Šventuosius labai norėtųsi sugrąžinti į kasdienį žmonių gyvenimą.

Tarp Halloweeno ir Vėlinių – kas?

Svarstydama apie į vieną vietą sušokusias šventes – Halloweeną, Visus Šventuosius ir Vėlines, Jūratė Kuodytė siūlo „įžūlų planą”, kaip pakeisti Halloweeno aprangos kodą, o taip pat nestandartinį šventimo būdą vaikams.

JŪRATĖ KUODYTĖ.

Ogi Visi Šventieji. Ir kaip visuomet apie juos plačiajai visuomenei primena tik katalikiška spauda ir kunigų pamokslai. Tačiau būtent juos, šventuosius, labai norėtųsi sugrąžinti į kasdienį žmonių gyvenimą. Na bent jau į tų, kurie laiko save krikščionimis ir kalba vieną iš pagrindinių maldų – Tikėjimo išpažinimą. „Tikiu į šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą”. Pasakome Amen, tik ar tikime?

Labiausiai turbūt į nuodėmių atleidimą, nes tas kaltės jausmas dėl pašlijusių santykių, nederamo elgesio, padarytos skriaudos vakar, o net ir prieš daugelį metų, graužia ne vieną mūsų. Taigi tikimės atleidimo, ir žinoma, pirmiausią tų, kuriuos vienaip ar kitaip įskaudinome. O jei jau neįmanoma sulaukti iš jų – gal jie jau kapuose, o gal nedrįstame prašyti atleidimo dėl savo puikybės ar baimės – tai bent iš Dievo.

Kitais punktais tikėti sunkiau dėl jų neapčiuopiamumo. Šventieji kažkur toli, danguje, nors daugelis nešiojame jų vardus, gautus Krikšto metu ir jie būna kartais netgi mūsų pasuose įrašomi šalia pagrindinio vardo. Gal juos mums prilipdė ne šiaip sau, dėl mandrumo, mados? Gal todėl, kad turėtume ne tik savo Angelą Sargą, bet ir dar vieną Globėją – šventąjį. Dviguba apsauga, jei jau, bėdai ištikus, Dievas būtų užsiėmęs svarbesniais reikalais… Juk gyvename pandemijos metu.

Tačiau prieš lapkričio pirmąją, kai bažnyčiose giedama Visų Šventųjų litanija su atliepu melskite už mus, yra Halloweeno šventė, sukelianti nemažai rūpesčių tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pas kokius draugus švęsti ir kur gauti didesnį moliūgą, kurie kaimynai duos daugiau saldainių, o kurie net ir pinigų? Taip taip, pinigų! O jų šiai šventei kai kuriose šalyse išleidžiama kone tiek pat, kiek ir per Kalėdas. Ir pagaliau didysis klausimas – kuo ir kaip persirengti? Siūlau naują idėją, kuriai įkvėpimo grūdą pasėjo vieno lietuvio iš Čikagos žinutė FB, kurioje jis padrąsino žmones parašyti jam asmeniškai, jeigu susiduria su sunkumais pandemijos metu, ir jis pasistengs padėti kiekvienam, kiek galėdamas. Matyt, pažįsta lietuvio būdą ir įgimtą išdidumą, tad paragino nesidrovėti.

Sujaudino iki širdies gelmių. Ir priminė tuos „gailestinguosius samariečius”, kuriuos dar gyvenančius pasaulis vadino šventais. Aš nežinau, ar šitas lietuvis bus pakeltas į šventuosius – juk dar tokiais nėra paskelbti mūsų palaimintieji. Tai nėra svarbu nė jam, nė mums, tačiau dipukų sūnaus žinutė davė mintį šių metų Halloweeno aprangos kodui – o ką, jei persirengtume šventaisias? „Motina Teresė” pabelstų į duris ir vietoj prašymo pati pasiūlytų ką nors, ko tikėtųsi iš kitų. Arba „Veronika” – nušluostytų skepetaite skausmo ašaras, palikdama prie daugiavaikės šeimos durų patalynės ar rankšluosčių komplektą. O gal kuris nors panorėtų persirengti jėzuitu Ignacio Loyola ir padovanoti anglų kalbos vadovėlių ir pratybų kartu su „Biblija vaikams”? Arba šv. Luku, gydytoju ir evangelistu.

Nors, kita vertus, tokių šventųjų jau turime ligoninėse, kitose gydymo įstaigose, senelių globos namuose, ir visi jie apsirengę vienodai, atpažįstami ir laukiami iš tolo, ir tikimės iš jų ne tik kūno pagydymo, bet ir prikėlimo iš numirusiųjų. Tik, deja, praradę kantrybę laukti, pavargę nuo įtampos ir netekčių, ieškodami kaltųjų, nevengiame šiuo sudėtingu metu apskųsti juos dėl „šventojo” pareigų nevykdymo. O juk jie tokie patys kaip mes visi, tik pakeliui į šventumą. Jei tik surandame tą tikrąjį kelią, o suradę pasiryžtame juo eiti.

Jaučiu, kad skaitydami apie šį įžūlų planą pakeisti Halloweeno aprangos kodą, manote, kad pražiopsojau vaikus. Anaiptol. Jiems turiu sudėtingiausią šventimo būdą. Turbūt pastebėjote, kad jie mėgsta persirengti raganomis ir fėjomis. Ir neabejotinai žinote, kad pas mažus vaikus, kai jiems iškrenta pieniniai dantukai, naktį ateina dantukų fėjos ir atneša pinigų. Bet jau Lietuvoje tokių fėjų randasi vis daugiau. Štai viena mergaitė neseniai džiaugėsi fėjos apsilankymais, nes kaskart praradusi dantuką po pagalve randa 50 Eur… Gal ne visos fėjos vienodai dosnios, tačiau galbūt tokio dosnumo, o gal net ir šventųjų užderėtų daugiau, jeigu per Halloweeną vaikai persirengtų „Dantukų fėjomis” ir pasidalintų tuo, ką gavo dovanai?

Visi Šventieji mus palydi į Vėlines, primindami, kad galime bendrauti ne tik su jais, bet ir su savo mirusiais artimaisiais, uždegdami šviesą kapinėse savo prisiminimu ir žvakės liepsnelėmis, nes tikime mirusiųjų, taigi ir savuoju prikėlimu. Kokia puiki proga su vaikais pasikalbėti apie mirtį kaip neišvengiamą ir natūralų reiškinį, stotelę į prisikėlimą! O juk kaip dažnai daugelis tėvų linkę juos „apsaugoti” nuo mirties matomumo kasdieniame gyvenime, atimdami atsisveikinimo galimybę su artimaisiais.

Tad kas yra tarp Halloweeno ir Vėlinių? Mes. Šventieji. Tikėjimas ir viltis.