CENTRAS - Mokslas - Tarp Los Angeles ir Kauno: pokalbis su Kauno Garbės piliečiu profesoriumi Algirdu Avižieniu
Kauno miesto garbės piliečio regalijos šiemet įteiktos mokslininkui, pirmajam atkurto VDU rektoriui ir žinomam visuomenės veikėjui Algirdui A. Avižieniui. (Asmeninio albumo nuotr.)

Tarp Los Angeles ir Kauno: pokalbis su Kauno Garbės piliečiu profesoriumi Algirdu Avižieniu

Dalia Kuizinienė, Specialiai „Draugui” – iš Kauno.

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, profesoriui Algirdui Antanui Avižieniui buvo suteiktas Kauno Garbės piliečio vardas. Profesorius atskrido į šias iškilmes iš Los Angeles. Jau daugiau nei trisdešimt metų savo energiją ir laiką profesorius dalija tarp Lietuvos ir Amerikos, tarp Kauno ir Los Angeles.

Trumpai išvardinti visus profesoriaus nuopelnus nėra įmanoma. Pirmiausia būtina paminėti, kad jis yra atradėjas tarptautinėje informacinių technologijų erdvėje: ištobulino klaidoms atsparių kompiuterių architektūrą, kuri šiandien plačiai taikoma visame pasaulyje. Jo koncepciniai brėžiniai padėjo sukurti pirmąjį pasaulyje save pasitaisantį kompiuterį STAR (Self Testing And Repairing), kurio principai iki šiol taikomi NASA erdvėlaiviuose, keleiviniuose lėktuvuose, atominiuose reaktoriuose, Žemės palydovuose. Algirdo Avižienio išradimai ir darbai yra įvertinti daugeliu tarptautinių apdovanojimų. Jis yra ne tik Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo Senato narys, bet ir pirmasis atkurtojo universiteto rektorius, vienas iš Česlovo Milošo gimtinės fondo steigėjų. A. Avižienis yra University of California Los Angeles (UCLA) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kaune profesorius emeritas.

Profesoriaus šeimos istorija, gyvenimas ir veikla, sugrįžimas į Lietuvą yra plačiai aprašyti kraštiečio anykštėno rašytojo Rimanto Vanago knygose. („Avižienio algoritmas ir kiti nutikimai”, 2012 m.; „Avižienio algoritmai ir kiti neramūs ritmai: mokslininko Algirdo A. Avižienio gyvenimo romanas”, 2018). Garbus amžius atrodytų nėra palietęs profesoriaus ištikimybės Kaunui, čia jo namai ir įvairiausi įsipareigojimai jį nuolat atveda į Kauną.

Kauno miesto taryba Jums suteikė Kauno Garbės piliečio vardą. Liepos 6-ąją šis garbingas apdovanojimas Jums buvo įteiktas. Esate buvęs Kauno tarybos narys, tad vieną kadenciją dalyvavote priimdamas Kaunui svarbius sprendimus. Kaip šiandien matote Kauną?

Profesorius Kauno miesto garbės piliečiu paskelbtas tradicinėje apdovanojimų ceremonijoje Valstybės dieną. (Kauno m. savivaldybės ir asmeninio albumo nuotraukos)

Su Kauno miesto reikalais artimai susipažinau, kai 2003 m. buvau išrinktas į Savivaldybės tarybą ir ketverius metus ėjau Miesto plėtros ir ekologijos komiteto pirmininko pareigas. Parengėme Miesto strateginį  2005–2015 metų planą, bet daug tikslų nebuvo pasiekta. Mūsų pirmasis prioritetas buvo kurti sąlygas, kad Kaune baigę universitetus jauni žmonės liktų dirbti ir kurti šeimas Kaune. Tai dar neįvyko. Per paskutinius penkerius metus miesto vaizdas gerėja, o  šiais metais  daug kur vyksta gatvių taisymo darbai. Jei laiku darbai bus baigti, džiaugsimės, o jei ne – kauniečiai bus pikti.

Kokia Jūsų miesto vizija? Kokius pokyčius matote ir ką galima būtų dar nuveikti, kad Kaunas įsitvirtintų kaip mokslo, kultūros, verslo miestas?

Jau atvykęs į Kauną 1990-siais metais mačiau ateities Kauną kaip akademinį miestą. Pasibaigus mano ir Broniaus Vaškelio rektorių kadencijoms tos vizijos įgyvendinimui pradėjo kilti sunkumų. Pirmiausiai – daug baigusiųjų studijas apleido Kauną. Toliau – tarp Kauno aukštųjų mokyklų kilo varžybos dėl finansavimo ir dėl studentų. Ypač kenkė „krepšelių” stojantiesiems paskyrimas. Taip pat kenkė ir buvusių technikumų pavertimas trejų metų kolegijomis. Vietoje dvejų metų kolegijų, kurios siunčia dalį baigusiųjų į universitetus (tai labai sėkmingai įgyvendinta Californijoje), dabar kolegijos ir universitetai tapo konkurentais, o abiturientų kasmet mažėja.

Džiaugiuosi, kad pavyko išvengti bandymo sukurti kažkokį „Kauno universitetą”. Prisiminkime, kad okupantų valdžia 1945 metais tą vardą primetė Vytauto Didžiojo universitetui prieš jį uždarydami 1950-taisiais. Dar daugiau džiugu, kad VDU sustiprėjo, kai po rūpestingo planavimo į universitetą įsijungė Muzikos, Žemės ūkio ir Edukologijos akademijos. Dabar reikia stiprinti VDU, taip pat ir kitų Kauno aukštųjų mokyklų ryšius su miesto ir rajono kultūros institucijomis ir verslo įmonėmis. Manau, kad dar likęs svarbiausias uždavinys – sukurti ir doktorantų, ir alumnų jaunoms šeimoms sąlygas, kad jie  įsigytų būstus su gera aplinka ir modernia mokykla. Tai daro UCLA, kuriam priklausau nuo 1962 metų. Manau, kad reikia tai bandyti ir VDU.

Į Kauną Jus atvedė Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo reikalai. Esate pirmasis atkurtojo universiteto rektorius? Apie šį savo ir universiteto etapą esate nemažai rašęs ir kalbėjęs. Prašyčiau įvardinti, kas Jums asmeniškai tuo metu buvo svarbiausia ir kas išliko atmintyje?

Aš pasijutau esąs pilnateisis virtualaus VDU studentas, kai University of Illinois, Urbana-Champaign 1954 metų vasario 21 dieną VDU hidrologijos profesorius ir studentų skautų korporacijos Vytis garbės narys Steponas Kolupaila man uždėjo Korp! Vytis spalvas ir įpareigojo stengtis išlaikyti VDU tradicijas. Iki 1990-ųjų metų įgijau daug akademinės patirties ir atvykus į Kauną man svarbiausia buvo perkelti į VDU geriausių JAV universitetų programas ir atkurti Vasario 16-osios Respublikos šio universiteto tradicijas. Neišdildomai atmintyje išliko pirmųjų dėstytojų, studentų ir darbuotojų entuziazmas kuriant universitetą, kuriam nebuvo grąžinta nei viena senojo VDU auditorija ar knyga.  Ir , žinoma, visų mūsų sugebėjimas apeiti įvairiausias kliūtis, kurių kildavo beveik kasdien. Be galo malonu, kai po  trisdešimties metų prieina tada buvęs studentas ar studentė ir prisimena tuos laikus – nepasidavėm! Niekada nepamiršiu, kai užėjo buvęs VDU profesoriusJuozas Macevičius ir įteikė man VDU antspaudą, kurį jis išsaugojo per visą sovietmetį. Garbė jam!

Didelę dalį universiteto atkuriamojo senato narių ir pirmųjų dėstytojų sudarė išeivijos mokslininkai. Kokias naujoves tuo metu jie atvežė į Lietuvą ir įdiegė universitete?

1990 metais į Kauną dirbti VDU rektoriumi atvykau neblogai pasirengęs, nes sovietmečiu keturis kartus su paskaitomis lankiausi Mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute. Jo direktorius akademikas Vytautas Statulevičius tapo geru draugu. Žinojau, kad  tada vienintelis bendras universitetinis išsilavinimas buvo marksizmas-leninizmas, todėl į VDU atsivežiau Harvardo universiteto bendrojo išsilavinimo (taip pat žinomo „artes liberales” vardu) programą bakalaurams. Magistro ir daktaro programas parinkau iš University of California, jos buvo panašios visuose geriausiuose JAV universitetuose.

Man pritarė ir vakarietišką išsilavinimą 1990–1993 metais atstovavo patyrę kolegos ir kolegės iš JAV: profesoriai Bronius Vaškelis, Arvydas Žygas, Vytautas Černius, Liucija Baškauskaitė, Kęstutis Skrupskelis, Paulius Žygas, Viktorija Skrupskelytė, Rimas Kalvaitis, Julius Šmulkštys, Milda Danytė, kun. Dr. Vytautas Kazlauskas (iš Romos) ir dar keli jaunesni savanoriai. Kiekvienas iš jų atsivežė savo patirtį ir metodus. Tada kolegoms iš Lietuvos liko pasirinkimas – naudotis jais ar ne, ir dauguma juos priėmė.

Dar svarbu pabrėžti, kad man į talką atėjo ir didelį įnašą į VDU atkūrimą įdėjo keli žymūs akademikai iš Vilniaus. Aš su jais susipažinau lankydamasis sovietmečiu. Tai buvo Vytautas Statulevičius, Aleksandras Vanagas, Zigmas Zinkevičius, Norbertas Vėlius, Vytautas Kubilius, Antanas Tyla ir daugelis kitų.

Jie vertino mano atvežtas programas ir skirdami dieną ar daugiau savaitėje globojo doktorantus/es ir vadovavo katedroms su jaunesniais  padėjėjais Kaune.

Labai didelį ir svarbų įnašą VDU pirmaisiais 1989–1990 metais davė akademikas Jurgis Vilemas, Mokslų akademijos Energetikos instituto Kaune direktorius. Jis buvo VDU Atkūrimo tarybos pirmininkas, ėjo rektoriaus pareigas, jo instituto darbuotojai dirbo administravimo darbą, o paskaitos vyko instituto auditorijose Laisvės alėjoje. Instituto mokslininkas Vytautas Kaminskas 1990 m. tapo mano prorektoriumi, dešiniąja ranka.

Džiaugiuosi, kad mano atsivežtos naujos idėjos prigijo universitete ir jau 30 metų tobulėja, nors nuolat teko gintis nuo ministerijų skelbiamų suvaržymų ir bandymų grąžinti universitetų pavaldumą ministerijoms. Tai yra Konstitucijoje įtvirtintos universitetų autonomijos pažeidimas, tad teks gintis ir toliau.

Šiais metais švenčiame Vytauto Didžiojo universiteto trisdešimtmetį. Kokį šiuo metu Jūs matote universitetą, ko norėtumėte palinkėti?

Džiaugiuosi, kad universitetas išvengė ypač žalingos „reformos”, kurios tikslas buvo sukurti „Kauno universitetą” sudarytą iš visų Kauno aukštųjų mokyklų, išskyrus Sveikatos mokslų universitetą. Dar daugiau džiugu, kad po nuoseklių pasitarimų buvo sukurtos VDU Žemės ūkio, Edukologijos, ir Muzikos akademijos. Dabar buvusių atskirų Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos Edukologijos universitetų ir Muzikos akademijos Kauno fakulteto dėstytojai ir studentai naudosis VDU sukauptais akademiniais ištekliais, ypač bendrojo išsilavinimo „artes liberales” programa, plačiais tarptautiniais ryšiais ir daugiau nei 30 dėstomų užsienio kalbų pasirinkimu. Savo ruožtu jie į VDU atneš mokslo sričių įvairovės ir savo mokslininkų talentus.

Mano mylimam universitetui linkiu toliau tęsti pradėtą Lietuvos akademinio gyvenimo tobulinimą ir visomis galiomis siekti, kad būtų pasiekta Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatyta akademinė autonomija ir vietoje nuolat kintančių ministerijos norų mūsų darbą globotų Lietuvos Mokslo taryba ir LR Seimas.

„Esate pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Kaunui garbė savo bendruomenėje turėti tokių šviesulių”, – įteikdamas Kauno miesto garbės piliečio ženklą kalbėjo meras Visvaldas Matijošaitis (k.).