CENTRAS - Geografija-Rajonai - Vaiko vartai į mokslą. 2017 m. savanoriavimo patirtis Vilniuje
Per dvi savaites Maja labai susidraugavo su centro globotiniais.
Per dvi savaites Maja labai susidraugavo su centro globotiniais. (Majos asmeninio albumo nuotraukos)

Vaiko vartai į mokslą. 2017 m. savanoriavimo patirtis Vilniuje

Maja ir Matas – „Vilties angelo” savanoriai.
Maja ir Matas – „Vilties angelo” savanoriai.

„Draugo” skyrelio „Majos kampelis” autorė Maja Chiapetta po labai užimtos vasaros rudenį pradėjo universitetines studijas, tačiau rado laiko prisiminti praėjusią vasarą ir savanoriavimo patirtį Lietuvoje. Org. „Vaiko vartai į mokslą” yra dėkinga Majai ir visiems 2017 m. vasaros savanoriams, kurie dirbo penkiuose skirtinguose dienos centruose Lietuvoje.

Majos žodžiais:

2017 m. birželio penktą atsikėliau anksti rytą ir sėdau į mašiną važiuoti į oro uostą. Mane vežė mama, kad galėčiau skristi į Lietuvą savanoriauti su „Vaiko vartų į mokslą” programa. Mūsų grupėje buvo 16, visi susitikome oro uoste Čikagoje ir kartu skridome į Vilnių. Aš tikrai nežinojau ko tikėtis, buvau girdėjusi iš vyresnių, kad „Vaiko vartų” programa buvo labai smagi. Mes turėjome porą susirinkimų su mūsų grupe ir grupės vadovėmis Viki Siliūniene ir Rita Vencloviene, kurių metu jos papasakojo ko tikėtis Lietuvoje. „Vaiko vartai į mokslą” yra programa, kurios metu Amerikos lietuvių jaunimas keliauja į Lietuvą savanoriauti dienos centruose su beglobiais vaikais. Aš noriu būti mokytoja ir, nors su vaikais nemažai esu dirbusi Čikagoje, patirtis su vaikais Lietuvoje tikrai buvo kitokia.

Su vaikais Vilniaus senamiestyje.
Su vaikais Vilniaus senamiestyje.

Aš gyvenau vienuolyne Vilniaus senamiestyje su Vytu Stankum, Matu Skeberdžiu ir Nora Klein. Prieš kelionę mes visi buvome pažįstami, bet dabar Vytas ir Matas tikrai tapo mano artimiausiais draugais. Gyvenome kartu, savanoriavome kartu ir turėjome progų keliauti per Vilnių ir daug ką pamatyti. Mes su Matu savanoriavome dienos centre „Vilties Angelas”. Pirmas dvi savaites dirbome stovykloje su 4–6 metų vaikais. Prieš stovyklai prasidedant, turėjome progos susitikti su darbuotojais, kurie puošė salę. Baigus puošti mums buvo leista pasiimti tris vaikus, kurie lanko centrą, pietauti. Vaikai labai norėjo eiti į „McDonalds”, tai ten ir ėjome. Iš pradžių jie lyg bijojo mūsų ir visai nenorėjo kalbėtis su mumis. Mums dėl to buvo keista, nes kai dirbame su vaikais Čikagoje, jie būna labai energingi ir visados kalba. Bet kai įėjome į „McDonalds” ir leidome jiems išsirinkti valgių ir žaisliukų, jie apsidžiaugė. Man buvo keista matyti, kad vaikai taip džiaugtųsi valgydami „McDonalds”. Tai jiems buvo speciali proga todėl, kad jie labai retai valgo restoranuose. Kai pradėjome valgyti, mes su Matu bandėme vaikus kalbinti ir po truputį, po truputį jie pradėjo bendrauti su mumis. Mes greitai tapome draugai. Kai jie į stovyklą atėjo kitą dieną, jiems buvo smagu matyti mus ir vėl bendrauti. Dvi savaites kiekvieną dieną važiavau autobusu paimti vaikų, važiavau kartu su vaikais į dienos centrą, kur pusryčiavome ir žaidėme. Pirmą stovyklos dieną mane truputį nustebino, kad buvo vaikų, kurie nekalbėjo lietuviškai. Mes turėjome porą vaikų, kurie kalbėjo tik rusiškai, ir vieną, kuris kalbėjo lenkiškai. Aš nekalbu nei lenkiškai, nei rusiškai, todėl man buvo labai įdomu bandyti susikalbėti su šiais vaikais. Nors nelengvai susikalbėjome, bet vienas iš vaikų, kuris kalbėjo tik rusiškai, tapo mano geriausias draugas ir per visą stovyklos laiką niekada nepaliko manęs vienos. Jis net bandė mane išmokyti rusų kalbos.

Su vaikais teko ir upėje pabraidyti.
Su vaikais teko ir upėje pabraidyti.

Šių metų stovyklos bendra tema buvo „Dievas stato namus”. Kiekvieną dieną būdavo nauja tema. Kasdien naujas žmogus ateidavo kalbėti su vaikais ir papasakoti istoriją iš Biblijos. Vaikai daug išmoko apie tikėjimą, ir jiems buvo labai smagu. Ne tik vaikams, bet ir savanoriams buvo smagu.

Matas vieną dieną apsirengė kaip Mozė ir papasakojo savo istoriją. Mes net keliavome prie upės, kur visiems vaikams buvo labai smagu bristi per upę, kaip Mozė Biblijoje. Aš kasdien apsirengdavau angelu ir prieš pietų miegą skaitydavau vaikučiams pasaką. Man buvo žiauriai smagu žaisti ir mokyti vaikus. Aš studijuoju pedagogiką, tai ši programa man buvo tiesiog puiki.

Buvo nuostabi stovykla ir paskutinę dieną buvo daug ašarų, kai reikėjo atsisveikinti su vaikais. Po šios stovyklos turėjome progos dirbti su truputį vyresniais vaikais – nuo 8 iki 13 metų. Mes su Matu kiekvieną rytą važiuodavome autobusu paimti poros vaikų iš krizių centro. Buvo smagu bendrauti su tais pačiais vaikais kasdien ir geriau su jais susipažinti. Su vyresniais mes dalyvavome keletoje išvykų į parkus.

Maja su nauja drauge.
Maja su nauja drauge.

Iš pradžių ir vyresni vaikai buvo labai neryžtingi ir nenorėjo kalbėti su mumis, bet labai greitai tapo mūsų draugai ir apsidžiaugdavo kiekvieną dieną, kai ateidavome. Po poros savaičių atėjo laikas atsisveikinti. Paskutinę dieną mes praleidome prie ežero žaisdami vandenyje ir valgydami picą. Nors buvo nuostabi diena, bet ji vėl baigėsi ašaromis, kai reikėjo atsisveikinti su vaikais ir pranešti, kad nematysime jų iki kitos vasaros.

Kelionė buvo nuostabi, aš jos niekada neužmiršiu. O ši programa tikrai įspūdinga. Buvo nuostabu matyti, kaip vaikai pasikeitė per tokį trumpą laiką. Iš pradžių jie bijojo kalbėtis su manim ir Matu, bet stovyklos pabaigoje jie nenorėjo mūsų paleisti. Buvo smagu grįžti į tėvynę ir dirbti su vaikais, kuriems reikėjo meilės. Aš daug ko išmokau iš vaikų ir tikiuosi, kad galėsiu grįžti savanoriauti su „Vilties Angelu” ir 2018 m. vasarą, kai būsiu Lietuvoje.