CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Tikslas – Amerika” stotelė – Šiaurės Pennsylvania: šauksmas gelbėti lietuvišką paveldą
Carol Gargan (k.) bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą. Dešinėje – vienas iš projekto kūrėjų Augustinas Žemaitis.
Carol Gargan (k.) bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą. Dešinėje – vienas iš projekto kūrėjų Augustinas Žemaitis. (Augustino Žemaičio nuotraukos)

„Tikslas – Amerika” stotelė – Šiaurės Pennsylvania: šauksmas gelbėti lietuvišką paveldą

Augustinas Žemaitis.

Pennsylvanijos Šiaurinis Ang­lies regionas buvo viena tų vietų, kuriose apsilankymo laukiau labiausiai. Dar XIX a. ten plūdę lietuviai įkūrė apie 50 lietuviškų vietų: baž­nyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra!

Atrodo, tik žymėk viską žemė­lapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Scrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą „Skrantais”, ir jo apy­linkes.

Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško. Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo.

Scranton miestą imigrantai lietuviškai vadino „Skran­tais”.
Scranton miestą imigrantai lietuviškai vadino „Skran­tais”.

Pirmoji užduotis: surasti lietuvišką paveldą prisimenančių lietuvių

„Ant popieriaus” lietuvybė Šiauriniame Anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 metais, kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, kai klausta kilmės. Tada tokie miestai kaip Pittstonas ar Wilkes-Barre turėjo apie 4 procentus lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių, iš esmės – kas kelias mylias.

Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017” papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemo­mis: kituose tokiuose svarbiuose lie­tuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame Anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena… Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook” paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pittston) be šios dar švenčia ir Vasario 16-ąją… Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams” (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai.

Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip „Exeter” Lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas „kraujo kibiru”, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų, – juk ne inteligentai į Anglies regioną vyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė!

Galiausiai per Lietuvos vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pittston ir Carol Gargan iš Forest City. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Scranton miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinimas „Kosciuška” rašomas lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, žinoma, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis…

Iš lietuvybės lieka vien kapinės

O lietuvių bažnyčios Šiaurinia­me Anglies regione griūva itin grei­tai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo di­desnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Wilkes-Barre Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios būtų saugomi kaip architektūros paminklai. O čia 2015 metais neliko vienos, 2016 metais – kitos… Ogi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsira­­šęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas.

Žinoma, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pittstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų, bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę… Vietos lietuviai papasakojo, kad šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią.

Wilkes Barre lietuvių kapinių įėjimo užrašas.
Wilkes Barre lietuvių kapinių įėjimo užrašas.

Tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų vis dėlto buvo šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino).

O Wilkes-Barre miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau – alaus bravorą.

Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos šv. Mi­šios. Taip, mažėjant gyventojų miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių. Vadinasi, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (apie 6–7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas” bažnyčias.

Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, daug ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pavyzdžiui, lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose.

Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš angli­konybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų; viduje daug kas išliko.

Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso

Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet tikriausiai vienintelį Amerikoje.

Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX amžiaus pradžioje taip nenorėjo už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių perduoti „Ro­mai”, kad net nutarė nuo jos „atsimesti”, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI amžius, ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami, nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos už­darė. O „nepriklausomieji” lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje.

Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės ne sekmadienį… Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufoto­grafavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapi­nes, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Jonas Gritėnas. „Tikslas – Amerika” duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą. Mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau!

Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Scranton lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai – viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pa­gonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą, grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso!

Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai

„Tikslas Amerika” žemėlapyje be lietuviškų vietų pažymime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Scranton – Lackawanna anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti į šachtą. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai ve­randoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t. t.

Šachtininkų našlės atsidurdavo Švč. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX amžiaus pabaigoje nyko, ir vilos administravimas buvo perduotas kitiems (paskutinės vienuolės išsi­kėlė į Brocktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas David Kaminski noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kil­mės”, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man laiškus elektroniniu paštu su klausimais, kada bus pa­rengtas „Tikslas – Amerika” žemė­lapis.

Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė, kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui tikriausiai galima at­rasti amerikietį, kuriam visas mažu­mų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa” ar „Vidurio Europa” ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toks svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti ap­linkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t. t.

Štai taip, pavyzdžiui, airiai su­domino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airi­jos badą, visi žino Šv. Patriko die­ną ir net lietuvių klubai ją švenčia.

Bet populiarinti lietuvišką pavel­dą tikriausiai reikia pradėti ne Pennsylvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Dau­gelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio nėra.

Ir vis dėlto Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime, visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltai tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio Anglies regiono pavyzdžiu.

Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad amerikiečius įmanoma sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau.

Teoriškai Šiauriniame Anglies regione galima buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau Pittstone tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra ką.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Šiauriniame Anglies regione ir nuotraukos:

http://global.truelithuania.com/lt/northern-coal-region-scranton-1614/

Tikslas – Amerika interaktyvus lietuviškų vietų JAV žemėlapis:

http://www.tikslasamerika.lt

Jeigu atsidarę žemėlapį pastebėsite, kad žinote daugiau lietuviškų vietų lankytame regione – rašykite augustinas.zemaitis@gmail.com ir žemėlapis bus papildytas.

Švč. Marijos viloje dabar – senelių namai. Iš k.: Carol Gargan, Dennis Palladino, Janet Palladino, Don Waxmonsky, David Kaminski ir Augustinas Žemaitis.
Švč. Marijos viloje dabar – senelių namai. Iš k.: Carol Gargan, Dennis Palladino, Janet Palladino, Don Waxmonsky, David Kaminski ir Augustinas Žemaitis.
Lietuvių klubuose Pennsylvanijos Šiauriniame Anglies regione lietuvybės nedaug išlikę. Inkerman lietuvių klubą Aistei ir Augustinui Žemaičiams (k.) parodė Dennis ir Janet Palladino.
Lietuvių klubuose Pennsylvanijos Šiauriniame Anglies regione lietuvybės nedaug išlikę. Inkerman lietuvių klubą Aistei ir Augustinui Žemaičiams (k.) parodė Dennis ir Janet Palladino.