CENTRAS - Filmai - „Tarp pilkų debesų“ – žinia pasauliui
Kadras iš kino filmo „Tarp pilkų debesų“.
Kadras iš kino filmo „Tarp pilkų debesų“.

„Tarp pilkų debesų“ – žinia pasauliui

Renata Šerelytė.

Jeigu dar pridėtume svarbių Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų, o taip pat ir didelės dalies paprastų žmonių (na, tų, kurie nesigilina į kino dramaturgijos dalykus) nuomones ir įspūdžius, atrodytų, kad filmas „Tarp pilkų debesų” turėtų skinti laurus ir pagyras. Nes buvo gražu. Visi žiūrėdami verkė. Netramdė emocijų. Nes tema labai jautri ir skausminga.

Be abejonės – tema tokia. Ir žmonės, kurie patyrė tremtį, šį filmą žiūrėdami, tikrai verkė. Nes prisiminė tai, ką buvo patys išgyvenę. Tai, kas buvo taip tikra, kad joks pasaulio žiūrovas to neištvertų. Šis filmas buvo tų išgyvenimų priminimas. Juk kiekvienam iš mūsų užtenka kokia smulkmenėle priminti įvykusį skaudų įvykį, kad susigraudintume.

O kas daugiau?

Dėl istorinio autentiškumo kyla pagrįstų abejonių, ir šio filmo kino kalbos priemonės tai akivaizdžiai liudija. Pvz., 1941 m. dalis užrašų Kaune – lietuviški, dalis – angliški. Ir Sibiras tikrai neatrodo kaip Kuršių nerija. Žinoma, žiūrovui užsieniečiui tai nesvarbu. Svarbu, kaip pabrėžė filmo komanda ir jiems paantrino daugelis įžymių žiūrovų, nešti žinią pasauliui apie lietuvių tautos trėmimus, pasiekiant kuo platesnę auditoriją.

Na, o plačiajai auditorijai, kaip seniai žinoma, reikia kuo paprastesnės žinutės. Taigi tokia strategija ir buvo pasirinkta, ir, regis, galbūt ir bus paveiki. Nes iš paskirų žmonių atsiliepimų teko girdėti, kad filmas yra puikus, geras, jaudinantis.

Bet kadangi meno funkcija – ne žinučių nešimas, o estetinis poveikis, man įdomiau, ką galvoja kritiškiau nusiteikę žmonės, turintys kompetencijos ir patirties. Todėl tarp drungnų pagyrų spaudoje įsiminė 15min. žurnalistės Monikos Gimbutaitės straipsnis „Tarp pilkų debesų”: apie istorijos pamokas ir nepavykusias Lietuvos įvaizdžio kampanijas” (jį galima perskaityti internete). Kalbėdama apie šį filmą kaip komunikacijos ir įvaizdžio formavimo įrankį, žurnalistė pabrėžia ir šleivokai pasirinktas kino kalbos priemones, ir neišradingą linijinį pasakojimą, ir akivaizdų filmo dramaturgijos paprastumą visose siužetinėse plotmėse, ir emocinio paveikumo stoką: nėra nei personažų plėtotės, nei dramaturginio augimo, nei kulminacijos.

Taigi jeigu žiūrėsime į filmą kaip į žinutę, viskas, sakytum, gerai. Bet jeigu bandytume analizuoti jį kaip meno kūrinį – kaži ar kas nustebintų. Takoskyra labai aiški. O jeigu įsigilintume į tai, kas iš tiesų yra autentika ir istorinė sąmonė, beliktų pritarti Monikai Gimbutaitei, teigiančiai, kad „Istorijos supratimas – tiek individualus, tiek kinematografinis – yra ilgas ir varginantis darbas, nukreiptas pirmiausia į vidų, o ne išorę”.

Pabaigai – pora komentarų, savaip iliustruojančių istorijos autentikos supratimą.

„Tarp pilkų debesų” žiūrovas: „O, tai baisu. Aš nieko nežinojau. Reiks pasidomėti, gilintis…”

Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros” knygos skaitytoja, jauna vokietė: „Perskaičiau ir esu sukrėsta. Po šios knygos aš niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau…”

Skirtis man čia atrodo esminė. Ir būtent žodžiuose – „nebebūsiu tokia, kokia buvau”, nes kitų žmonių kančia įkvėpė mane būti geresne, kilnesne, galbūt – pasiaukojančia. Ar „Tarp pilkų debesų” skirta tokia misija, ar ne, laikas parodys. Ir visgi būtų gaila, jeigu šis filmas būtų tik trumpalaikis emocinis dirgiklis, neskatinantis domėtis giliau, plačiau, profesionaliau.

Veikiausiai daug tai daryti ketinančių neatsiras, nes autentiška istorija yra tokia sunki ir žiauri, kad gilintis į ją reikia beveik nežmogiškos drąsos. O įkūnyti tai meno kalba – genijaus darbas. Demokratija tuo ir nuostabi, kad genijų joje nėra.

Kadras iš kino filmo „Tarp pilkų debesų“.
Kadras iš kino filmo „Tarp pilkų debesų“.