CENTRAS - Istorija - Užtark mus, Palaimintasis Teofiliau
Birželio 25 d. 2 val. p. p. Lietuvos laiku iškilminga procesija į Katedros aikštę Vilniuje atlydėtas Teofiliaus Matulionio sarkofagas.
Birželio 25 d. 2 val. p. p. Lietuvos laiku iškilminga procesija į Katedros aikštę Vilniuje atlydėtas Teofiliaus Matulionio sarkofagas.

Užtark mus, Palaimintasis Teofiliau

Audronė V. Škiudaitė.

Prieš vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šventę Kaišiadorių vyskupijos, kuri tapo trečiąja Lietuvos vyskupija, sauganti ypatingas relikvijas, generalvikaras Algirdas Jurevičius žurnalistams sakė, kad prie Palaimintojo sarkofago tikintieji galės ne tik melstis, prašydami Dievo malonių, bet ir pergalvoti represijas kentusio T. Matulionio gyvenimą. „Dvasiniu požiūriu jis tampa mūsų užtarėjas danguje ir kartu pavyzdys žemiškajame gyvenime, kaip įvairiomis ekstremaliomis sąlygomis nepalūžti, gyventi pagal sąžinę, pagal krikščioniškąjį tikėjimą, tiesiog nebijoti persekiojimų žinant, kad Dievo reikia bijoti labiau negu žmonių”.

Išties žvelgiant į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą yra apie ką pamąstyti. Jis – tarsi apibendrinimas mūsų tautos kelio XX amžiuje, stoiškumo priespaudoje simbolis. O bolševizmo nelaisvėje jis išbuvo net ilgiau, nes kai Rusijoje 1917 m. įvyko bolševikų revoliucija, kunigas Teofilius, baigęs Peterburgo dvasinę seminariją, buvo paskirtas rūpintis Rusijos katalikais. Ten 1923 m. pirmą kartą suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžęs iš kalėjimo 1929 m. slapta įšventintas vyskupu, o tais pačiais metais vėl suimtas ir dešimčiai metų pasmerktas beprasmėms lagerio kančioms Solovkų salose. Į Lietuvą dvasininkas grįžo 1933 m., bet po 13 metų, 1946-aisiais, kai bolševizmo maras pasivijo jį Lietuvoje, T. Matulionis vėl buvo įkalintas ir išvežtas atgal į Rusiją – Vladimiro kalėjimą, vėliau – į Mordoviją.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė palinkėjo, kad Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis taptų moraline atrama ir stiprybės šaltiniu kiekvienam Lietuvos žmogui.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė palinkėjo, kad Palaimintasis arkivyskupas T. Matulionis taptų moraline atrama ir stiprybės šaltiniu kiekvienam Lietuvos žmogui. (Roberto Dačkaus nuotr.)

Palaimintasis Teofilius liudys ir tautos kančią

Mąstydami apie Palaimintąjį kankinį Teofilių, mąstome ir apie lietuvių tautos kankinystę. Iš tiesų jis yra vienas iš lietuvių kankinių, ir jo kančios išaukštinimas tam tikra prasme yra ir mūsų tautos kančių antikristo priespaudoje įvertinimas, supratimas ir užuojauta. Laikas bėga, jau greitai bus trys dešimtmečiai, kai atsikratėme priespaudos, jau užaugo karta, kuri nepažino okupacijos, ir šiai kartai bei būsimoms kartoms sunkiau bus įsisąmoninti, kokį sudėtingą laikotarpį išgyveno tauta, valstybė. O Palaimintasis Teofilius liks amžinai liudyti mūsų kančią, mūsų auką ant laisvės aukuro. Melsdamos Palaimintojo Teofiliaus malonių būsimosios kartos melsis ir už visų mūsų tėvus ir protėvius, kurie buvo nukankinti priespaudoje.

Ir tai dar ne viskas. Jo vardas tai primins ne tik mums paties, o ir visam pasauliui, kuris dar iki šiol nėra įsisąmoninęs, nes nežino, kokias fizines ir dvasines kančias patyrė Lietuva ir kitos bolševizmo užgrobtosios tautos. Geležinė uždanga pasauliui neleido patirti, kokie baisumai čia dėjosi. Kankinys, palaimintasis Teofilius nuo šiol simbolizuos visus mūsų kankinius.

Iškilmės subūrė daugybę žmonių.
Iškilmės subūrė daugybę žmonių.

…Kankinys – ir pasaulietis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotojas, LLKS gynybos pajėgų vadas, okupantų buvo ieškomas ypač kruopščiai. Kaip skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras: „Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.

Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…” Ir taip beveik metus… 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Iškilmėse dalyvavo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tarp jų ir Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma (viduryje).
Iškilmėse dalyvavo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tarp jų ir Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma (viduryje). (Roberto Dačkaus nuotr.)

Šitame oficialiame pranešime neatsispindi visi baisumai, kuriuos patyrė šis žmogus ir kaip sužalotą jį parodė žmonai Birutei, norėdami ją palaužti. Sunkiai žodžiais apsakomų ir aprašomų kankinimų patyrė Rainių kankiniai – paprasti Žemaitijos kaimų 75 vyrai.

„…Pirtis – tikra lavoninė, – rašo politinis kalinys Antanas Tolis atsiminimuose. – Ant betoninių grindų storas ledo sluoksnis. Ledinis vanduo smarkia srove pylėsi iš dušų, kurių lyg tyčia buvo įtaisyta tiek daug, kad nebuvo nė mažiausios vietelės, kur nuo tų ledinių vandens srovių galėtum pasišalinti. Tokioje pirtyje užrakintus laiko jau virš dviejų valandų [..]. Kūnai pamėlynavo, lyg iš jų būtų išsunktas paskutinis kraujo lašas. Beldėmės į duris maldaudami išleisti, bet iš anapus geležinių durų niekas į mūsų beldimąsi neatsakė”.

Vyskupai iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių dalyvavo istoriniame įvykyje – skelbimo palaimintuoju iškilmėse.
Vyskupai iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių dalyvavo istoriniame įvykyje – skelbimo palaimintuoju iškilmėse. (Gedimino Savickio nuotr.)

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas str. „Sovietinis genocidas ir jo padariniai” (http://genocid.lt/ GRTD/Tremtis/arvydas1.htm) rašo, kad „Pirmiausia dauguma kalinių patirdavo ‘būtinų tardymo veiksmų’ poveikį. Tuomet NKVD ir NKGB tardytojai daugiausia rėmėsi plataus agentūros tinklo darbu ir fizine bei psichine prievarta. Viena ir kita buvo tiesiog neatsiejama. Ko nepavykdavo gauti pasitelkus slaptus agentus, ko suimtasis savo noru nepasakydavo, tai buvo išplėšiama kankinimais. NKVD ir NKGB sistemoje tai buvo dangstoma žodžiais ‘fizinis poveikis’, ‘aktyvus tardymas’ ir pan. Kankinimai buvo sankcionuoti pačiu aukščiausiu lygiu. VKP(b) CK 1937 m. oficialiai leido daryti ‘fizinį poveikį’. 1939 m. sausio 10–20 d. VKP(b) CK dar kartą patvirtino, kad ‘fizinio poveikio metodą kaip išimtį būtina taikyti ir ateityje aiškių ir nepalūžusių liaudies priešų atžvilgiu kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą’. Tik NKVD ir NKGB centriniai, o pirmiausia – kvotų (tardymo) skyrių darbuotojai turėjo monopolines teises tardomiesiems skirti kankinimus (tereikėjo gauti viršininkų leidimą). Tai, ką jie išdarinėjo kalėjimuose ar savo grotuotuose kabinetuose, turėjo likti paslaptis. Taigi, kad ir kokia buvo suėmimo priežastis, visi kaliniai žiauriausiai tardyti. …Kalinį V. Gulbiną mušė guminėmis lazdomis ir daužė kumščiais, B. Bartininkui revolverio vamzdžiu subadė krūtinę ir pečius, Adolfą Palaitį lazdomis mušė per sprandą ir kojų blauzdas iki nualpimo, kunigą Juozą Čekavičių tardė išrengtą, revolveriu daužė veidą, galvą trankė į sieną ir t. t. …Kankinimo metodų NKVD ir NKGB tardytojai Lietuvoje buvo apmokomi instruktorių iš Sovietų Sąjungos”…

Išmokyk mus branginti laisvę

Į Lietuvą iš kalėjimo vyskupas Teofilius Matulionis grįžo 1956-aisiais, apsigyveno Birštone, nes sovietų valdžia neleido įsikurti Kaišiadoryse, kur dirbo iki tremties. Vėliau už Vincento Sladkevičiaus įšventinimą vyskupu jis ištremtas į Šeduvą. Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 m. vyskupui T. Matulionui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūtį bute Šeduvoje darant kratą arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms jis mirė, – toks trumpas Palaimintojo gyvenimo paskutiniųjų metų aprašymas.

Sarkofagas su vyskupo Teofiliaus Matulionio palaikais įnešamas į Vilniaus Katedrą.
Sarkofagas su vyskupo Teofiliaus Matulionio palaikais įnešamas į Vilniaus Katedrą. (Gedimino Savickio nuotr.)

Tuos, kurių nesugebėdavo palaužti, – tvirtos valios, aukštų idealų, – okupantai žudydavo net ir vėliau, praėjus ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiui. Jie paniškai bijojo moralinių autoritetų. Inscenizuotoje avarijoje 1986 m. žuvo kun. Juozas Zdebs­kis – vienas žymiausių disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises – ir prieš tai bandytas nužudyti. …Negalėdamas kitaip sustabdyti Amerikos universiteto pakviesto dėstyti prof. Jono Kazlausko, KGB jį 1970 m. nuskandino Neryje. …Po traukiniu 1975 m. N. Vilnioje pastumtas poetas, filosofas Mindaugas Tomonis …Vilniuje po traukiniu žuvo studentas, liežuvio už dantų nelaikęs nužudyto partizano sūnus Algis Razgaitis…

Palaimintasis Teofiliau, užtark mus Danguje, kad daugiau tokių išbandymų mūsų tautai patirti netektų, išmokyk mus branginti laisvę ir nepalūžti.

Iškilmių akimirka.
Iškilmių akimirka.