CENTRAS - Imigracija - Tarsi veidrodyje
Filmavimo akimirka. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Tarsi veidrodyje

Kalbėjosi Ramunė Lapas.

Raudonos spalvos mikrofoną su užrašu LRT prieš savo akis šį pavasarį išvydo ne vienas Čikagos lietuvis. Daugiau kaip savaitę balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje įvairiuose lietuviškuose židiniuose darbavosi jauni Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistai – Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Savo klausytojams ir žiūrovams Lietuvoje jie rengė reportažus apie Čikagoje gyvenančius ir įvairiuose baruose besidarbuojančius tautiečius. Rūtos Kupetytės ir Edvardo Kubiliaus paprašėme plačiau papasakoti „Draugo” skaitytojams apie šio projekto tikslus ir patirtus įspūdžius.

Edvardas: 2019-ieji yra paskelbti Pasaulio lietuvių metais, tad ta proga Lietuvos radijas ir televizija nutarė labiau pasidomėti išeivių iš Lietuvos gyvenimu. LRT jau siuntė žurnalistus į Lenkiją, kur kolegos domėjosi Lenkijoje gyvenančių lietuvių kasdienybe, antroji mūsų kelionė buvo į Čikagą, kuri dažnai pavadinama antrąja Lietuva. LRT žurnalistai dar planuoja lankytis Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje – šalyse, kuriose lietuvių bendruomenės taip pat labai aktyvios.

Jurita ir Giedrius Tamošiūnai (pora iš dešinės) rūpinosi Lietuvos žurnalistų viešnage Čikagoje.

Kaip ruošėtės šiam projektui, kaip pasirinkote temas ir pašnekovus?

Rūta: Pasiruošimą galėčiau suskirstyti į kelias dalis. LRT RADIJAS prieš maždaug septynerius metus rengė dokumentinių pasakojimų ciklą apie emigraciją. Tada man teko domėtis istoriniais emigracijos momentais: bendrauti su Prezidentu Valdu Adamkumi, VDU lietuvių išeivijos instituto direktoriumi prof. Egidijumi Aleksandravičiumi, įvairių kartų išeivijos atstovais. Prieš metus porą mėnesių praleidau Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje. Per tuos mėnesius galėjau susidaryti gana išsamų istorinį vaizdą apie Čikagos lietuvius, aplankyti daugybę lietuvių institucijų ir susipažinti su čia gyvenančiais lietuviais. Ši patirtis labai padėjo ruošiantis kelionei.

Renkantis pašnekovus svarbiausia buvo suvokti, kad reportažai skirti Lietuvos auditorijai, o ne Čikagoje gyvenantiems lietuviams. Čikagos lietuviams atrodė svarbu, kad papasakotumėme apie kiekvieną čia veikiančią instituciją, atvykusį svečią ar vykstantį renginį. Lietuvos auditorijai įdomesnės bendros tendencijos, pvz., kodėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, kuo skiriasi gyvenimas čia ir Lietuvoje, koks santykis su Lietuva ir mūsų, kaip žurnalistų, tikslas – pabandyti tas tendencijas atskleisti.

Mūsų kelionės laikas buvo ribotas, todėl renkantis pašnekovus tikrai ne paskutinį vaidmenį vaidino atstumai, laikas, žmonių galimybės susitikti. Užtat didžiąją laiko dalį praleidome Lemonte, kur per trumpą laiką gali „pagauti” maksimalų kiekį lietuvių. Kelias dienas praleidome ir Čikagos centre, kur gyvena lietuviai galbūt mažiau susiję su lietuvių bendruomene, tačiau tikrai turintys ką papasakoti. Taip pat stengėmės, kad istorijos nesikartotų, pvz., jei pakalbėjome apie vieną lituanistinę mokyklą, kalbėti apie dar tris prasmės nėra, nes visų veikimo principas daugiau ar mažiau toks pat.

Viena iš daugelio filmuotų interviu akimirkų.

Ar daug ką teko koreguoti ir keisti jau atvykus į Čikagą? Gal laukė kokie netikėtumai?

Edvardas: Sakyčiau, kad didžiausias netikėtumas – Juritos ir Giedriaus Tamošiūnų šeima, pas kurią mes buvome apsistoję kelias dienas, kol susitikinėjome su pašnekovais Lemonte. Jurita ir Giedrius Čikagoje gyvena 19 metų, čia jau gerai įsitvirtinę, labai adekvačiai suvokia lietuvių gyvenimą. Tai žmonės, kurie mumis ne tik rūpinosi – kėlėsi anksčiau, kad pagamintų pusryčius, ėjo miegoti vėliau, kad mes per radiją ir televiziją galėtume tiesiogiai pasijungti iš jų svetainės, bet ir padėjo logistiškai, pagelbėjo ieškant labiau netikėtų istorijų bei jų kampų.

Rūta: O šiaip mes su Edvardu įprastai į tokias keliones leidžiamės suplanavę tik dalį jos. Kadangi Čikaga – didelė, norėjome apsidrausti, tad su dalimi pašnekovų susitikti buvome sutarę iš anksto. Tačiau mėgstame pasilikti laiko bei erdvės improvizacijoms, taigi dalis pašnekovų buvo ir neplanuoti, kuo mes, beje, labai džiaugiamės. Pvz., Pasaulio lietuvių centre dirbanti siuvėja Milada Kunevičienė. Mes ėjome pro šalį, užsukome pas ją į siuvyklą, ėmėme ir pakalbinome. Arba, pvz., į Lietuvos radijo rytinę laidą tiesiogiai pakalbėjome iš „Kunigaikščių užeigos”, kurioje tuo metu koncertavo jums labai gerai žinoma Rasa Zubreckaitė. Kalbinome ją bei dar dvi moteris, viena jų tą vakarą šventė savo gimtadienį. Labai netikėtas susitikimas buvo ir su Šv. Kazimiero seselių kongregacijos sesele Regina Dubickaite. Šios kongregacijos atstovė Daina Čyvas, pamačiusi mus Marquette Parke, pakvietė trumpam užsukti į kongregaciją, ten sutikome be galo nuoširdžią seselę ir mums net klausimų nekilo, kad ją pakalbinti tiesiog būtina. Tai štai taip rinkome ir surinkome beveik 30 skirtingų istorijų, kurias nuvežėme į Lietuvą.

Kas dar tapo jūsų reportažo herojais?

Edvardas: Herojai – patys įvairiausi. Nuo Jungtinių Valstijų prezidento Donald Trumpo visuomeninio patarėjo sveikatos klausimais Jono Prunskio iki verslininkų, vilkikų vairuotojų ar „Sielos” galerijos vadovės. Tai – ne tik skirtingų profesijų, bet ir skirtingų kartų žmonės. Mums tai svarbu, nes tikslas yra auditorijai parodyti, kad Čikagoje gyvenantys lietuviai toli gražu nėra atvykę vienu metu. Mūsų akiratyje būtinai turėjo atsidurti lietuviai, kurie dar buvo maži ir su tėvais į JAV pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat tie lietuviai, kurie jau gimė Amerikoje, bei tie, kurie čia atvyko po nepriklausomybės atkūrimo, vadinamieji trečiabangiai.

Rūta: Čia svarbu pabrėžti, kad tai, kas įprasta bei suprantama Čikagos lietuviams, nebūtinai aišku ir suprantama Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Mums dar prieš kelionę teko daug aiškinti, kas yra dipukai ir kodėl jie taip vadinami, taigi akivaizdu, kad turėjome atlikti ir tam tikrą šviečiamąją funkciją.

Edvardas: Reportažai – labai paprasti. Jie apie žmones, jų atsiradimo JAV istorijas, jų kasdienybę – džiaugsmus ir vargus, bei santykį su Lietuva. Žinoma, aplankėme ir Marquette Parką, kad kartu su čia gyvenusiu Juozu Polikaičiu galėtume auditorijai priminti apie šį kadaise lietuvių gausiai apgyvendintą rajoną, lankėmės ir skerdyklų teritorijose, apie kurias plačiau papasakojo University of Illinois Čikagoje profesorius Giedrius Subačius, Pasaulio lietuvių centre, kuris yra tiesiog milžiniškas ir akivaizdus lietuvių veiklos židinys šiandien.

Netikėtas pasikalbėjimas „Kunigaikščių užeigoje”. Centre R. Zubreckaitė, tą dieną dainavusi draugės gimtadienyje.

Iš jūsų apsilankymų, pokalbių, reportažų – koks Čikagoje gyvenančių lietuvių vaizdas ryškėja?

Rūta: Įdomiausia tai, kad visi išvažiavę iš Lietuvos išsivežė ir savo Lietuvą – pradedant kalba, patiekalais, baigiant suvokimu apie dabartinę Lietuvos ekonomiką ar politiką. Turbūt nenuostabu, kad tai labai jaučiama dipukų kartoje, kuri pasitraukė jau prieš kelis dešimtmečius, tačiau įdomu ir tai, kad tai matoma ir tarp žmonių, pasitraukusių prieš keliolika metų, pvz., gražiausios tos dainos, kurios buvo populiarios Lietuvoje jiems išvažiuojant. Identiteto prasme unikaliausia atrodo dipukų vaikų karta, kuri gimė JAV ir dažnai Lietuvoje yra buvusi vos vieną kartą arba išvis nebuvusi – tai iš tikrųjų stebina. Ši karta gyvena savo susikurtoje idealioje, kultūrinėje Lietuvoje ir tai unikalu, nors tuos žmones tikrai dažniau norėtųsi pamatyti realioje Lietuvoje.

Dar vienas unikalus dalykas, kad žmonės, kurie Lietuvoje niekada nesidomėjo lietuviškomis tradicijomis, buvo toli nuo bažnyčios, – čia pradeda ieškoti lietuviškumo. Matyt, taip bandoma kompensuoti namų ilgesį. Dar reikia pasakyti, kad Lietuvoje kalbinti žmones yra gerokai paprasčiau – jie atviresni. Čia žmonės nemažai papasakoja, kol išjungtas mikrofonas, tačiau vos tik jis įjungiamas, atsiranda labai didelis savisaugos instinktas pasakojant apie save, o dar labiau apie kitus čia gyvenančius lietuvius.

Edvardas: O man pasirodė, kad Čikagos lietuviai nėra tokie vieningi, kokie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų tikslas kaip ir bendras – palaikyti bei puoselėti lietuvybę, tačiau kartais atrodo ne visai taip. Konkurencija, noras bet kokia kaina būti dėmesio centre – Čikagos lietuvių bendruomenėje dar visai gajus. Net ir mes sulaukėme kvietimų, kartais net agresyvokų raginimų būtinai apsilankyti vienoje ar kitoje lietuvių organizacijoje. O kai pasakydavome, kad negalime, nes kelionė suplanuota ir tam nėra laiko, tie žmonės tarsi supykdavo ant mūsų ir po to viešai socialiniuose tinkluose menkino visą mūsų projekto idėją. Man asmeniškai labai keistas tas noras būtinai būti pakalbintiems, ir tai yra skurdus žurnalistikos, kaip socialinio instituto, suvokimas. Vilniaus universitete dėstau žurnalistikos studentams ir visada juos raginu bėgti nuo tų, kurie patys siūlosi būti pakalbinti, – tai ne žurnalistika. Užsukti mes visada galime, bet kas jeigu paaiškės, jog institucija nykstanti, joje mažai lankytojų? Ar kvietėjai bus patenkinti, jei tai papasakosime?

Rūta: Ir vis dėto – tai, ką sukūrė lietuviai Čikagoje (mastai, profesionalumas) verčia aiktelėti.  

Pokalbis su „Alatėjos” vadove Audrone Sidaugiene.

Kaip kūrėte savo reportažus? Patyrėme, kad buvo ir tiesioginių transliacijų, ir įrašų… Įdomi visa ta laidų ruošimo logistika.

Rūta: Dalis pašnekovų, mus sutikę, labai nustebdavo, kad iš Lietuvos čia atvykome be jokios ypatingos didelės technikos, o kalbame ir apie radiją, ir apie televiziją, ir dar apie tinklalapį, socialinius tinklus. Suprantame, kad kai kuriems pašnekovams buvo sunku suvokti, ką ir kaip mes čia išvis darome, bet spėjame, kad, pamačius rezultatą, jiems pasidarė aiškiau. Iš tiesų tai mes viską ir darėme išmaniaisiais telefonais – rinkome medžiagą (filmavome, fotografavome), ją perduodavome į Lietuvą bei tiesiogiai per telefonus kiekvieną dieną pasakojome per televiziją ir radiją. Būtent mobilieji telefonai mums padėjo LRT TELEVIZIJOS naujienų laidoje „Panorama” parodyti ką tik atidengtą paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui, tiesiogiai per radiją kalbinti žmones, kuriuos netikėtai sutikome „Kunigaikščių užeigoje”, tiesiogiai transliuoti iš mus priėmusios Tamošiūnų namų svetainės ar tiesiog gatvės Čikagoje.

Edvardas: Taip, ir tokio pobūdžio darbas vadinamas mobiliąja žurnalistika, kuri pasaulyje vis labiau populiarėja. Pagrindinis tokios žurnalistikos tikslas – paprastumas ir operatyvumas. Pvz., jeigu mes esame Čikagoje ir domimės, kaip čia gyvena lietuviai, vadinasi, kaip įmanoma labiau realiuoju laiku ir turime tai pasakoti. Negalime sau leisti tų istorijų „marinuoti”, nes po to jos niekam nebebus įdomios. Šiandien išmanieji telefonai yra tokie geri, kad be jų daugiau nelabai ko ir reikia – imi telefoną ir užsiimi žurnalistika. Ir apskritai šių dienų žurnalistas vertingesnis tas, kuris vienu metu moka dirbti kelioms medijoms – ir radijuje, ir televizijoje, ir spaudoje.

Ar seniai dirbate kartu kaip komanda, ką jau darėte, ką planuojate ateityje?

Rūta: Mes su Edvardu esame bendrakursiai – kartu studijavome žurnalistiką, dar bestudijuodami pradėjome dirbti LRT RADIJUJE, ir dirbame iki šiol jau beveik dešimtmetį. Ko gero, didžiausias įgyvendintas projektas kartu buvo 2017 m. vasarą, kai su tais plačiais išmaniaisiais telefonais per dešimt dienų apkeliavome Lietuvą. Tuomet Lietuva laukė nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio sukakties, o mes tiesiog norėjome pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, koks jiems tas šimtmetis buvo ir ko tikisi iš naujojo šimtmečio. Projektas buvo sėkmingas, tad po gero pusmečio leidomės į dar vieną tokią žurnalistinę kelionę aplink Lietuvą. Na, o dabar tuo pačiu principu, tik jau gal kiek patobulėję, apsilankėme ir Čikagoje.

Edvardas: Ką toliau planuojame? Tikrai nežinome. Tiek tos dvi kelionės aplink Lietuvą, tiek ir kelionė į Čikagą pasitaikė netikėtai, tad mes jau nieko neplanuojame. Tiesiog ramiai sau dirbsime, ir jei pasitaikys koks panašus projektas, matyt, maloniai vėl į jį pulsime.

Viešėdami Čikagoje jūs daugiau nei savaitę kasdien pranešinėdavote per visas LRT platformas – radiją, televiziją, tinklalapį, „Facebook”. Ar yra kokia galimybė pamatyti jūsų reportažus tiems, kurie nematė jų tiesiogiai?

Rūta: Tai buvo tik maža dalis mūsų kelionės darbo. Per tą savaitę pririnkome beveik 30 lietuvių istorijų, kurios viena po kitos nuskambės per radiją, vaizdas ir tekstas atsiras tinklalapyje LRT.LT, todėl visas jas bus galima bet kada rasti. Tikimės, kad šios istorijos auditorijai padės susidaryti tikslesnį vaizdą apie Čikagos lietuvių gyvenimą.

Ačiū už įdomų pokalbį!

Rūta ir Edvardas su sesele Regina Dubickaite.