome apsilankyti jų svetainėje www.kielarto.com.
Egzaminą išlaikė puikiai
Šiemetinis vernisažas praėjo išties šauniai ir spalvingai. Vakarą prieš SOFA atidarymą Čikagos beisbolo komanda ,,Cubs” šventė istorinę pergalę. Euforija gaubė ir SOFA erdvę. Kolekcininkai bei meno mecenatai grožėjosi unikaliais darbais. Lankytojai turėjo gerą progą susipažinti ir pakalbėti su pačiais kūrėjais.
Užėjome į Habatat Galleries (Royal Oak, MI) kampelį. Tai viena iš žymiausių šiuolaikinio stiklo galerijų pasaulyje. Jau beveik porą dešimtmečių mus žavi šios galerijos pristatomos New Mexico gyvenančios menininkės Emily Brock darbai – spalvingi miniatiūriniai pasauliai. Tai ir konditerijos parduotuvė su ant prekystalio išstatytais tortais bei pyragaičiais, tai ir kokteilių baras su išrikiuotais miniatiūriniais buteliukais, tai ir namų biblioteka su patogiu krėslu, akiniais ant staliuko, knygų knygomis nukrautomis lentynomis… Mudviem besigrožint ir besistebint netoliese stovinti moteris paklausė: ,,Jūs taip entuziastiškai apžiūrinėjate – gal irgi dirbate su stiklu?” Pasakėme, nesą jokie menininkai – tik žurnalistai. Kasmet, grįždami į SOFA, užeiname į Habatat Galleries ekspoziciją pasigrožėti šiais miniatiūriniais stikliniais pasauliais – ypač knygynais ir bibliotekomis. Moteris nusišypsojo: ,,Aš taip pat negaliu praeiti pro knygyną. Kasmet atvykusi SOFA pirmiausia bėgu apžiūrėti meno knygas. Ir tai darau daug metų. Tiesa, būkime pažįstami – mano vardas Emily Brock.”
Beje, stiklo darbų šiemetinėje SOFA buvo daug ir įdomių. Nuostabias stiklo skulptūras pristatė Hawk Galleries. Ypač visus dalyvius sužavėjo jungtinis pasaulinio garso menininko Bertil Vallien ir senos žinomos Švedijos stiklo gamyklos ,,Kosta Boda” projektas ,,Passage” (,,The one million dollar boat”).
Kasmet SOFA sutraukia vis didesnes minias. Šiemet parodą aplankė daugiau nei 32 000 lankytojų. O gal juos geriau pavadinti entuziastais? Juk entuziazmas kunkuliavo kiekviename jaukiame SOFOS kampelyje didinguose Navy Pier rūmuose. Vien tai įrodo, jog rengėjų lūkesčiai pasiteisino. Parodos tradicijos bus tęsiamos ir toliau. SOFA CHICAGO 2017 įvyks kitų metų lapkričio 3–5 dienomis, iškilmingas vernisažas – lapkričio 2 d. Nežinome, kokios galerijos dalyvaus kitais metais, bet žinome, kad mudu ten tikrai būsime! O gal ir jus susitiksime? Platesnę informaciją apie SOFA rasite internetinėje svetainėje www.sofaexpo.com.
Šis Bertil Vallien darbas ,,Passage” pripažintas pasauliniu šedevru ir įvertintas milijonu dolerių. Jis skirtas garsaus menininko ir senos, nuo 1742 metų egzistuojančios Švedijos stiklo gamyklos ,,Kosta Boda” 53-jų metų bendradarbiavimui pažymėti.
