DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Kalbėjosi Ramūnas Čičelis.
Keturiasdešimtmečių kartos rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas Laurynas Katkus – asmuo, su kuriuo galima kalbėtis apie daugelį temų, nes jo patirtis, kaip ir dera menininkui, itin plati ir įvairialypė. Su šiuo metu Vilniuje gyvenančiu kūrėju kalbamės apie emigraciją, kultūrinius ir literatūrinius jos aspektus.
Esate gimęs „brandaus sovietmečio” laiku, ir Jūsų vaikystė bei paauglystė prabėgo Lietuvai dar tebegyvenant priespaudoje. Kiek jaučiate savo pasaulėžiūros ir tų žmonių, kuriuos sutinkate kelionėse Europoje bei JAV, pasaulio patyrimo ir mąstymo skirtumus? Ar tikrai lietuvis net ir užsienyje negali atsikratyti sovietinės praeities pėdsakų?
Su šitais klausimais susiduriu nuo seno. Mano tėvai, ypač tėvas, su kvartetu išvažiuodavo į užsienį, įskaitant „kapšalis”, ir nuolatinis jų pasakojimų motyvas buvo tarybinio piliečio lyginimas su anų kraštų žmonėmis, kartais rimtas, kartais anekdotiškas. Nuo studijų įvairiomis progomis užsienyje svečiuojuosi ir aš – neseniai suskaičiavau, kad Vokietijoje iš viso esu praleidęs apie ketverius metus. Suprantama, šios viešnagės irgi skatina apie tai galvoti.
Griuvus „geležinei uždangai”, pirmosios į Vakarus pakliuvusių lietuvių reakcijos buvo labai stiprios – susižavėjimas tenykšte gerove, stiliumi, nepatogumas ar gėda dėl to, kad nežinai daugelio dalykų, nemoki jais naudotis, ir didelis noras visa tai išmokti. Atsimenu, 1991-ųjų vasarą Noriče sėdėdavau svetainėje pas savo bičiulį Keithą ir valandų valandas klausinėdavau jo apie Britanijos politiką, literatūrą, universitetus, žiniasklaidą; apie tai, kaip funkcionuoja Karališkasis paštas ir kaip ruošiama angliška arbata. Man pasisekė, nes žinias gavau iš puikiai išsilavinusio „pirminio šaltinio”; įsivaizduoju, kad kitiems, kurie jas turėjo rinktis po kruopelę, iš nuogirdų, kitų likimo bendrų buvo kur kas sunkiau. Apie šį kultūrinio kapitalo kaupimo laikotarpį plačiau rašau esė „Padėkos žodis prancūzų geografams”, išspausdintoje tame pačiame „Sklepe”.
Aišku, buvo ir tautiečių, kurie laisvą Vakarų erdvę suvokė kaip leidimą naudotis viskuo ir daryti ką nori. Apie tuos žmones gerokai per daug rašyta kriminalinėse kronikose, paverčiant juos visų lietuvių elgesio stereotipu; vis dėlto juos miniu, nes bendresne prasme matau tai kaip vieną didžiausių tarybinės epochos liekanų – tai yra, nebrandų, anarchišką laisvės supratimą. Bet kokią tvarką, reguliavimą, įstatymą priimame kaip iš šalies primestą, svetimą dalyką, kurį pažeisti (juo labiau – pažeidus išvengti nuobaudos) nėra nieko blogo, priešingai – rodo šaunumą ir apsukrumą. Tokias nuostatas papildo „atsipūtusi” etika, ryškiausiai pasireiškianti viešosios moralės srityje: „jei tik tas tiesiogiai neliečia manęs ir mano interesų, tegu kiti daro, ką tik jų širdis geidžia”. Man atrodo, kad tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvai taip sunkiai sekasi kurti Rechtstaat (teisinę valstybę), kovoti su korupcija ir „pusbrolių ekonomika”. Taip pat aiškėja, kodėl kalbant apie bendrąjį gėrį, visuomenės solidarumo klausimus, vis dar nusveria ciniška neoliberalistinė ideologija. Vis dėlto tai nepaneigia fakto, kad kai kurios visuomenės grupės ir dar labiau – individai per Nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Mes per mažai kalbame apie tuos atvejus, o kai kalbame – padarome meškos paslaugą mitologizuodami juos kaip „sėkmės istorijas”. Tačiau jei pažvelgtume analitiškiau, pamatytume, kad absoliučia dauguma atvejų sėkmės recepto pagrindiniai ingredientai buvo ne tiek „ES direktyvos”, „nematoma rinkos ranka” ar „naujausi Harvard Business School burtažodžiai”, o pačių noras keistis (visų pirma!), tvirta asmeninė ar politinė valia, aiškus problemų įvardijimas ir apmąstytas veiksmų planas. Ir, be abejo, kasdienis triūsas.
Tam tikri bruožai, kuriuos lietuvių mentalitete suformavo tarybinė sistema, išlieka ir šiandien, ir liks dar ilgą laiką. Pavyzdžiui, aš savo „tarybiškumą” prisimenu kiekvieną kartą, kai kokioje nors įstaigoje ar parduotuvėje pamatęs didelę eilę, grūstį ar panašiai, sunerimstu, kad negausiu to, ko atėjau, ir pajuntu postūmį tuojau pat brautis ligi tikslo.
Kita vertus, čia taip pat labai reikia blaivaus, pasveriančio žvilgsnio, kad atskirtume tarybinį palikimą ir kitus faktorius – temperamentą, kilmę, įsitikinimus, galų gale vėlesnes patirtis.
Be to, nevalia pamiršti ir gražių dalykų, kurių būta tarybinių laikų visuomenėje, savitarpio pagalbos ir bendrystės. Štai kad ir mano tėvai kur nors Austrijoje ar Britanijoje, užuot mėgavęsi malonumais, taupė kiekvieną skatiką, kad galėtų parvežti dovanų savo šeiminykščiams, giminėms, draugams.
Gal pasirodys paradoksalu, bet pavojingiausia paskutinių metų tendencija man atrodo tvirtinimas, kad tarybinė epocha mums jau nebeaktuali, kad su ja galutinai susitvarkyta ir atsiskaityta. Tai dvelkia aikštingu požiūriu į dvasios istoriją („ai, nesvarbu, ką sako istorikai, sociologai, psichologai, ką rodo kitų šalių pavyzdžiai – aš nebenoriu kalbėti apie tuos nemalonius dalykus!”) arba, dar blogiau, bandymu tokiu būdu pridengti savo nešlovingus darbus anais laikais. Net jei pati jauniausia karta sistemos asmeniškai nebepatyrusi, vis tiek persveria kultūrinė patirtis, perduodama per meno kūrinius ir žiniasklaidą, mokyklą, šeimos istorijas. Esama ne vieno blogojo perimamumo pavyzdžio – tarkim, kai kurių „jaunosios kartos” politikų ar valdininkų, besielgiančių pagal lygiai tą patį tarybinį/potarybinį valdžiažmogio modelį. Čia visiškai sutinku su senute psichoanalize: neįsisąmoninti, išstumti dvasiniai kompleksai tarpsta, o įsisąmonintus galime transformuoti ar bent jau apriboti jų poveikį.
Studijavote Vokietijoje, Leipzige, stažavotės JAV. Kuo skiriasi tenykštis literatūros, kultūros ir mokslo apibrėžimas ir jo atitikmuo tikrovėje nuo lietuviškojo? Kaip šiame kontekste vertinate pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių emigrantinę literatūrą?
Mano nuomone, nepaisant kai kurių išimčių, emigrantų literatūra neišsiskiria iš bendro konteksto. Svečios šalys dažniausiai perteikiamos tuo pačiu egzotiniu raktu, kaip ir Lietuvoje gyvenančių autorių kelionių tekstuose. Autorius yra išdidus gidas, kuris pasakoja toliau nosies galo nemačiusiems kraštiečiams, kokių neregėtų-negirdėtų dalykų yra patyręs, kaip čia viskas kitaip nei pilkoje gimtojoje provincijoje. Šalies tapatybė ir žmonių tipažai, kelionės ar emigracijos poveikis sielai aptariami tik šiuo rakursu (jei apskritai). Tokia perspektyva infantili; bet blogiausia tai, kad ji suteikia argumentą mūsų duginiškiems konservatoriams, skelbiantiems, jog lietuvių literatūra pajėgi kokybiškai rašyti tik apie „gimtąją gryčią”.
Iš paskutinį dešimtmetį išleistų knygų labiausiai nuo egzotikos nutolę Valdo Papievio prancūziški romanai ir E. Ališankos kelionių eseistika, nors Ališankos „Empedoklio bate” man šiek tiek per daug autoriaus biografinių detalių, per mažai dėmesio išorei.
Pasidalinkite mintimis apie emigraciją, remdamasis savo susitikimų su skaitytojais JAV patirtimi. Ar, Jūsų nuomone, lietuviai pakankamai subrendę save vadinti diasporine tauta? Ar išvažiavusieji iš tėvynės yra pasiruošę susitikimui su kita ir kitokia kultūra bei gyvenimo būdu ir net kitoniška paties buvimo pasaulyje samprata? Kiek šiandienos lietuvis užsienyje, ypač JAV, yra besiilgintis tėvynės, ir kiek jis yra nei tikras lietuvis, nei tikras amerikietis? Pagaliau, ar įmanomas toks lietuvis, kuris jau visiškai būtų pamiršęs ankstesnę patirtį ir sėkmingai įsigyvenęs naujoje aplinkoje, mieste, valstybėje, žemyne?
Mano patyrimu, yra du lietuvių emigrantų tipai: vieni stengiasi atsiverti, pažinti naująją tikrovę, pavieniais atvejais eidami iki bandymo ištrinti senąją tapatybę (nors iš tikrųjų tik ją išverčia į kitą pusę nelyginant paltą), kiti, patys to nepastebėdami, užsidaro mažuose getuose ir sustabarėja kone labiau už Lietuvoje likusius. Bet mūsų emigracija šiuo požiūriu neišskirtinė, nes taip pat susiskirsto ir kitų tautų emigrantai. Dar pridursiu, kad mane kaip rašytoją domina ir tie, ir tie; uždarieji kartais net būna įdomesni, bet tik kartais.
Kalbant apie diasporą, lietuvių kilmės žmonių esama visose Vakarų šalyse, nors gausiausia jų, be abejo, Šiaurės Amerikoje. Ko gero, ilgainiui į diasporą įsilies ir dalis naujųjų emigrantų. Egzistuoja ir lietuviškos diasporos literatūra: paminėsiu tik kanadietį Antaną Šileiką, visų pirma jo puikų apsakymų ciklą Buying on Time. Manau, kad mūsų diplomatija diasporai skiria per mažai dėmesio, ir tik elementariuoju gintaro-cepelinų-krepšinio-tautinių kostiumų lygmeniu. Man labiausiai rūpi kultūrinė „vidinė išmintis”, kurios iš savo krašto kultūrą puikiai pažįstančių diasporos atstovų galėtume gauti kur kas daugiau. Ir skleidžiant žinią apie šiuolaikinę Lietuvos kultūrą už lietuviškų bendruomenių ribų veiksmingesnė būtų diasporos, o ne naujosios bangos pagalba – nors pastarosios talka, žinoma, taip pat labai sveikintina.
Kaip vertinate Lietuvos valdžios iniciatyvas grąžinti emigrantus į Lietuvą? Ar šiomis programomis pasiekiama prasmingų rezultatų? Ar tikrai lietuvius reikėtų „grąžinti” į tėvynę? Ar tikite, kad šiuo laiku įmanoma įsigyventi vienu metu ir Lietuvoje, ir užsienyje? Gal kada ir pats svarstėte ilgesniam laikui nei keleri metai įsikurti svetur?
Prisipažinsiu, esu du kartus galvojęs apie pasilikimą, bet neilgai, gal keletą dienų. Pirmą kartą tai atsitiko minėtais 1991-aisiais, per rugpjūčio pučą – dėl suprantamų priežasčių, antrą – devyniasdešimtinių viduryje Vokietijoje, bet tada priežastys buvo visiškai priešingos, intymios. Dėkui Dievui, apie emigrantus viešumoje pagaliau kalbama be kaltinimų ir pagiežos. O, pamenu, dar visai neseniai filosofas Vytautas Radžvilas juos vadino „duoneliautojais”, kurie stokoja meilės tėvynei. Puikiai žinau, kad ypač apskrityse egzistuoja ne viena rimta priežastis susikrauti lagaminus, ir tai ne tik menki atlyginimai. Visuomenės nuomonę formuojančiai žiniasklaidai beveik visuotinai kurstant godumą ir tuščiagarbystę, garbinant „turtinguosius ir įžymiuosius” tvirtėja paprasto lietuvio įsitikinimas, kad šalyje viešpatauja stipriojo teisė, kad čia nėra nei lygių galimybių, nei solidarumo. Prisideda ir tai, kad visas viešasis sektorius, švietimas, kultūra jau kelintas dešimtmetis maitinami bado dieta, kad šiose srityse neegzistuoja „socialiniai liftai”, tai yra, realios galimybės daryti profesinę (o ne administracinę ar politinę) karjerą.
Antra vertus, man susidarė įspūdis, kad emigracija yra virtusi tam tikra mada, ir sprendimas emigruoti priimamas iš inercijos, rimtai visko nepasvėrus, ar netgi piktdžiugiškai…
Valdžiai – tiek kairiajai, tiek dešiniajai – emigracija ilgą laiką buvo paranki, nes gerino įvairias statistikas ir buhalterijas, kurios „musyse” yra pagrindinis politikos tikslas. Žinoma, jie nesusimąstė, kad nesibaigianti emigracija yra jų darbo įvertinimas – iš sėkmingai besitvarkančių šalių niekas neemigruoja, priešingai, į jas nori patekti (pavyzdžiui, iš buvusio Rytų bloko šalių nulinė emigracija yra Čekijoje ir Slovėnijoje). Susigriebta tik tada, kai atsirado aibė „skaičių masažavimu” nepanaikinamų demografinių, geopolitinių ir kitokių problemų.
Mano nuomone, emigracija sustos ar grįžimas prasidės ne tada, kai, kaip kartojama, užsienio investicijos tarsi burtų lazdele prikurs šalyje begalę gerai apmokamų darbo vietų. Nei to realistiška tikėtis, nei tai vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės emigruoja. Emigracija baigsis tada, kai žmonės pajus, jog Lietuva tapo teisingesne ir solidaresne valstybe. Tada, kai mūsų visuomenėje bus daugiau bičiulystės, kuriai aukštą mitologinį statinį statė prieš šimtą metų gimęs semiotikas Algirdas Julius Greimas, beje, pokario dipukas. Vėlgi – reikia pabrėžti, kad to pajutimo neįmanoma sumanipuliuoti viešųjų ryšių kampanijomis ar panašiom priemonėm (kitų lietuvių laikymas kvailiais – kvailas, bet, deja, neretas „elito” bruožas). Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad kai pokyčiai bus realūs ir apčiuopiami, žmonės tą sužinos. Savais kanalais.
Rašytojo profesija Jums leidžia, gyvenant vieną gyvenimą, iš tiesų kūriniuose jų nugyventi daug? Ar šiandien lietuviui Amerikoje ar Europoje literatūra tebegali padėti formuoti savo vaizduotę taip, kad šioje spartos ir tariamos pilnatvės tikrovėje kai kurie gyvenimo pokyčiai taip ir liktų tik vaizduotėje? Kiek Jūs ir Jūsų skaitytojai gyvena vieną, įprastą gyvenimą ir kiek jie įsivaizduoja gyvenantys kitus gyvenimus? Ar lietuvis šiandienos pasaulyje vis dar pajėgus įsivaizduoti ką nors unikalaus?
Iš tikrųjų, apie rašytoją reikėtų kalbėti daugiskaita, kad aprėptume visus jo personažus ir balsus…
Sutikčiau ir su tuo, kad šiandienos pasaulyje, kur viskas nuolat keičiasi, kur ir literatūra, atrodo, prarado stabilų statusą ir vietą, labai didelę reikšmę įgyja rašytojo ir skaitytojo ryšys, jų vaizduočių bendrystė. Rašytojui ji patvirtina, kad jo darbas nebergždžias, skaitytojui leidžia geriau suvokti savo gyvenimo ir savo tapatybės savitumą. Tikiu, jog jei lietuvių rašytojai nenusigręš nuo dabarties (kad ir kokia lėkšta, kvaila ar niekšiška ji kartais atrodo), jei sąžiningai stengsis ją pavaizduoti, toks ryšys užsimegs – su lietuvių skaitytoju ir ne tik.
Ačiū už interviu.