Kun. Vaidas Lukoševičius su jaunučiais ateitininkais Lemonte. (Dainos Čyvienės nuotr.)

Šventos Velykos – kiekvieno mūsų prisikėlimas. Pokalbis su Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Lemonte kunigu Vaidu Lukoševičiumi

Kalbėjosi Danguolė Norkūnienė.

Kun. Vaidas Lukoševičius.

Gerb. kunige, tik vasarį perėmėte vadovavimą Pal. Jurgio Matulaičio misijai ir pataikėte į neįtikėtiną ir tikrai nepavydėtiną situaciją – pasaulinį koronaviruso protrūkį ir karantiną, kai tikintieji nebegali kartu susirinkti į bažnyčią melstis, dalyvauti šv. Mišiose, išgyventi tikintiesiems tokią svarbią Didžiąją savaitę. Kaip visa tai priėmėte kaip kunigas ir kokie pagrindiniai pasikeitimai tuo sudėtingu laiku Misijoje?

Kai pirmą kartą išgirdau apie koronavirusą, nelabai tikėjau, kad viskas taip radikaliai pasisuks, kad gyvensiu karantino sąlygomis, kad bus uždarytos bažnyčios, kad nustosime vienas kitam paduoti ranką… Niekada nesusimąsčiau, kad galėsiu patirti, ką reiškia aukoti šv. Mišias ir kalbėti žmonėms žiūrint į filmavimo kamerą. Iš tiesų apima keistas jausmas gyvenant koronaviruso apsuptyje. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Iš tiesų nuo paties žmogaus priklauso, ar jis šiandien nori būti laimingas, ar nelaimingas. Galiu keikti susiklosčiusią situaciją, galiu pulti į paniką, tačiau kartu galiu pažvelgti į esamą situaciją kaip į galimybę padaryti kažką, ką taip seniai planavau ir norėjau, bet nebuvo nei laiko, nei progos. Galiu daugiau praleisti laiko su šeima, galiu paskambinti ar parašyti laišką draugui, paskaityti seniai nusipirktą ir ilgai jau dulkančią ant lentynos knygą, ar pažiūrėti kažkada draugo rekomenduotą filmą, ar galiausiai išeiti į lauką ir pamatyti tą grožį, kuris visuomet buvo šalia manęs, tačiau dėl laiko stokos ir užimtumo likdavo nepastebėtas.

Kita vertus, pastaruoju metu pastebėjau, kad koronavirusas ne tiek atskiria, kiek suartina žmones. Kaip kunigas sulaukiu vis daugiau ir daugiau prašymų iš žmonių pasimelsti už mirusius nuo koronaviruso, už sergančius, už jų namiškius, už slaugytojus ir gydytojus, už visus tuos, kurie aukoja pinigus, maistą, laiką ar dar kaip kitaip prisideda, padedant tiems, kuriems šiuo metu labiausiai reikia pagalbos, meilės ir atjautos. Nors koronavirusas įneša daug baimės ir atskiria artimuosius, tačiau visame tame laike netrūksta ir švento heroizmo.   

Jau viduramžiais žmonės tikėjo, kad epidemijos yra bausmė už nuodėmes, tad ir šiandien garsiai kalbama, kad žmonija pamiršo gyventi gražiai, pamynė moralės vertybes, iškraipė savo gyvenimus, todėl reikia sustoti ir atsigręžus įvertinti paklydimus ir klaidas. Daug žmonių išsigandę pandemijos, kai kam gali pritrūkti tikėjimo ir vilties ateitimi, sunku pakelti vienišumą. Ką tokiems patarti ir kaip jiems suteikiama dvasinė pagalba tuo sunkiu metu?

Pirmiausia mums kur kas palengvėtų, jei pabandytume bent trumpai akimirkai išsilaisvinti nuo mūsų taip pamilto ir sunkiai pamirštamo Dievo baudėjo įvaizdžio. Suprantu, kad labai norisi turėti Dievą, kuris taip ir laukia progos, kad mus nubaustų. Tačiau, jei Dievas mus baustų už mūsų nuodėmes, tuomet jis neturėtų nieko kito daryti kaip tik bausti, nes juk nėra nei vieno žmogaus be nuodėmės. Sutinku, kad dabartinė situacija gali sujudinti tikėjimą, sumažinti viltį ar sukelti vienišumo jausmą. Tačiau net ir tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio kaip prakeiksmas, gali ilgainiui pavirsti palaiminimu. Juk mūsų dabartinė situacija kažkuria prasme padeda labiau nusikelti į Jėzaus laikus. Iš evangelijų liudijimų žinome, kad laikas laukiant Jėzaus prisikėlimo nebuvo lengvas. Ir jis niekada nebuvo lengvas. Prisiminkime, kad Jėzaus artimiausių bičiulių širdys buvo persmelktos pasimetimo, nevilties ir baimės. Argi susiklosčiusi situacija mums neprimena paties Jėzaus prisikėlimo įvykių? Argi ne keista, kad pats nuostabiausias kada nors įvykęs įvykis, pakeitęs pasaulį, vyko ne pilnose Jeruzalės aikštėse ir ne sausakimšose sinagogose, bet atokioje kapo oloje? Ir argi ne keista, kad patirtum tą dievišką įvykį, reikėjo nusileisti į kapą, į tą baimės ir nerimo kupiną vietą, nuo kurios labiau norėtųsi bėgti nei likti?

Tačiau šv. Velykų slėpinys mus kviečia priimti žinią apie Prisikėlimą, apie gėrio pergalę prieš blogį, gyvybės prieš mirtį. Ir kad visa, net mirtis yra Dievo persmelkta, ir kad nebėra nieko, kas mus galėtų atskirti nuo Dievo meilės (plg. Rom 8, 35-39). Net koronavirusas Dievo rankose atrodo kaip medžiaga, iš kurios tik Jis vienas težino, ką naujo sukurti. Argi ne Dievas sukūrė Leviataną, tą jūrų slibiną (plg. Ps 104,26), kuriame atsispindi giliausias žmogaus nerimas ir baimė. Tačiau Dievo rankose tiek Leviatanas, tiek ir mūsų mirtingųjų kapai, tiek mūsų nerimas ir baimės atrodo kaip kokie žaislai, kuriais Dievas žaidžia ir kurių dėka atsiskleidžia Jo dieviška visagalybė ir išmintis, dovanojanti mums naują pasaulį, naują gyvenimą ir naują rytojų. Argi šv. Velykos nėra šventė, kur mirtis ir visa, ką ji sukelia kūrinijoje – Dievo rankose nelyg žaislas, kuriuo Dievas gali daryti ir kurti ką tik nori.

Ar kunigas parapijiečiams šiuo metu nelaimės atveju yra pasiekiamas? Kaip vyksta laidotuvės, ligonių lankymas, krikštynos, vestuvės, kiti svarbūs gyvenimo įvykiai, kaip teikiami sakramentai?

Nors Pal. J. Matulaičio misija yra uždaryta ir joje nevyksta jokie sakramentiniai patarnavimai, tačiau turiu pasidžiaugti, kad kai kurių aktyvių misijos narių iniciatyva pradėjome švęsti šv. Mišias virtualioje erdvėje. Tiek internetinėje svetainėje www.matulaitismission.com, tiek misijos „Facebook” paskyroje „Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija” misijos nariai gali sekti naujausias misijos ir Čikagos arkivyskupijos naujienas. Tai pat gali rasti nuorodas, kur galima sekti šv. Mišias virtualioje erdvėje ir paskaityti apie tai, kaip galime dvasiškai tobulėti koronaviruso akiratyje. Labai noriu pasidžiaugti, kad krizės metu suradome būdų vieni kitiems ištiesti pagalbos ranką, parodyti savo rūpestį, pagarbą ir meilę. Misijos darbuotojai kartu su savanorių būreliu skambina misijos nariams klausdami, kaip jiems sekasi, ar ko nors netrūksta, taip parodydami kitiems, kad jie yra mums brangūs ir mylimi. Daugiausia šiuo metu esu pasiekiamas telefonu ir virtualioje erdvėje. Tačiau skambinant ir kalbantis su žmonėmis ima atrodyti, kad tapome labiau artimi nei buvome anksčiau.

Kaip bažnyčiai šiuo sunkiu metu padeda aukotojai, kai visi meldžiasi namie ir nevyksta viešos pamaldos?

Pal. J. Matulaičio misija, kaip ir daugelis kitų bažnyčių, ir ne vien tik bažnyčių, bet kaip ir daugelis šeimų, šiuo metu patiria didelių finansinių nuostolių. Nors ir sumažinome visas išlaidas, tačiau ir toliau turime mokėti būtinąsias sąskaitas, nuomą ir kt. Nutraukus sekmadieninių viešų šv. Mišių aukojimą, mūsų pajamos nukrito 90 proc., o iki Velykų sekmadienio nesurinktų biudžete numatytų aukų bus daugiau kaip 30,000 dol. Esu be galo dėkingas visiems, kurie stengiasi įvairiopai padėti ir paremti misiją. Kai kurie atsiunčia aukas paštu, kai kurie atneša aukas tiesiai į kleboniją. Neseniai pagerinome „Online Giving” platformą, dabar žmonės gali aukoti ir kreditine kortele, nuorodą galima rasti www.matulaitismission.com.

Šiemet mūsų Velykos bus kitokios. Nebesusirinksime bažnyčioje į vieną svarbiausių katalikų švenčių, kurios sutraukdavo minias tikinčiųjų – Velykų Mišias, Jėzaus prisikėlimo laukimą kartu, margučių ridenimą lauke, ne su visais artimaisiais galėsime susitikti ir apsikabinti namuose. Kaip esant tokiai situacijai parapijiečiams pasiruošti šventei, kaip ją sutikti ir paminėti gražiai, iškilmingai?

Natūralu, kad koronavirusas įnešė naujų dalykų. Tačiau vis dar turime televizorių, internetą, telefoną. Galiu net ir neišeidamas iš kambario stebėti pasaulį ir susisiekti su kitais. Svarbu, kad turėčiau noro būti su kitais ir dėl kitų. Aš niekada nepamiršiu skambučių, kur žmonės klausė manęs, ar ko netrūksta, kuo man gali padėti, kaip laikausi ir t.t. Man buvo labai gera sulaukti tokių skambučių. Manau, kad koronavirusas ne tiek uždarė mus, kiek atvėrė mus didesnei Velykų paslapties patirčiai.

Dažnai gavėnios laike norisi nuveikti kažką didelio ir nepakartojamo, tačiau šis šv. Velykų laukimo laikas, kaip ir pačios šv. Velykos, lyg ir nereikalauja iš mūsų kažkokių didelių stebuklų ar tokių darbų, kurie nuverstų didžiausius kalnus, bet paprastų dalykų, kaip neprarasti duonos kąsnio skonio ir neapkursti vandens čiurlenimui, kaip prisiliesti prie gyvastingai alsuojančio medžio ar išgirsti kalnų viršūnių kalbėjimąsi… Sakytume, kad koronavirusas atnešė mums šv. Velykas, kurios kviečia mus vėlei išmokti pamatyti ir pajusti tą gyvastį, kuri yra šalia mūsų ir mumyse ir per tai atrasti savyje ir kitame esančią nemirtingą sielą, visad trokštančią gyvojo vandens bekraštėje pasaulio dykumoje… Šv. Velykų laukimo laikas, kaip ir pačios šv. Velykos, mokina mus matyti ir pajausti, suvokti ir atjausti, ten ir prasideda malda ir kiekvieno mūsų prisikėlimas. Nors ir negalime būti fiziškai kartu, tačiau galime dvasiškai būti kartu. Svarbu, kad mūsų širdys nestokotų dėkingumo už tai, ką turime, už brangius žmones, už gyvenimo dovaną, už tikėjimą dovaną, už gražias gyvenimo akimirkas. Linkiu, kad velykinės žinios jėga pašalintų iš mūsų širdžių visas abejones ir baimes, kad užtvindytų mūsų širdis džiaugsmu ir pažadintų mumyse norą nešti tą džiugią žinią kitiems. Aš šv. Velykų Mišias koncelebruosiu drauge su kun. Jauniumi Kelpšu, kviečiu jus visus prisijungti prie youtube.com „draugo­ laikraštis” balandžio 12 d. 11 val. r.

Dėkojame už pokalbį.