Vilniaus unitų bažnyčia iš vidaus.
Vilniaus unitų bažnyčia iš vidaus.

Vilniaus gidai – į pagalbą unitų bažnyčiai

Jūratė  Kuodytė.

„Jei tai būtų buvęs paprastas kvietimas į ekskursiją po unitų bažnyčią,  ko gero, nebūčiau ėjusi. Tačiau supratau, kad dalyvaudama ne tik patirsiu ką nors nauja, bet paremsiu šią nedidelę bendruomenę – juk jie ukrainiečiai, reikia padėti”, – prie Bazilijonų vartų Vilniuje aiškino viena moteris. Studentas atviravo: „Ekskursija buvo nemokama, todėl ir nuėjau. Buvo smalsu, kas tie unitai. Atrodo, kad jie katalikai, tik meldžiasi kitaip…” Pora vilniečių senjorų prisipažino, kad šimtus kartų ėjo į Aušros Vartus, bet niekada nenujautė, jog  čia pat esančiame kieme, pasirodo, jau 500 metų stovi bažnyčia! Buvo įdomu apie ją ir jos įkūrėjus daugiau sužinoti.  O sužinoti apie unitus ir jų atsiradimą Lietuvoje, koks jų palikimas ir kuo ši bendruomenė svarbi mūsų kultūrai nemokamai pasiūlė Vilniaus gidai: už savo darbą – ekskursiją – jie neėmė jokio užmokesčio, maloniai prašydami atėjusius paaukoti šios bažnyčios atnaujinimo darbams. Tad siūlau ir jums, malonūs skaitytojai, žengti pro Bazilijonų vartus ir patyrinėti, kokia istorija už jų slypi.

Vilniaus gidė Regina Atkočiūnaitė priminė legandą, pasak kurios kunigaikščio Algirdo valdymo laikais šio kiemo vietoje buvo kalvelė, ant jos augo ąžuolas, po kuriuo 1347 metais pagonys nukankino tris krikščionis:  Antaną, Joną ir Eustachijų (šiandien jų palaikai ilsisi kitoje gatvės pusėje esančioje stačiatikių šv. Dvasios cerkvėje). Netrukus Algirdo žmonos Julijonos paliepimu čia buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė šiems kankiniams atminti. Tačiau per gaisrą cerkvė sudegė ir 1514 metais LDK didysis etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis jos vietoje pastatė mūrinę cerkvę Oršos mūšio pergalei prieš maskvėnus atminti.

Kaip atsitiko, kad stačiatikių tikėjimo fundatorius pastatė unitų, t. y. graikų arba Rytų apeigų katalikų bažnyčią?  Čia ir prasideda unitų, kurie yra stačiatikių palikuonys, ir iš pradžių stačiatikių, o vėliau unitų Švč. Trejybės bažnyčios istorija. Nuo pat krikšionybės LDK pradžios stačiatikiai palaikė Romos popiežiaus autoritetą, siekdami unijos ne tik dėl politinių, socialinių, bet ir dėl religinių motyvų. Savo tyrinėjimuose istorikas Remigijus Černius cituoja Kijevo vaivados Konstantino Ostrogiškio dejones, kad „ganytojai paliovė Dievo žodį skelbti, paliovė mokslo mokyti ir pamokslus sakyti, atėjo Dievo ir Jo Bažnyčios nuskurdimas ir nusilpimas, atėjo Dievo žodžio badas, o po to atsimetimas nuo Bažnyčios ir tikėjimo”.

Vilniaus unitų bažnyčia.
Vilniaus unitų bažnyčia.

Konstantinopolio bejėgiškumą rūpintis stačiatikių Bažnyčios gerove Lietuvoje parodo  Kijevo metropolijos požiūris į Rytų patriarchus. Paskelbtame bažnytinės unijos  memorandume 1594 m.vyskupai Ipatijus Pociejus, Kirilas Terleckis ir kiti rašė apie patriarchų abejingumą Dievo Bažnyčiai, piktinosi, kad šie nerengia disputų su kitatikiais, labiau rūpinasi gauti beneficijų, negu išganymą suteikti, vienas po kito prisiėmę turtų kiek gali, vienas kitą papirkinėja ir visai nesirūpina savo ganomaisiais.Todėl jie nenorį tokių ganytojų valdomi gyventi. Tad po 1590 m. sinodo įtakingiausi Kijevo metropolijos stačiatikių vyskupai paskelbė unijos su Roma deklaraciją, paklusdami popiežiaus valdžiai ir prašydami palikti Rytų bažnyčios apeigas ir papročius.  Bažnytinei unijai pritarė ir pagrindinis stačiatikių Bažnyčios LDK globėjas Konstantinas Ostrogiškis.

Taigi per penkerius atidaus darbo metus Kijevo metropolijos vyskupai sukūrė 33 punktų unijos su katalikų Bažnyčia projektą, deklaraciją patvirtino ir karalius Zigmantas Vaza bei popiežiaus nuncijus Lenkijoje ir Lietuvoje. Deklaracijos punktai apibrėžė stačiatikių Bažnyčios gyvenimo sritis ir, svarbiausia, paneigė iki tol buvusį požiūrį, kad stačiatikiai yra schizmatikai. Skelbiama, jog jie yra tikėjimo broliai ir antra po katalikybės krikščionybės atrama. Patvirtindamas visus 33 deklaracijos punktus 1595 metais Romoje popiežius Klemensas VIII (beje, buvęs nuncijumi Lietuvoje ir Lenkijoje) ir Kijevo metropolijos vyskupai Kirilas Terleckis ir Ipatijus Pociejus paskelbė bažnytinę uniją. Tokiu būdu krikščionijoje radosi nauja konfesija – unitai arba Rytų apeigų katalikai.

Tikėtasi, kad unija pasitarnaus taikai, kad unitai ir bazilijonų vienuoliai (taip Romos kurija vadino unitų vienuolius) bus taikos apaštalai, vienys krikščionis.Vis dėlto unijos plėtrai LDK priešinosi Zaporožės kazokai, pasiryžę ginti stačiatikybę nuo unitų įtakos, ir Maskva. Stačiatikiai piktinosi, kad Zigmantas Vaza vyskupais skyrė tik unitus. Prasidėjo kovos dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Įtampų ir kovų lauke kankinio mirtimi 1623 m. mirė Vitebsko ir Polocko unitų arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius. Dėl jo žūties moralinę kaltę prisiėmė Vitebsko stačiatikių vyskupas Melecijus Smotrickis, kuris, atgailaudamas, po kelionės į Jeruzalę ir Konstantinopolį unitų metropolitui Juozapui Rutskiui išpažino unitų tikėjimą.

Būtent šis unitų metropolitas reformavo Bazilijonų ordiną ir 1617 m.paskelbė naują šv. Bazilijaus regulą, sudarydamas centralizuotą Šv. Bazilijaus kongregaciją, kurios centras buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas. Vienuolija sukurta katalikų vienuolijų pavyzdžiu, ypač artimai bendradarbiaujant su jėzuitais. Metropolitas Ruckis įsteigė ir moterų bazilijonių vienuoliją, į kurią stodavo turtingų šeimų dukros. Atsirado iki tol Rytų Bažnyčiai nebūdingas derinys: rytietiškas kontempliatyvumas ir vakarietiška aktyvi sielovada. Kūrėsi mokyklos, unijos idėjos plito tarp eilinių parapijiečių, jie užsiėmė suaugusiųjų švietimu, turėjo ir savo spaustuvę.  Unitus rėmė katalikai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga, turtingi didikai. Be to, unitai turi eucharistinę vienybę su katalikų Bažnyčia.

Galutinai apsispręsti už uniją paskatino Maskvos patriarchato kišimasis į Kijevo metropolijos reikalus. „Geriau mirsime, negu metropolitą iš Maskvos priimsime”, – rašė savo kreipimęsi unitų metropolitas Filimovičius. LDK stačiatikiai nenorėjo tapatintis su Maskvos stačiatikybe. Juk ne sykį bajorų buvo kovota prieš Maskvos agresiją. Tad XVIII a. pradžioje beveik visa rusėnų Bažnyčia Lenkijos ir Lietuvos valstybėje tapo unitiška.  Po Respublikos padalijimo užimtose teritorijose Rusija ėmė naikinti unitų Bažnyčią, jie buvo verčiami vėl priimti stačiatikių tikėjimą arba tremiami į Sibirą. 1839 m. ji pasitraukė į pogrindį.   Švč. Trejybės bažnyčioje buvo įkurtas kalėjimas, kurios vienas žymiausių kalinių, kartu su kitais filomatais ir filaretais, buvo Adomas Mickevičius.  O kitoje bažnyčios dalyje – cerkvė ir dvasinė stačiatikių seminarija.

Įdomu, kad šioms architektūrinėms rekonstrukcijos vadovavo carinės Rusijos statytinis Nikolajus Čaginas. Jis projektavo ir šv. Onos bažnyčios varpinę.  Pakeista barokinės bažnyčios architektūra  – buvo uždėtas medinis kupolas. Gidės Liudos Matonienės teigimu, ši bažnyčia puikiai atspindi Lietuvą kaip kultūrų kryžkelę tarp Rytų ir Vakarų.  Mat stačiatikių cerkvėms būdinga trijų absidų architektūra, kai absidos uždengiamos atskirais stogais, gi unitų bažnyčioje – visos trys absidos uždengtos vienu stogu.  Taigi čia puikiai susijungia dvi architektūrinės tradicijos.

XVIII šimtmetyje bazilijonų kompleksą atstatinėjo žymusis architektas, beje, evangelikas liuteronas Jonas Kristupas Glaubicas, altoriams paveikslus nutapė Pranciškus Smuglevičius. Deja, kai stačiatikiai perėmė bažnyčias, meno vertybių jose neliko.  Buvo uždaryti  ir 84 vyrų, 11 moterų vienuolynų, 14 berniukų mokyklų ir mergaičių pensionatas.   1919-1940 metais, kai Vilnius priklausė Lenkijai, bazilijonų vienuolyno patalpose veikė baltarusių gimnazija, baltarusių mokslo draugija ir muziejus.  Šioje gimnazijoje mokėsi ir poetė Natalija Arsenjeva, kurios pirmoji rinktinė buvo išspausdinta Vilniuje. Dabar ji laikoma baltarusių poezijos klasike. Čia parašyta ir pirmoji baltarusių literatūros istorija.  Sovietmečiu bazilijonų vienuolyne įsikūrė inžinerinis institutas, o bažnyčioje buvo tyrinėjama, kaip vibracijos veikia gelžbetonines konstrukcijas… Šiandien dalis vienuolyno pastatų priklauso ISM universitetui.

O ką pamatė ir galės ateityje išvysti ekskursijos dalyviai, apsilankę Švč. Trejybės bažnyčioje, kuri grąžinta graikų apeigų katalikams 1992 metais? Ukrainiečių kalba besimeldžiančią bendruomenę, kurią sudaro 80 šeimų, trys kunigai ir vienuoliai, sekmadieninę mokyklėlę vaikams ir moksleiviams, likučius sieninės tapybos, namuose siuvinėtais rankšluosčiais puoštas ikonas, varpinę, požemius ir svarbiausią dalyką maldininkams – šv. Juozapato relikvijas: drabužio skiautę ir kaulą. Tąkart maža bendruomenė džiaugėsi Vilniaus gidų iniciatyva, kurios dėka buvo paaukota per 600 eurų Švč. Trejybės bažnyčios atnaujinimui.