CENTRAS - Gyvūnai - Urtės meilė gyvūnams
Su tigriuku Kalahari atrakcionų parke Wiskonsino valstijoje. (Urtės Povilaitis šeimos archyvo nuotr.)

Urtės meilė gyvūnams

Laima Smilgytė.

Nuo mažens Urtę traukė gyvūnai.
Nuo mažens Urtę traukė gyvūnai.

Čikagos priemiesčio Plainfield Timber Ridge vidurinės mokyklos septintokė Urtė Povilaitis praėjusį mėnesį buvo išrinkta viena iš 5 geriau­sių savo mokyklos 7 klasės mokinių. Tačiau Amerikoje gimusi 13-os metų Urtė ne tik gerai mokosi, bet turi be­galę užsiėmimų ir po mokyklos: pa­auglė groja fleita, 4–5 kartus per sa­vaitę skuba į krepšinio treniruotes, šo­ka hip-hopą, dainuoja chore „Vytu­rys”, šeštadieniais lanko Maironio lituanistinę mokyklą, rūpinasi savo augintiniais, o prie viso to dar randa laiko kartu su mama nuvažiuoti ir į gyvūnų prieglaudas. „Norėčiau beglobius gyvūnus lankyti dažniau, bet laiko vis trūksta”, – prisipažįsta veikli septintokė. 

Mamos pėdomis

Urtė nuo mažens augo su gyvūnais, tad mylėti juos mergaitei atrodo natūralu. Šiuo metu paauglės namuose gyvena 2 jūrų kiaulytės, 4 žuvytės ir 2 šunys, kurių vienas yra paimtas iš gyvūnų prieglaudos. Urtei nereikia priminti, kad pasirūpintų savo augintiniais. „Prižiūrėti gyvūnus man yra malonumas. Jie – tarsi mano antra šeima” , – sako mergaitė, ateityje svajojanti tapti veterinare.

Paauglė spėja, kad meilę gyvūnams paveldėjo iš mamos, kuri, nors ir gyveno Kaune, būdama maža į na­mus nešė visus rastus sužeistus gy­vū­nus, iš lizdų iškritusius varniu­kus. „Vienu metu jos namuose su šuniu augo net lapiukas. Mama gyvūnais nenustojo rūpintis ir užaugusi. Gyvendama Amerikoje dažnai aukojo pinigus American Society for the Prevention of Cruelty to Animals (ASPCA) organizacijai”, – pasakojo Urtė.

Urtė gyvūnų prieglaudoje.
Urtė gyvūnų prieglaudoje.

Ji jau neatsimena, kada mama ją pirmą kartą nuvežė į gyvūnų prie­glaudą, bet matytas vaizdas įsiminė visam laikui. „Važiavome į Homeless Animal Rescue Team of Illinois (HART) gyvūnų prieglaudą Plain­fieldo miestelyje. Išsigandau nedide­lėje patalpoje pamačiusi tiek apleistų šunų ir kačių. Nesuvokiama, ką žmo­nės daro gyvūnams – prieglaudos darbuotojams tenka jų galvas traukti iš plastikinių butelių, skusti ir kirpti kailį, aplietą betonu. O kiek gyvūnų, kurie buvo mušti ir tiesiog išmesti”, – pasakojo trylikametė.

Priglausta pitbulė Nala

Paauglė supranta, kad visiems gy­vūnams padėti neįmanoma, tačiau džiaugiasi, kad išgelbėjo bent vieną – iš gyvūnų prieglaudos (Joliet Town­ship Animal Control) į savo šeimą pri­ėmė pitbulę Nalą, kuriai dabar jau 5 metai. „Kai Nalą pamatėme, ją tu­rėjo kitą dieną užmigdyti. Ji buvo to­kia išsigandusi ir apleista. Nors tuo metu auginome 7 metų bokserį Sva­rą, tačiau nusprendėme priglausti ir Nalą”, – augintinės atsiradimo istoriją prisiminė Urtė.

Tačiau Nalos pirmos dienos naujuose namuose nebuvo lengvos – po savaitės pitbulė pasijuto blogai, o nuvežus ją pas veterinarą paaiškėjo, kad kalytė serga parvo virusine in­fekcija, kuri daugeliui šunų yra mir­tina. Nala buvo atiduota į gydytojų rankas. „Apie mėnesį kasdien su ma­ma važiuodavome jos lankyti, vežda­vome maisto ir žaislų. Kiek buvo džiaugsmo, kai ji pasveiko ir grįžo na­mo. Tačiau prireikė net 3 metų, kad Nala visiškai apsiprastų ir atsipa­laiduotų. Atrodo, kad tik tada ji pa­tikėjo, kad yra mylima ir kad mes jos neskriausime”, – pasakojo Urtė.

Urtė su savo šunimis: Maltos bišonu Simba ir iš prieglaudos priglausta pitbule Nala.
Urtė su savo šunimis: Maltos bišonu Simba ir iš prieglaudos priglausta pitbule Nala.

Dabar Nala yra laimingas šuo. Ji puikiai sutaria su šeimininkės dviem jūrų kiaulytėmis ir kitu augintiniu – 1 metų Maltos bišonu Simba. „Vienas smagiausių Nalos užsiėmimų yra medžioti. Tad vargas į kiemą atklydu­siems zuikiams ir laukinėms pelėms, – juokiasi Urtė. – Nalos bijo net paukš­­čiai, nes jei ji pamato, kur yra lizdas, atsiremia į tą medį ir krato jį, kad paukščiukai iškristų. Tad vos tik pitbulė pavasariais pasirodo lauke, ją ima pulti paukščiai, taip gindami sa­vo lizdus. Dar vienas mėgstamas Na­los ir Simbos užsiėmimas – vasarą grįžtant iš pasivaikščiojimų užsukti į Culver’s kavinę, kur galima nusipirkti specialių ledų šunims. Anksčiau buvo pardavinėjami ir mėsainiai ke­turkojams, kuriuos mano šunys labai mėgo”, – pasakojo mergaitė.

Kad ir kaip Urtė myli savo augintinius, tačiau randa laiko aplankyti ir kitus beglobius gyvūnus. Per mokslo metus paauglė su mama stengiasi bent kartą per mėnesį nuvažiuoti į prieglaudą pažaisti su apleistais šu­nimis, o per vasaros atostogas beglobiams gyvūnams laiko gali skirti kur kas daugiau. Todėl jau 3 vasaras ji po kelias savaites praleido HART gy­vūnų prieglaudos rengiamose stovyklose, kurių metu maudydavo šunis, valydavo gardus, skalbdavo gyvūnų pagalves, pindavo žaislus. „Labai gai­la, kad tiek daug gyvūnų nepatiria mei­lės. Kai beglobius gyvūnus pa­glostai, atrodo, kad net iš veido jie pasikeičia”, – sako septintokė.

Urtė su tėvais Klaipėdos zoologijos sode.
Urtė su tėvais Klaipėdos zoologijos sode. (Urtės Povilaitis šeimos archyvo nuotr.)

Tigrai, rykliai ir varlės

Nors Urtė labai myli šunis, tačiau mėgstamiausias ir įdomiausias gy­­vūnas jai yra tigras. Tigrus mergaitė matė ne tik iš tolo, bet du kartus galėjo tigriukus ir paglostyti. Vieną kartą Klaipėdos zoologijos sode Lie­tuvoje, o kitą – Kalahari atrakcionų parke Wisconsino valstijoje. „Nors tigrai plėšrūs, mane jie labai traukia. Pasaulyje nėra nei vieno tigro su to­kiais pačiais kailio dryžiais. Šių gy­vūnų sparčiai mažėja, tad svarbu jais rūpintis, kad neišnyktų”, – pa­sakojo Urtė.

O ar yra koks gyvūnas, kurio mergaitė bijotų? „Nebijau nei pelių, nei vorų, nei gyvačių. Vieninteliai gy­­vūnai, kuriems jaučiu pagarbią bai­mę, yra rykliai. Aš galiu į juos žiūrėti iš tolo zoologijos sode, bet nei už ką nenorėčiau lįsti į narvą ir leistis į vandenį jų stebėti iš arčiau, kaip kad yra siūlomos pramogos”, – prisipažino paauglė.

Nenorėtų Urtė valgyti ir varlių. Ne dėl to, kad bijotų, bet būtų gaila. „Šiais mokslo metais per biologijos pamoką reikėjo skrosti varles. Nors jos ir negyvos, vis tiek buvo liūdna. Negalėjau žiūrėti, todėl išėjau iš kla­sės. O amerikietės klasės draugės pa­sakojo, kad kai ta pati pamoka prieš keliolika metų vykdavo jų mamoms, tada varles atveždavo į mokyklą gy­vas. Jas reikėdavo įdėti į skardines su acetonu, kad uždustų, tada pjauti. Negaliu net pagalvoti, ką turėjo iš­kęsti varlės. Nesuprantu žmonių, ku­rie skriaudžia gyvūnus. Jei tik turėtume didesnį namą, norėčiau jų pri­glausti daugiau. Juk meile reikia dalintis!” – įsitikinusi trylikametė gyv­ūnų mylėtoja Urtė Povilaitis.

Urtė šoka hip-hopą Vaughan šokių akademijoje.
Urtė šoka hip-hopą Vaughan šokių akademijoje.
Urtė (stovi pirma iš kairės) su savo krepšinio komandos „Lady Wolf” draugėmis.
Urtė (stovi pirma iš kairės) su savo krepšinio komandos „Lady Wolf” draugėmis.