CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Tikslas – Amerika” Philadelphijoje rado įspūdingas lietuvių bažnyčias
Philadelphijoje projekto „Tikslas – Amerika” organizatorius šiltai sutiko vietos lietuviai. Iš k.: mons. Juozapas Anderlonis, Augustinas Žemaitis, Roma Krušinskienė, Antanas Krušinskas, Teresė Gečienė, Algimantas Gečys ir kunigas Petras Burkauskas.
Philadelphijoje projekto „Tikslas – Amerika” organizatorius šiltai sutiko vietos lietuviai. Iš k.: mons. Juozapas Anderlonis, Augustinas Žemaitis, Roma Krušinskienė, Antanas Krušinskas, Teresė Gečienė, Algimantas Gečys ir kunigas Petras Burkauskas. (Augustino Žemaičio nuotraukos)

„Tikslas – Amerika” Philadelphijoje rado įspūdingas lietuvių bažnyčias

Augustinas Žemaitis. 

Philadelphija – Amerikos lietuvių „kolonija”, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga Lietuvių muzikos salė (Lithuanian Music Hall), senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomojusi (kaip, tarkime, Bostone). Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Philadelphijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių.

Virš Lietuvių muzikos salės įėjimo – kanklės.
Virš Lietuvių muzikos salės įėjimo – kanklės.

Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką

Dieną Philadelphijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų – galėjo per nugarą pasiųsti lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Antanas Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui Nepriklausomybė, Europos Sąjunga… Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota… O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo Jurgos Šeduikytės turo reklamos).

Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą (kankles virš įėjimo), bet ir autentiškas, „proziškas” detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą.

Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto”. Žiūrint į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti…

Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti, o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado.

Problema, žinoma, ta, kad daugelis tų, kurie galėtų rūpintis tuo paveldu, apie jį nežino. Nežino, koks jis ypatingas ir kad jis atsidūręs pavojuje. Žino Amerikoje nebent pavienius garsesnius objektus, kurie nebūtinai patys reikšmingiausi. Net Lietuvos kultūros ministerijos Lietuvai reikšmingų pastatų Amerikoje sąrašas visai neišsamus, su klaidomis, daug kas iš ten aprašytų vietų jau sunaikinta.

„Tikslas – Amerika” mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys.

Philadelphijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės

Įspūdingiausia Philadelphijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: pvz., tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje…

Philadelphijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (Sausio įvykių „scena”).

Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam pasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfo momentus ir tragedijas. Ir Philadelphija – viena paskutinių vietų, kur tai gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti.

Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (šv. Mišių valandomis), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai.

Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nupirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas).

O Šv. Jurgio bažnyčia – kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį” eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų” – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla – pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitai veiklai. Tai – Amerikos tradicija. Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės yra įrengtos kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten vyko visa veikla.

Vilniaus sinagoga perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo.
Vilniaus sinagoga perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo.

Kaip žydai „Vilniaus sinagogą” išsaugojo

Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo šios trys tautybės kartu sudarė apie 20 proc. Lietuvos žmonių (skaičiuojant su Vilniaus, Klaipėdos kraštu). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika” sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika” apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai.

Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams – jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai, nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur.

Dėl tos priežasties Philadelphijos „Vilniaus sinagoga“ (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu” ieškodamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų: „Lithua*”, „Viln*”, „Kaun*” ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę.

Šią istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta „Vilniaus sinagoga“ – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono).

Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič” judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą paaukojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti, – kalbėjo rabinas. – Nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti”.

Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos!

Bensalem kapinėse „Tikslas – Amerika” atradimai panašėjo į „Misija – Sibiras”

Bensalem lietuvių kapinėse – medžiais apaugę, apdaužyti ir išvartyti lietuvių antkapiai.
Bensalem lietuvių kapinėse – medžiais apaugę, apdaužyti ir išvartyti lietuvių antkapiai.

Vizitą Philadelphijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalem lietuvių kapinėse. Tiksliau – miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius, apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas.

Lietuvių Romos katalikų kapinės JAV dažniausiai sutvarkytos. Tačiau su įvairiomis „nepriklausomomis” kapinėmis būna bėdų: kai jas valdžiusi organizacija nunyksta, nebelieka kam jų prižiūrėti. Šitaip nunykus Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Philadelphijos parapijai niekam nebereikalingos tapo ir Bensalem kapinės. Ir vis dėlto stebint tuos pamirštus kapus galvoje kirbėjo klausimas – o kur tų žmonių artimieji?

Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika”. Kapines pirmieji „atradę” vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Philadelphijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama… Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų!

Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų”? Ir kiek kitų „pamirštų” lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti.

Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį www.tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas – Amerika” lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta, būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com arba laišku į „Draugo” redakciją.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.

Philadelphijos Šv. Andriejaus bažnyčia – viena iš įspūdingiausių Philadelphijos lietuvių bažnyčių.
Philadelphijos Šv. Andriejaus bažnyčia – viena iš įspūdingiausių Philadelphijos lietuvių bažnyčių.