CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Tikslas – Amerika” kūrėjai pietinėje Pennsylvanijoje
Aistė Žemaitienė rodo vietą, kur kadaise stovėjo Shenandoah lietuvybės širdis – neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.
Aistė Žemaitienė rodo vietą, kur kadaise stovėjo Shenandoah lietuvybės širdis – neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. (Augustino Žemaičio nuotraukos)

„Tikslas – Amerika” kūrėjai pietinėje Pennsylvanijoje

Augustinas Žemaitis.

Nuo pat „Tikslas Amerika 2017” projekto pradžios laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinės Pennsylvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Shenandoah, išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas „Algimantas”.

Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras. Ir tokių „pirmųjų” tikriausiai buvo daug. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai Lietuva kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20 proc. visų žmonių dar ir dabar, po 100–150 m., prisistato esantys lietuvių kilmės. Lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų. Dar Lietuvoje sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešerias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai”… Ir apie lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau daugiau kaip 100 m.

Kur lietuvybei – daugiau kaip 100

Tiesa, po šiokio tokio nusivylimo Šiauriniame anglies regione į Pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas sunykę? Juk apie seniausios lietuvių parapijos Šv. Jurgio bažnyčios griovimą Shenandoah tikriausiai girdėjo visi.

Skaudžias istorijas apie bažnyčios likimą pasakojo ir vietos lietuviai: tai, kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė; kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili; kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone, ir jie ten guli iki šiol.

Apskritai Allentown vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą buvo nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas; į sąvartyną išmestas rūpintojėlis ir pan. Bet vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.

Shenandoah lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Nors Pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nors jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai yra net nupirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Shenandoah: „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią”. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja. Beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas – Amerika” papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau proc. lietuviai ir nė vieno, kurio lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.

Lietuviškos vietos Pietiniame anglies regione

Mahanoy City yra išlikusi „Saulės” spaustuvė.
Mahanoy City yra išlikusi „Saulės” spaustuvė.

Atsidarius Pietinio anglies regiono „Tikslas – Amerika” žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam turėjome vieną parą… Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi, rekomenduojame skaityti „Gabalėliai Lietuvos” svetainėje.

Shenandoah lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios – klebono oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų, Jono Šliūpo sekėjų „ložės”. Daugelis kapinių – pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo.

Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems atrodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage” tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai”. Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š” vokišku triraidžiu „sch”.

Frackville lietuvių muziejus. Kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau – imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva? Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 m. priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelių (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdų iš Lietuvių dienų, kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų” ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje”. Svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.

Bent viena iš trijų dar reguliariai veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu. Labiausiai rekomenduočiau Tamaqua bažnyčią, sukurtą Vytauto Kazimiero Jonyno, antroje vietoje – seną Girardville bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanoy City bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė sujungtoje parapijoje, tačiau su žymia dalimi pakeisto interjero, ją pervadinus Motinos Teresės garbei.

Shenandoah centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania” bei vietą, kur 1904 m. išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas „Algimantas” dar tada, kai į Lietuvą lietuvišką spaudą tegalėdavo įnešti knygnešiai (tiesa, ten nieko nelikę, bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).

„Saulės” laikraštis Mahanoy City. XIX a. pabaigoje, pasak vietos lietuvių, „Saulė” buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla ir jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome, jas parodė vietos lietuviai. Dalis leidėjo giminaičių pavardžių antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai. Tai puikus regiono situacijos atspindys prieš 100 m., kai dar buvo tik beįsišaknijantis supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta.

Mount Carmel pastatų lietuviška puošyba. Mount Carmel miestelyje galite rasti lietuvių klubą trispalvėmis durimis. Remiantis kai kuriais šaltiniais – seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.

Pietiniame anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eckley miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. angliakasių miestelį regione (šiandien – pusiau muziejus).

Aplankyti Pietinį anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo New Yorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Philadelphijos. Jei keliausite po Rytinę JAV dalį, būtinai užsukite ir į Pietinį anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.

JAV žurnalistų ir koledžo dėmesys

Pennsylvanijos pietiniame anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 m. tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas Vladas Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva” rašė, kad dar tada, apie 1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai ir juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes gyveno lietuvių apsuptyje. Dabar nieko panašaus nebėra, ir patys lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka menkai. Bet klausimų – „O kas ta Lietuva?” regione nesulaukėme.

Prieš lankydamiesi Pennsylvanijos anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paprašė interviu (vienas jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine; turbūt amerikiečiams sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena…). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai.

Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kuris Mount Carmel miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu). Jį itin sudomino faktas, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas. Ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.

Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika” perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista), kažkam yra svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą.

Žinoma, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių laikraščius kol kas būtų naivu, bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (paveldo) spauda, tinklalapiai, tinklaraščiai… O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, susidomi ir didesnės. Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas”, labai svarbi, bet Amerikos lietuviams galima būtų bandyti pasiekti ir platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet „atitrūkę nuo lietuvybės”. Žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika” matėme labai labai daug).

Kartais į lietuvybės praradimą žiūrime kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas. Iš daugybės sutiktų „senųjų” Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pennsylvania, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją”. Ir pamatyti vietas, kur apie 1900 m. triūsė kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki maždaug 1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Pietiniame anglies regione ir nuotraukos:

http://global.truelithuania.com/lt/shenandoah-and-southern-coal-region-pennsylvania-1111/

Tikslas – Amerika interaktyvus lietuviškų vietų JAV žemėlapis:

http://www.tikslasamerika.lt

Jeigu atsidarę žemėlapį pastebėsite, kad žinote daugiau lietuviškų vietų lankytame regione – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ir žemėlapis bus papildytas.

Jim ir Dot Setcavage šeima Augustinui Žemaičiui (d.) papasakojo apie lietuviškų pavardžių asimiliavimą regione.
Jim ir Dot Setcavage šeima Augustinui Žemaičiui (d.) papasakojo apie lietuviškų pavardžių asimiliavimą regione.
Peg Grigalonis rodo lentelę su užrašu „Nevale rukyt”. Tokios lentelės visomis angliakasių vartotomis kalbomis būdavo kabinamos šachtose. Tai akivaizdus įrodymas, kad lietuviai sudarė nemenką darbininkų dalį.
Peg Grigalonis rodo lentelę su užrašu „Nevale rukyt”. Tokios lentelės visomis angliakasių vartotomis kalbomis būdavo kabinamos šachtose. Tai akivaizdus įrodymas, kad lietuviai sudarė nemenką darbininkų dalį.