Tylos estetika

Renata Šerelytė.

Kažin ar daugelis aktyvių šių dienų pozityvizmo filosofijos išpažinėjų yra skaitę Voltaire „Kandidą, arba Optimizmą”?.. Prarijau jį dar paauglystėje, smagaus siužeto suviliota – kaip ir „Zadigą, arba Likimą”. Ir manau, kad būtų verta ramiai ir santūriai perskaityti šį rašytoją ir filosofą dar katą.

Nes tiesiog stebėtina, koks Voltaire šiuolaikiškas ir aktualus – juk ir pozityvizmas, ir fatališkumas niekur nedingo, galima sakyti, kad netgi persipynė ir savotiškai mutavo, susimaišė su invazinėmis dvasinėmis praktikomis ir vėl veši visu savo gražumu. Optimistinis pozityvumas, pavyzdžiui, itin gajus visokiose mėgėjiškose veiklose, kurios socialinių tinklų ir medijų dėka jau seniai užgriozdijo visą įmanomą eterį, vos bepalikdamos vietas seniems meno skeptikams ir pesimistams, manydamos, kad teisingai daro, nesgi gyvenimas yra gražus, tai ir menai turi būti gražūs.

Žinoma, estetika menui – vienas iš svarbiausių dalykų. Esmė tik tame, kaip estetiką suvokia, tarkim, jaunas ir žvalus (jei ne amžiumi, tai širdimi) mėgėjas pozityvistas ir jo oponentas, senas, ironiškas niurzgalius, kurį Voltaire‘as būtų pavadinęs kokiu nors Bandidu, arba Nepatikliuoju. Taigi grožio adeptas pozityvistas mestųsi į švelnią kičo jūrą, nė nematydamas, kad jinai – tik iki kelių, o niurzgalius… o ką – niurzgalius? Niurzgaliai dažnai tik atsidūsta ir kažką nesuprantamo burblena, pozityvistai mano, kad jie tiesiog nemoka dailiai apdainuoti jausmų ir kažin kodėl labai taupo žodžius.

Taigi štai. Žodžio taupumas – štai kas yra esmė.

Mūsų amžius – fake news amžius, kuriam įtakos veikiausiai turėjo ir tai, kad įsibėgėjome be galo, be krašto plepėti, reikia to ar nereikia. Ir daugelis iš mūsų net nesuvokia, kad tyla yra prabanga, būtina tikrajai estetikai suvokti. O ką jau kalbėti apie gilesniąsias esmes, kurioms suvokti būtina savotiška askezė. Arba, tiksliau pasakius, taupymas.

Todėl mane ne juokais gąsdina knygų rašytojai, sugebantys išspausti klaikiai storus romanus, turinčius daugiau nei 500 puslapių (ar po Balzac ir Dickens dar galima taip nesaikingai rašyti?!) ir apskritai žmonės, kurie staiga užsimano parašyti knygą. Juk apie knygas daug smagiau galvoti (kurti jų siužetus galvoje) ir jas skaityti, nei rašyti. Ir dar turint omeny, kad viskas jau parašyta. Ir nors rinkodaros tikslais leidėjas (arba ir pats autorius) pasigarsina, kad šios knygos autorius rašo taip, kaip niekas dar nerašė, bet tuo patikėti gali tik žmogus, kuris savo gyvenime skaitė tik autobusų tvarkaraščius ir skelbimų skiltis laikraščiuose.

Išplitus Zero waste judėjimui beigi kitiems sąjūdžiams, neigiamai reaguojantiems į besaikį vartotojiškumą, sakyčiau, turėtų ateiti laikas ir kultūros sričiai. Ir kiekvienas iš mūsų galėtų (nesakau – turėtų, nenoriu riboti pasirinkimo laisvės kaip esminės vertybės) savęs paklausti: ar man reikia tų visų madingų neva kultūros dalykų, kuriuos aš tuoj pat užmirštu, tų perteklinių žodžių, tos neva pozityvios gyvenimo filosofijos, kuri iš esmės nėra jokia filosofija, o tiesiog banalus prisitaikymas prie daugumos?..

Paklauskite to savęs tyloje. Kur šviečia žvaigždės, mąsto medžiai, kur gimsta mintys ir vizijos ir kur nėra žodžių.