CENTRAS - Istorija - Trys dienos – šėlstančiam Kaziukui
Kaziuko mugė.
Kaziuko mugė. (įvairių šaltinių nuotraukos)

Trys dienos – šėlstančiam Kaziukui

Vitalius Zaikauskas.

Vilniuje pasišokinėdamos pralėkė Kaziuko mugės dienos

Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena.
Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. (Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotr.)

Daug yra visokių pavasario pranašų: kasdien vis aukščiau kylanti saulė, lašantys varvekliai, gandro ar vieversio parlėkimas, zylių čekšėjimas…

Negalima būtų pasakyti, kad šiemet Lietuvoje buvo šalta žiema – vos porą naktų termometras rodė 20 laipsnių šalčio. Nelabai reikėjo žiemiškiausių paltų ir storiausių pirštinių. Kaip dabar jau sakoma, buvo tipiška „nei šiokia, nei tokia” lietuviška žiema. Žinoma, ežerai suspėjo užšalti, galėjo žvejai pasismaginti ir ant Kuršių marių ledo. Ir sniego daug nebuvo. Žemdirbiai nerimauja, ar iššalo laukų kenkėjai, piktžolės, ar ne per šilta buvo žemkenčiams.

Žiema – ramesnis metų laikas, todėl daugiau laiko praleidžiama namuose, dažniau į rankas įsisuka virbalai, ilgesniais vakarais rišamos vilnietiškos verbos, stiprūs vyrai kūjais dažniau mojuoja kalvėse…

Nes artėja Kaziukas!

Kasmetinė Kaziuko mugė vyksta artimiausią sekmadienį prieš šv. Kazimierą, kovo 4 dieną.

Žinoma, dabar Kaziuko mugė vyksta visą savaitgalį, net tris dienas. Tačiau aš pats į Vilnių atvykau 1973 metais, ir atsimenu tuos laikus, kai mugė buvo nelabai panaši į dabartinę. Ji vykdavo sekmadieniais ir tik vieninteliame Kalvarijų turguje, kuris taip pat nuo tų laikų pasikeitė neatpažįstamai – modernus pastatas su moderniomis prekyvietėmis ir baltai vilkinčiais prekeiviais. O tada, kai aš čia apsilankiau pirmąsyk, turgaus aikštėje stovėjo daugybė vežimų, iš arklių šnervių veržėsi garų kamuoliai, o senyvi, raitytais vešliais žilais ūsais diedai vienas per kitą žemais balsais šaukdavo: „Kopūstai!”, „Čebatai!”, „Veilokai!”, „Skrandos!”, „Avys ir paršeliai!” ir pan. Čia buvo visko. Iš vežimo šieno moterėlė pasiraususi ištraukdavo savo pačios rankomis žiestą puodynę, kita iš maišo traukė vilnones kojines, pašvilpaudama švilpynėmis, o maišuose palei jos kojas, ant grindinio, krutėdavo niurnantys paršeliai.

Kaziuko mugė.
Kaziuko mugės pasiūla.

Čia nieko netrūko, ko galėjo prireikti miestiečiui ir sodiečiui, ūkininkui.

Dabar jau nebe taip

1604-aisiais metais vilniečiai pasitiko šventojo Kazimiero vėliavą. Ta proga įvyko didžiulė procesija, lydima spalvingo kermošiaus, linksmybių, pasididžiavimo savo miestu ir šalimi.

Tai ir buvo Kaziuko mugės pradžia. Beje, Kaziuko, o ne Kazimiero ar kokio prasto Kazio.

Kermošius ir atlaidai vis augo, nusistovėjo dar ir šiandien gyvos tradicijos. Na, koks Kaziukas be riestainių? Nors, kaip teigia papročių tyrinėtojai, vis dėlto svarbiausias šios mugės simbolis yra širdutės formos kepiniai. Net vilnietiškos verbos (žinomos ir rišamos išskirtinai Vilniaus krašte), mediniai šaukštai, kalvių kūriniai ir kiti, rodos, būdingi tik šiai mugei, vežti ir prekiauti yra gerokai vėlesniais laikais. Neparsivežei iš Kaziuko mugės širdutės formos sausainio ar meduolio – kažin ar buvai Vilniuje. Taip buvo juokaujama.

Migruojantis kermošius

Kaziuko mugė išgyveno ir nuos-mukių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XVIII–XIX a., kai vykdavo karai, marai, milžiniški miesto gaisrai, miestelėnams buvo kur kas svarbesnių rūpesčių nei kermošiai, todėl ištisus dešimtmečius jų nevykdavo arba jie vos-ne-vos rusendavo. Bet nuo 1827 m. jomarkas (Jahrmarkt – vokiškai) įgavo pavidalą, artimiausią šiandieniniam.

Kaziuko mugės riestainiai.
Kaziuko mugės riestainiai.

Pirmosios mugės vyko Arkikatedros aikštėje, tačiau vėliau, 1901 metais, rusų carinė valdžia čia pastatė carienės Jekaterinos II paminklą, rodės, nebe solidu čia buvo kelias dienas ūžti, linksmintis ir prekiauti, dėl to kermošius perkeltas į dabartinę Lukiškių aikštę. 

Prieš 190 metų Vilniaus pirkliams buvo suteikta teisė jomarką rengti tris dienas, tačiau ir gudresni sodiečiai įsidrąsino ir, nepaisydami draudimo, taip pat įsisuko į mugę. Yra archyvinių šaltinių, sakančių, jog tuomet suvažiuodavo net iki 2400 vežimų. Mugė taip įsisiūbuodavo, kad pats šventasis Kazimieras būdavo pamirštamas. 

Kaziukas griovė sovietų imperiją

Sovietų valdžios metais Kaziuko mugė buvo iškelta iš Lukiškių aikštės, ir prekiautojai palaipsniui įsitaisė Kalvarijų turgavietėje. Lukiškių aikštėje išdygo Lenino paminklas.

Suprantama, okupacinei valdžiai lietuviškumu dvelkianti šventė nelabai patiko, tačiau neuždraudė. Tiesa, šventiškumo sumažėjo, mugė vis labiau priminė turgų, kuriame būdavo prekiaujama žemės ūkio padargais, naminiais ir laukiniais gyvūnais, rakandais.

Kaziuko mugės pintinės.
Kaziuko mugės pintinės.

Apie tuos metus, kuomet atvykau į Vilnių, Kaziuko mugė ėmė atsigauti, – čia buvo galima nusipirkti ne tik lietuviškų liaudies meno dirbinių, bet jų atkeliaudavo ir iš Rusijos, Lenkijos, Moldovos, Ukrainos. Rusai ėmė ištisais vagonais važiuoti į Vilnių. Mugė tapo gerai žinoma Sankt Peterburge, Maskvoje, – jiems Kaziuko mugė virto pasipriešinimo ir nepasitenkinimo sovietų režimu, Brežnevo valdymo forma ženklu. Vos ne mados dalykas buvo kovo pradžioje aplankyti Vilnių.

Atkūrus nepriklausomybę, metai po metų kermošius ėmė nebeįsitekti Kalvarijų turgavietėje ir persimetė į Arkikatedros aikštę, o dar vėliau nutįso ir per visą Gedimino prospektą. Kalvarijų turgavietę šventė apleido visiškai, – čia liko įprastas prekybos centras. 

Beje, vis garsiau kalbama apie Kaziuko mugės įtraukimą į Europos kultūros nematerialių vertybių sąrašą, nes į Vilnių tomis dienomis suvažiuoja labai daug užsienio turistų, čia jau nieko nebestebina besiderantys su prekiautojais vokiečiai, suomiai, švedai, danai, norvegai, italai, prancūzai…

Nei galo, nei krašto

Šiemet Kaziukas prasidėjo – kaip visada – penktadienį. Tai diena, kai galima kiek laisviau apžiūrėti, kas kuo ir po kiek prekiauja, nes jau šeštadienį reikia brautis per žmonių minias.

Gal kam ąsotėlio?
Gal kam ąsotėlio?

Šiemet, – skelbė mugės rengėjai, – Kaziukas buvo nei didesnis už kasmetinį, nei mažesnis, –14 kilometrų. 

Nors mugės prekyba užvirė nuo penktadienio ryto, oficialus atidarymas įvyko kiek vėliau, vidurdienį, Rotušės aikštėje.

Šiemet, panašiai kaip ir ankstesniais metais, rengėjai dar labiau stengėsi mugę suskirstyti į atskirus sektorius: dabar, norit rasti kalvių ar audėjų darbų, nereikėjo naršyti po visą mugę. Vienas meistras stovėjo greta kito. O kad būtų lengviau susigaudyti, sektorius galima buvo susirasti žemėlapiuke. Žinoma, vis vien, tarkim, tarp pynėjų iš vytelių, buvo įsipainiojusių verbų pardavėjų ar riestainių kepėjų.

Kainos nesikandžiojo

Pakalbintas vienas prekeivis papasakojo, kad šiemet labiausiai pirko gaminius, kurie naudojami kasdienėje buityje: medinius šaukštus, staltieses, pagalvėles, pirštines ir kepures, pjaustymo lenteles ir pan. Na, bet sutikta viena pažįstama liaudies menininkė, rišanti sausų gėlių ir žolių kompozicijas, sakė, kad ieškantys gražių daiktų pinigų negaili. Beje, kiek teko nugirsti, kainos „šiemet buvo panašios kaip ir ankstesnėse mugėse – nesikandžiojo”.

Verbų Kaziuko mugėje tikrai netrūko.
Verbų Kaziuko mugėje tikrai netrūko.

Rengėjai teigia, kad šiemet mugėje apsilankė rekordinis vilniečių ir miesto svečių skaičius – o praėjusiais metais jų būta daugiau nei 600 tūkstančių.

Kaip ir ankstesniais metais – ypač šeštadienį – buvo ir daug muzikos. Koncertavo ne vien lietuviškos liaudies muzikos atlikėjai, tačiau ir ansambliai bei ansambliukai iš Rusijos, Baltarusijos, skambėjo dainos lenkų kalba. Vienas praeivis, susižavėjęs labai smagiomis rusų liaudies dainomis bei romansais, tarė: „O, kad visi tokie rusai būtų”. Iš tiesų, kažkokio pamaskvės kaimo dainininkai taip sužavėjo klausytojus, kad plojimais buvo sugrąžinti dainuoti dar.

Visiems neįtiksi

Kitas mugės praeivis buvo skeptiškesnis: „Čia trims dienoms persikėlė Gariūnų turgus”. Sakė, jam nepatiko batų, lygintuvų ar automobilių detalių pardavėjai. Aš tokio absurdo nepastebėjau. Tiesa, Gedimino prospekte girdėta sunkiojo metalo ir repo grupių muzika ir mane nustebino. Užtat smagiai nuteikė gatvės cirkininkų pasirodymai.

Važiavau namo užsikabinęs riestainių pynę ir įsigijęs medinį šaukštą bei meduolį-širdutę, tris pirkinius, kurie, pagal senąsias tradicijas, privalomi parsivežti iš Kaziuko mugės.

Kaziuko mugės vaizdai.
Kaziuko mugės vaizdai.