„Vyturio” choras – lietuvių visuomenės puošmena ir tėvelių pasididžiavimas. (Dariaus Polikaičio asmeninio archyvo nuotr.)

Vaikų choras „Vyturys” švenčia 25-metį

Giedrė Vencius.

Prieš 25-erius metus sumanęs Pal. J. Matulaičio misijoje įkurti vaikų chorą, Darius Polikaitis nekūrė didelių planų ir nežiūrėjo toli į ateitį. Tą idėją lydėjo mąstymas apie šiandieną, „čia ir dabar” pojūtį, naudą visuomenei ir šeimai. Tik dabar, jau žiūrint iš ketvirčio amžiaus perspektyvų, galima apibendrinti viso šio nelengvo darbo prasmę, galima suvokti nesuskaičiuojamų valandų apimtis, choristų, jų tėvelių ir vadovų asmeninę auką, kuri atsispindi bendroje veikloje ir duoda neįkainojamus rezultatus. Pal. J. Matulaičio misijos vaikų choro „Vyturys” jubiliejinės Mišios, įvyksiančios lapkričio 30 d., šeštadienį, 6 valandą vakaro, suburs buvusius ir esamus choro narius, tuos, kurie atėjo į pirmąją repeticiją, o dabar jau augina savus vaikus.

Prisimindamas pirmuosius „Vyturio” žingsnius, D. Polikaitis pasakojo, jog prie idėjos įkurti vaikų chorą netiesiogiai prisidėjo ir tada dar neseniai gimęs pirmagimis sūnus Kovas. „Mes su Lidija, kaip nauji tėvai ir nauja šeima, atėjome į Pal. J. Matulaičio misijos vaikų Mišias, kurios būdavo kartą per mėnesį. Pastebėjau, kad tose Mišiose buvo nemažai jaunų šeimų. O taip pat pastebėjau, kad šv. Mišių muzika nelabai tiko vaikų Mišioms. Giesmės atrodė labiau pritaikytos suaugusiems, nei jaunimui. Ir tą sekmadienį sėdint bažnyčioje gimė mintis, kad reikėtų įkurti vaikų chorą, kuris giedotų vaikų Mišiose kartą per mėnesį”, – prisimena vadovas.

Pasitaręs su žmona bei su kitomis pažįstamomis šeimomis, bei gavęs klebono pritarimą, pradėjo „Vyturio” kelionę, kuri trunka štai jau ketvirtį amžiaus. Apie praeitį, dabartį ir ateities planus „Draugo” skaitytojams ir pasakoja choro vadovas Darius Polikaitis.

Paslapčia galvoju, kad visos Jūsų idėjos įgauna ilgalaikę prasmę. Meno ansamblis „Dainava”, kuriam taip pat vadovaujate, pasiekė profesionalumo aukštumų, vaikų choras „Vyturys” sėkmingai gyvuoja jau 25-erius metus, o kiek dar didesnių ir mažesnių projektų sugebate įgyvendinti be didelių reklamų ir pastebėjimų. Iš kur viename asmenyje tiek daug energijos, tikėjimo savo jėgomis, kūrybos ir matymo į priekį?

O aš dažnai jaučiu, kad man trūksta laiko, jėgų ir kūrybos bei matymo į priekį (juokiasi). Jeigu atvirai – sakyčiau, kad aš ne tiek savimi pasitikiu, kiek pasitikiu tam tikromis vertybėmis ir žmonėmis. Tai mane skatina ir palaiko, nes nieko gyvenime nepasiekiame patys vieni. Idėjos ir jų įgyvendinimas visada yra nuostabių žmonių bendradarbiavimo rezultatas.

Vyturiukams ir jų vadovui Dariui Polikaičiui gera kartu.

Grįžtant prie „Vyturio”, kokias ateities vizijas matėte tada, prieš ketvirtį amžiaus ir ko šiuo metu siekiate?

Tuo metu tikriausiai mažiau rūpėjo ateitis, o labiau esamasis laikas, to meto konkretūs rūpesčiai – repeticijos, repertuaras, organizavimas, narių skaičius ir t.t. Tik vėliau supratau, kad bendromis jėgomis, kartu su choristais, tėveliais ir visa Misija esame sukūrę kažką gero ir gražaus. Per tuos 25-erius metus vaikų chore yra giedoję beveik 300 jaunų choristų. Kiekvieną rudenį pirmą kartą susitikus su tėveliais, primenu, jog „Vyturys” turi tris pagrindinius tikslus. Pirmasis ir svarbiausias yra auklėti jaunus žmones sąmoningais katalikais, aktyviai įsitraukiančiais į bažnytinę bendruomenę ir dalyvaujančiais jos veikloje. Dažnai choristams primenu, jog jie neša didelę atsakomybę savo giesme padėdami kitiems melstis ir priartėti prie Dievo. Antrasis tikslas yra lietuvių kalbos ugdymas, nes esame lietuviškas choras ir repeticijos vyksta tik lietuvių kalba. Anglų kalbą panaudojame tik tuo atveju, jeigu reikia kažką giliau paaiškinti, pvz., paaiškinti vaikams kokio neįprasto lietuviško žodžio prasmę. Giesmes giedame lotynų kalba, pasitaiko viena kita angliška giesmė, bet didžiausia mūsų repertuaro dalį sudaro lietuvių kalba giedamos giesmės. Trečiasis tikslas yra atlikimo kokybė. Netoleruoju manymo, kad vaikai gali giedoti „bet kaip”, nes vis tiek „bus gražu”. Mes stengiamės choristuose ugdyti geros muzikos supratimą ir gero vokalo įgūdžius. Ir tas pasitvirtina, nes „Vyturio” gretose užaugo daug puikių choristų, solistų, muzikų bei kompozitorių. Žinoma, tai ne vien choro nuopelnas, bet labai gera žinoti, kad maža dalelė ir mūsų bendro darbo atsispindi jaunų žmonių tolimesniame gyvenime.

Ar pamenate pirmąją repeticiją ir pirmuosius kūrinius, kuriuos atlikote?

Turiu prisipažinti, kad pirmos repeticijos neatsimenu (juokiasi), bet pirmuosius kūrinius tikrai atsimenu, nes turiu jų natas, o kai kuriuos jų giedam iki šiol! Atsimenu, kad pačioje pradžioje repetuodavome sekmadieniais po 9 valandos ryto Mišių. Po kiek laiko dėl įvairių priežasčių perkėlėm repeticijas į antradienio vakarus. Taip pat prisimenu, kad tai buvo sunkus sprendimas. Labai nerimavau, ar choristai galės atvykti į antradienio repeticijas. Tačiau ilgainiui toks sprendimas pasiteisino, choro gretos padidėjo. Dar atsimenu, kad tais pirmaisiais metais daug ko išmokau apie chorvedybą ir darbą su jaunimu iš pačių choristų. Atsimenu, kad kartą trys drąsūs jaunuoliai, gal septintokai, parašė man pilną pasiūlymų ir choro veiklos bei repeticijų eigos pakeitimų laišką. Tai buvo iš tikrųjų labai gražus laiškas, kuriame netrūko sveiko humoro, bet taip pat ir visai gerų pasiūlymų. Dalį jų įgyvendinom! Tą laišką ligi šios dienos turiu. Jį kartais šypsodamasis paskaitau, jis man primena, kad toli gražu ne viską žinau (juokiasi).

Labai nuostabus prisiminimas. Ar jūsų keliai su tais drąsiais septintokais po to dar kaip nors gyvenime susikirto?

Taip, ypač su vienu, kuris kelerius metus puikiai vadovavo ateitininkų stovyklose. Nors dabar jau keleri metai nesu jų sutikęs, tikiu, kad bus proga pabendrauti jubiliejinės šventės metu.

Vyturiukai dainuoja.

Papasakokite apie choro struktūrą, vaikų amžių, pomėgius, entuziazmą?

„Vyturyje” gieda vaikai nuo antros iki aštuntos klasės. Tai labai platus amžiaus diapazonas ir neretai sudaro sunkumų, nors ir turime ilgametę darbo specifiką bei metodiką. Vyresnieji repeticijose padeda jaunesniems. Taip pat choristai su tėvelių pagalba mokosi namuose. Sudėtingesniems kūriniams paruošiu partijų įrašus, kuriais choristai gali pasinaudoti besimokydami namuose. Mūsų vaikai yra … na, normalūs vaikai (juokiasi). Dažniausiai klusnūs, geri, kartais trupučiuką sveikai išdykę, ir, jeigu atvirai, tai man visai tas patinka (juokiasi). Smagiausia būna, kai kartu surandame muzikoje ką nors subtilumaus ir sėkmingai tai atliekame. Vaikų veiduose matau pasitenkinimą. Be galo gerai nuteikia pokalbiai apie kūrinių prasmę, žodžių reikšmę – jaunų žmonių samprotavimas nuolat stebina. Iš jaunųjų choristų daug ko pasimokau, nepaliauju mokytis. Sunkiausia jaunimui tikriausiai būna sekmadienio rytais anksti keltis ir giedoti 9 valandos ryto Mišiose. Tada reikia anksčiau atvažiuoti, prieš Mišias prasidainuoti. Labai vertinu tokį ir choristų, ir ypač jų tėvelių pasiaukojimą.

Koks šiuo metu „Vyturio” tvarkaraštis ir kokį repertuarą renkatės?

„Vyturys” gieda kartą per mėnesį Pal. J. Matulaičio misijos vaikų Mišiose. Taip pat giedame Kūčių ir Velykų Mišiose. Jau daug metų su malonumu dalyvaujame Misijos kalėdiniame koncerte kartu su Misijos suaugusiųjų choru. Taip pat jau daug metų kasmet suruošiame veiklos metų užbaigimo pavasarinį koncertą. Nuo 2012 metų beveik kasmet dalyvaujame American Federation Pueri Cantores ir Čikagos arkivyskupijos ruošiamuose vaikų bažnytinių chorų festivaliuose. Tai dažniausiai vyksta Šv. Vardo katedroje (Holy Name Cathedral) Čikagos miesto centre. Labai įspūdinga tokioje nuostabioje akustinėje ir vizualinėje erdvėje šimtams jaunų choristų sujungti balsus Dievo garbei. Taip pat pasitaiko ir kitų progų pakoncertuoti Čikagos lietuvių visuomenei. „Vyturys” yra dalyvavęs visose Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėse nuo 2006 metų bei dainavęs Dainų šventėse Lietuvoje 2003, 2009, 2014 ir 2018 metais. Didžiausia dalis mūsų repertuaro yra sakralinio pobūdžio, nors turime ir pasaulietiškų kūrinių. Giedame labai įvairių stilių kūrinius, pradedant grigališkuoju choralu ir tradicinėmis lietuviškomis giesmėmis, baigiant šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Stengiuosi chorui rinkti kokybiškus kūrinius, nes giliai tikiu, kad tai labiausiai ugdo jauno žmogaus balsą, muzikalumą ir asmenybę apskritai.

Kokios bus jubiliejinės Mišios, ką atliksite? Gal skambės ir jūsų paties sukurtų kūrinių?

Mišiose giedos buvusių „Vyturio” choristų ir dabartinių choristų jungtinis choras. Iki dabar yra užsiregistravę daugiau negu 60 buvusių choristų, tad sujungus dabartinius „Vyturio” narius galima tikėtis netoli šimto dalyvių! Tarp jų bus ir tokių, kurie chore giedojo pačiais pirmais metais. Užsiregistravusius choristus prašau pasimokyti namuose, internete patalpintos natos su partijų įrašais. O jungtinė repeticija vyks kelias valandas prieš jubiliejines Mišias. Po šv. Mišių laukia vaišės ir bendravimas ,,Sielos” galerijoje. Šventinėms Mišioms rinkau kūrinius, skirtus mišriam chorui, kur giedos abiturientai, vyrai žemais tenoro arba boso balsais kartu su jaunesnio amžiaus choristais. Kaip ir kiekvienose Mišiose, parinkau repertuarą, kuris atitiktų to savaitgalio liturgiją, t.y. Šv. Rašto skaitinius. Lapkričio 30 d. švęsime pirmą Advento sekmadienį. Tai pasiruošimo Kalėdoms pradžia. Tad dalis repertuaro atspindės būtent šias nuotaikas. O kita dalis bus skirta jubiliejaus šventei, padėkoti Dievui už tuos 25-erius metus. Mano kūrybos šį kartą neatliksime, bet džiaugiuosi, jog skambės „Vyturio” abituriento, kompozitoriaus Kęstučio Daugirdo giesmė „Tebūnie”. Tad ateikite mūsų paklausyti!

Pakalbėkime apie „Vyturio” išsilaikymą ir ateitį.

Labiausiai „Vyturį” remia ir palaiko choristų tėveliai. Pirmiausia tuo, kad vežioja vaikus į repeticijas ir padeda jiems mokytis namuose. Visada turėjome puikius tėvų komitetus, kuriems vadovavo nuostabios komiteto pirmininkės. Šiuo metu tėvų komiteto pirmininkė yra Iveta Ažolinskas. Be to, visada jautėme Pal. J. Matulaičio misijos paramą. Visi Misijos klebonai entuziastingai palaikė ir palaiko „Vyturį”, nuolat jaučiame parapijiečių pasitenkinimą ir pasididžiavimą. Štai vienas geros širdies parapijietis kiekvieną vaikų Mišių sekmadienį padovanoja vaikams saldainių. Labai džiaugiuosi, kad „Vyturio” 25-mečio šventės ruošos komitete dalyvauja tėvas Algis Baniulis SJ, Misijos raštinės administratorė Birutė O’Brien, tėvų komiteto pirmininkė Iveta Ažolinskas, buvusios narės Beatričė Čepelienė, Daina Čyvienė, Ona Daugirdienė, Reda Dinsmonienė, Sandra Giedraitienė, Dalia Narienė, Grasilda Reinys, Indrė Skeberdienė. Jiems visiems esu be galo dėkingas. Begalinį dėkingumą jaučiu savo žmonai Lidijai, kuri visada palaikė mano darbą su vyturiukais ir taip pat padeda suruošti šią šventę. O žvelgiant į ateitį, tik pridursiu, kad ir toliau dalyvausime arkivyskupijos bažnytinių jaunimo chorų festivaliuose, lietuvių Dainų šventėse Šiaurės Amerikoje ir Lietuvoje. Žinoma, toliau ieškosime naujų įdomių projektų. Bet choro veiklos ašis visada liks giedojimas Pal. J. Matulaičio misijos vaikų Mišiose. Tame matau didžiulę prasmę ne tik sau pačiam bet pirmiausia jauniems choristams ir jų šeimoms.

Ačiū už pokalbį ir iki kitų susitikimų.  

Mes – normalūs vaikai, kurie labai mėgsta dainuoti.