„…vardan pareigos žmonėms ir tautai…”

Aldona Ruseckaitė.

Besibaigiant šiems Lietuvos šimtmečio metams, kai jau daugybė asmenybių paminėta, pagerbta, dar noriu prisiminti rašytoją, pedagogę, publicistę, filantropę, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kurios visas gyvenimas buvo vainikuotas darbu ir kieta pareiga. Pati apie save taip yra prisipažinusi: „Esu veiklaus būdo, vien svajonėmis ir troškimais gyvenime pasitenkinti ir negalėjau, ir nemokėjau. Taigi vardan pareigos žmonėms ir tautai sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę…”. Jos bičiulis J. Tumas-Vaižgantas, pirmasis G. Petkevičaitės biografas, knygoje „Mūsų literatūros istorijai. Beletristai” (1929)  rašė: „Apie Gabrielią Petkevičiūtę, vieną pačių pirmųjų beletrisčių, žurnalistę, pedagogę ir žymiausią visuomenės veikėją moterį, rodos, nėra dar nieko rašyta, net trumpai. Jos asmuo ir darbai, nelyginant, anglų konstitucija, ir nerašyta tebėra gyva Lietuvos visuomenėje. (…) Aš žemai savo širdyje nusilenkiau tam luošam, menkasveikačiam darbo milžinui… O, kad mes taip suprastume savo pareigas visuomenei, kaip jas suprato Gabrielia Petkevičiūtė …” Perskaičiusi šią savo biografijos dalį, rašytoja per spaudą papriekaištavo Vaižgantui, kad be reikalo ją vadina „milžine” – palyginus su jos tėvu daktaru Leonu Petkevičiumi, ji tesanti tik nykštukė…

Gabrielė gimė 1861 m. kovo 30 d. Puziniškio dvarelyje, Panevėžio apskr., gydytojo Leono Petkevičiaus ir motinos Sofijos Chodakauskaitės  šeimoje. Buvo iš vaikų vyriausia, be jos augo penki sūnūs. Meilę darbui, gėriui, užuojautą vargstančiam žmogui mergaitė įsisąmonino ankstyvoje vaikystėje, nes jos tėvo credo buvo – tas ne inteligentas, kuris netarnauja liaudžiai, jis į visus žmones žiūrėjo kaip į lygius, tarsi visi būtų broliai ir seserys. Nors ir bajorai, tėvai su vaikais kalbėjo tik lietuviškai.

Gabrielė, būdama devynerių metų, neteko motinos, o kai jai buvo dvylika, prasidėjo sunki liga – kaulų minkštėjimas, krypo stuburas ir deformavo visą stuomenį. Taip ir liko invalidė su kuprele. Tačiau mergina visada buvo geros nuotaikos, pilna idėjų, noro padėti kitiems, apie ją sukdavosi būriai žmonių.

Petkevičaitė baigė Mintaujos mergaičių pensioną, vėliau ten pat aukštesniąją mokyklą, dar papildomai išlaikė namų mokytojos egzaminus ir gavo  teisę dėstyti aritmetiką, prancūzų ir vokiečių kalbas, istoriją, geografiją. Norėjo toliau studijuoti matematiką, bet tėvas paliko namuose. Tuo metu šeima gyveno Joniškėlyje, tad Gabrielė slapta mokė vaikus, ypač mergaites, padėjo tėvui vaistinėje ir ligoninėje, lankė ligonius namuose, tvarkė ūkio reikalus. Bite pasivadino todėl, kad buvo baigusi bitininkystės kursus ir parašė knygelę apie bites. Sode kartais turėdavo net 50 avilių, kad uždirbtų pinigų ir šeimai, ir kitų žmonių šelpimui.

Matydama skurdą ir didelį jaunimo norą mokytis, Petkevičaitė sugalvojo šelpti  neturtingus mokslo ieškotojus ir 1894 m. kartu su J. Jablonskiu, J. Juškyte  įkūrė labdaros draugiją „Žiburėlis”, kuri parėmė ne tik jaunuolius, bet ir  rašytojus J. Biliūną, Žemaitę,  J. Janonį, K. Būgą, V. Kudirką.

1898 m. vasarą grupė Kauno gubernijos jaunųjų „Varpo” bendradarbių nutarė suruošti ekskursiją į Naujamiestį aplankyti sergančio V. Kudirkos. Tą grupę sudarė G. Petkevičaitė- Bitė, J. ir M. Juškytės, studentai P. Višinskis ir P. Avižonis. Per šį apsilankymą, G. Petkevičaitė V. Kudirkai ištarė: „Tamsta mums visiems pavyzdys…”  Bitė pradėjo skaityti  laikraštį „Varpas”, rašyti į jį straipsnius, pati prisipažino, jog spauda atvėrė akis. Ji įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą, slėpimą, daug kartų žandarai krėtė jos namus. Petkevičių namai tapo lietuvybės centru, juose mėgo rinktis to meto inteligentai, diskutuodavo, skaitydavo kūrybą, pasisemdavo stiprybės, šie susitikimai ugdė žmones kilniems siekiams. Lankėsi P. Višinskis, J. Biliūnas, P. Avižonis, J. Janulaitytė-Biliūnienė, J. Jablonskis, V. Kapsukas, V. Didžiulytė, Lazdynų Pelėda ir kiti. Petkevičių bibliotekoje buvo apie tūkstantį knygų, kurias galėjo visi skaityti.

Petkevičaitė beveik 50 metų dirbo laikraštininkės publicistės darbą. „Svajojau laikraštininkystės kursus Paryžiuje praeiti, pradėti naują erą laikraštininkystėje”. Tokių mokslų „nepraėjo”, tačiau publicistė ji buvo talentinga. Kai dirbo „Lietuvos žinių” redakcijoje Vilniuje, kiekvieną dieną parašydavo po keletą straipsnių.

1907 m. Gabrielę kaip drąsią, aktyvią, žinomą moterį pakvietė pirmininkauti Lietuvos moterų suvažiavimui Kaune. Atidarymo metu ji prisiminė pasaulio moterų kovą už lygiateisiškumą, bendravo su paprastomis sodietėmis, kalbėjo apie jų reikalus. Rašė daug straipsnių apie moterų padėtį. 1908 m. dalyvavo  Rusijos moterų suvažiavime Peterburge, skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje”, kuriame nušvietė  moters gyvenimą Lietuvoje. Pranešimas buvo toks įdomus, jog publika  reikalavo jį pakartoti… Ji plačiai atvėrė langą į kitų kraštų moterų judėjimą, kėlė į kovą dėl politinių teisių. Rašytoja pradėjo leisti laikraštį moterims „Žibutė” (ėjo 1911–1912 m.). Garsiausios to meto Lietuvos sufražistės buvo G. Petkevičaitė-Bitė, O. Mašiotienė, F. Bortkevičienė, nuosekliai kovojusios už lygias teises. 1920 m. Bitė važiavo į Ženevą dalyvauti tarptautiniame moterų kongrese, kuriame kalbėjo Lietuvos moterų vardu. Rašytojai patiko, kad moterys kovoja prieš legalią prostituciją, šią idėją ji parsivežė į Lietuvą ir organizavo draugiją, kuri ėmė kovoti prieš moterų reglamentacijos įstatymą.

Be grožinės literatūros – kūrė prozą, dramas – Petkevičaitė rado laiko rinkti tautosaką, etnografiją, užrašė 500 pavyzdžių burtų, prietarų, ligų gydymų. Artimai bendravo su J. Basanavičiumi, jam ir siuntė tautosakos užrašymus. 1909 m. laiške šiam bičiuliui rašė: „Gyvenimas mūsų kartos žmonių netauso. Visa viltis, jog kitiems bus geriau, o mes lopydami savo nervus, bent džiaukimės, jog dirbame ateičiai.” Dažnai Bitė minėjo ateitį, atei-ties kartas, prisipažino dėl jų dirbanti.

Prasidėjus karui, 1914 m. grįžo iš Vilniaus į Puziniškį ir nusprendė niekur nesitraukti. „Liekame ir tiek. Aiškiausia pareiga likti savo namų ir savo Tėvynės sargyboje”, nors vėliau prisipažino: „Buvau likimo palikta viena susipratusi inteligentė tarp mūsų sodžiaus vargų … atkirsta nuo idėjos draugų ir šiaip inteligentų.” Karo metų įvykius ji užfiksavo memuarinaime darbe „Karo meto dienoraštis”, tai informatyvus, įdomus, vertingas kūrinys. Gabrielė išlaikė felčerės egzaminus, gydydavo žmones. Taip pat įkūrė namų mokyklą, šventadieniais mokytis ateidavo apie 40 suaugusiųjų.

Kaip G. Petkevičaitė sutiko Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais? „Karo metų dienoraštyje” 1918 m. balandžio 4 dieną ji rašė: „Paėmusi „Lietuvos Aidą”, „Dabartį” ir vokiečių laikraščius, visur radau tą pačią svarbią mums žinią: Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė. (…) Akys ir ausys džiaugiasi, tuos žodžius skaitant, tariant… (…) Aliai vieno lietuvio turi kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotis visomis dvasios išgalėmis (ne kardais ir šautuvais! To nesugebėsime, ir iš tokių ginklų naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už savo senelių kalbą ir žemę…” Pagrindinė Petkevičaitės profesija buvo mokytoja. Tad ji svajojo, kad mokslas, švietimas, žmonių susitarimas galėtų išspręsti daug problemų. Tais pačiais 1918 m. kitame „ K.m. dienoraščio” puslapyje rašytoja žavisi Lietuvos jaunimu, koks jis esąs darbštus ir užsidegęs, ir nerimastauja: „Kad tik mūsų laisva Tėvynė neįsileistų į kokius eksperimentus ir nesiimtų vytis užsienio švietimo klausime…” Bitė labai išgyveno, jog mažai kas gali mokytis, nes mokslas labai brangiai kainuoja, tad gabiems beturčių vaikams nesą jokių galimybių.

Laikydama save V. Kudirkos, P. Višinskio, J. Biliūno idėjų sekėja, Petkevičaitė priklausė  Valstiečių liaudininkų sąjungai.  Rašytoją jaudino politinis jaunos valstybės nestabilumas, partijų nesutarimai, ji laikėsi tokios taktikos, jog valstybės reikaluose neišvengiami kompromisai ir susitarimai. 1920 m. Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kuriame priklausė negausiai Socialistų liaudininkų demokratų frakcijai. Seimą atidarius A. Smetonai,  rašytoja kaip vyriausia amžiumi (59) buvo pakviesta pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji tuomet pasakė įžanginį žodį, apgailestaudama, kad Steigiamasis Seimas negalėjo susirinkti sostinėje Vilniuje, kurį atplėšę lenkai, kad Klaipėdos sritis dar nėra krašto valdžios žinioj. Tačiau ji džiaugėsi kaip moteris, įgijusi lygias teises su vyrais, priminė kovas už nepriklausomybę, paminėjo garbingą ir narsią Lietuvos kariuomenę, trumpai aptarė užsienio politiką. Kitame Seimo posėdyje Petkevičaitė kalbėjo Lietuvos moterų vardu už taikos sutartį su Rusija: „Esu tvirtai įsitikinusi, kad karo nebūtų buvę, jeigu moterys būtų parlamente.  (…) Aš iš šios tribūnos tvirtinu, kad blogiausia taika yra geresnė už geriausi karą…” Rašytoja buvo įtraukta į valstybės „Laikinosios Konstitucijos projekto komisiją”, kurioje dirbo. Ir 1922 m. kaip Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovė Bitė buvo išrinkta į Seimą, tačiau jo darbuose nedalyvavo, mandato atsisakė. Šlubavo sveikata, buvo kitokių rūpesčių, 1924 m. išvyko gydytis į Prancūziją.

Tačiau nuo politikos rašytoja dar nenutolo. 1926 m., Seimui renkant prezidentą, buvo iškelta ir G.Petkevičaitės-Bitės kandidatūra. Šie prezidento rinkimai buvo unikalūs – juose kandidatavo dvi moterys: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovės F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Už kandidatus balsavo 79 Seimo nariai ir rinkimus laimėjo 50 balsų surinkęs K. Grinius.

Petkevičaitė matė, per kokius vargus ir sunkumus karo nualinta Lietuva veržiasi į geresnį gyvenimą. Ji suvokė, kad valstybės vadovai turi žinoti ne tik visuomenės siekius, bet ir skaitytis su galimybėmis, todėl priekaištavo dėl reformų perlenkimų: „Norime prilygti Vakarams, bet liaudies neparuošime rankos pamojimu…” Anot Bitės, Lietuva neturėtų aklai mėgdžioti nei Rytų, nei Vakarų, o turėtų ieškoti savo kelio. Kelti tautą ir valstybę, teigė rašytoja, reiškia pirmiausia ugdyti žmonių dorą ir kultūrą. Petkevičaitės akyse kūrėsi nepriklausoma  Lietuva su savo Seimu, prezidentu, simbolika, kariuomene, valstybės, kultūros, švietimo įstaigomis. Kaip jau minėta, Nepriklausomybę Bitė sutiko su džiaugsmu, bet ir su nerimu dėl jaunos valstybės tvarkos, ypač dėl valdžios santykių su tauta. Pabrėždama, kad valdžios pareiga yra vykdyti žmonių valią, rašytoja mėgo kartoti romėnų sentenciją: „Vox populi, vox Dei” („Žmonių balsas – Dievo balsas”). Petkevičaitė  įvairiomis progomis pabrėždavo valdančiųjų atsakomybę už valstybės ir tautos likimą bei ateitį. Inteligentiją ji laikė atsakinga už tautos dvasios sveikatą, už jos kultūrą ir dorą. Pati rašytoja nesididžiavo savo darbais, atsisakinėjo valdžios apdovanojimų, ordinų, kritikavo valdininkų iškilmes: „Valdžios ponai! Atsargiai su puotomis! Neužmirškite, jog išėjote iš savo tėvų surūkusių trobelių, tų pačių tėvų pūslėtų rankų dėka. Užsienio ponų nenustebinsite savo turtais, o saviesiems negulkite per daug našta ant suvargusių pečių… (…) Man taip baisu, taip baisu, kad mūsų nuolatinės barnės neperkirstų mūsų valstybės gyvenimo siūlą…”

Nuo 1919 m. rašytoja apsigyveno Panevėžyje, tapo gimnazijos mokytoja, vėliau buvo direktoriaus pavaduotoja. Labai daug dirbo su mergaitėmis gimnazistėmis, skatino jų kūrybiškumą, skolino knygas iš savo bibliotekos, šelpė neturtingus, įkūrė visokių būrelių, organizavo ekskursijas.

Gyvenimą baigė Panevėžyje, labai skursdama, vieniša, tačiau galėjo daugiau laiko skirti rašymui. Nuo 1925 metų parašė daug atsiminimų iš savo gyvenimo ir veiklos, 1933 m. sukūrė romaną „Ad astra”, kuriame nemažai autobiografinių motyvų. Iki pat gilios senatvės klausėsi radijo, domėjosi šalies gyvenimu. Mirė 1943 m. sulaukusi 83 metų.