Knygų mugė.
Knygų mugė.

Vilniaus knygų mugė patvirtino: lietuvių autorių knygos skaitomos

Kalbino Virginija Petrauskienė.

„Aš tau sakau” romanas.

Vasario 22–25 dienomis Lietuvoje nuaidėjusi Vilniaus knygų mugė sutraukė lietuvių iš viso pasaulio. Ir tų, kurie joje pristatinėjo savo parašytas knygas, ir tų, prisiekusių skaitytojų, kurie iš skirtingų žemės kampelių atskrido tam, kad galėtų susipažinti su Lietuvos knygų pasaulio naujienomis. Jie lagaminuose į savo dabartinius namus gabensis brangų būsimo prabangaus laisvalaikio krovinį – naujausios, dar spaustuvės dažais kvepiančios literatūros. Tiems, kurie šiais metais nebuvo suplanavę specialios kelionės iš Amerikos į Lietuvą tam, kad pašurmuliuotų šioje mugėje, įkvėptų jos nuotaikos – šiandienos „Žaibiško pokalbio” pašnekovės rašytojos Vilmos Kavos įspūdžiai. Ji šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė savo pirmąją knygą „Aš tau sakau”.

– Vilma, dar tik kelios dienos praėjo po grįžimo iš Lietuvoje vykusios Vilniaus knygų mugės. Kokie patys karščiausi šios kelionės įspūdžiai?

– Šiais metais aš joje pirmą kartą dalyvavau kaip autorė. Dar anksčiau lankydavomės su dukra, tai buvo mūsų mėgstamiausia mugė. Ir tuomet, ir dabar šis renginys man paliko ypatingą įspūdį. Kitais metais jau bus rengiama 20-oji Vilniaus knygų mugė. Kokie šios įspūdžiai? Pirmiausia, čia apsilankė begalė žmonių, per 67 tūkstančius, buvo sunku praeiti, prasibrauti. Bet kartu ir džiugu: juk žmonės susirinko ne batų pirkti, o knygų. Vadinasi, jas skaito. Man buvo geras, smagus atradimas, kad labai perkamos ir skaitomos yra lietuvių autorių knygos. Skaitytojai mus palaiko, tą sako ir šių metų šūkis: „Skaitau Lietuvą, skaitau pasaulį”. Tai didžiulis renginys, puikiai organizuotas ir „suvaldytas”. Jame nuo ryto iki vakaro kas valandą vyko gausybė susitikimų su autoriais, knygų pristatymų. Šiais metais, kai Lietuva švenčia valstybės atkūrimo 100-metį, mugėje daug dėmesio buvo skirta istorinėms temoms. Mačiau, koks populiarus buvo Liudas Mažylis, pristatęs savo knygą „99 metai po įvykio”. Jo autografų žmonės laukė didžiulėse eilėse.

– O kaip Jums sekėsi pristatinėti savo romaną „Aš tau sakau”?

– Lietuvoje lankiausi praėjusių metų rugsėjį, tada buvo skirta daug dėmesio knygos pristatymui, nes ji buvo tik ką išleista.

Vasario kelionės metu susitikau su žurnalistais, taip pat buvo surengtas turiningas bei anšlaginis susitikimas Lazdijuose. Šiame mieste aš gimiau ir baigiau vidurinę mokyklą. Į miesto biblioteką susirinko netikėtai daug skaitytojų, net paruoštų kėdžių neužteko. Dvi valandas nuoširdžiai kalbėjomės su buvusiais žemiečiais, klasės draugais, jų tėvais, su visais, kurie atėjo. Dalyvavo ir Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, jis man įteikė dovanų.

Knygų mugėje leidyklos „Tyto alba” stende visas keturias dienas buvo skirta vietos, kur autoriai pasirašinėjo knygas. Čia susitikinėjau su skaitytojais, ypač iš rajonų, kurie negalėjo dalyvauti numatytame knygos pristatyme. 

„Aš tau sakau” skirtas susitikimas buvo paskutinę renginio dieną. Ją  pristatė leidyklos „Tyto Alba” vadovė Lolita Varanavičienė, po jo pasirašinėjau knygas leidyklos stende. 

Vilma Kava su draugu.
Vilma Kava su draugu.

– Ar jaučiate skaitytojų dėmesį savo knygai?

„Aš tau sakau” buvo išleista praėjusių metų rugsėjį, iki vasario, per penkis mėnesius, išpirktas beveik visas, rekordiškas, kaip pirmai knygai, 2500 egzempliorių tiražas. Ar bus antras leidimas – pamatysime, tą spręs leidyklos žmonės.

Įvertinant tai, kad aš paskutiniu metu nebuvau viešas asmuo Lietuvoje, galiu sakyti, kad mano pirmasis romanas sulaukė didelės sėkmės.

Labiausiai esu dėkinga Čikagos lietuvių bendruomenei, palaikančiai mane su amerikietišku optimizmu ir jėga. Matau, kaip knygos sėkmę laiko savo sėkme, ir tai yra didžiausias įvertinimas.

– Ko tikėjotės, vykdama į šią mugę? Ar lūkesčiai pasiteisino?

– Tikėjausi pokalbių ir susitikimų. Ir tie lūkesčiai išsipildė su kaupu. Kartu su kitais užsienyje gyvenančiais lietuvių autoriais buvau pakviesta į susitikimą Užsienio reikalų ministerijoje.

Iš Lietuvos išvykau prieš 12 metų ir su gimtine nepalaikiau beveik jokių socialinių ryšių, maniau neprireiks, tačiau pamačiau, kad daugelis žmonių mane prisimena iš buvusios darbinės veiklos ar studijų ir susitikimai bei pokalbiai yra nuoširdūs. Smagu buvo pasikalbėti su buvusiais bendramoksliais žurnalistais, buvusiais savo studentais (esu dėsčiusi Vilniaus universitete), susitikti bendradarbius.

Vilniaus knygų mugėje jaučiausi atsidūrusi savo vietoje, buvau tas, kas esu. Dėl to, kad parašiau knygą, mano asmenybė nepasikeitė. Gal tik pasikeitė kitų žmonių požiūris į mane, tapau labiau matoma.

– Papildėte vadinamų moteriškų romanų autorių gretas. Jūsų knygą sudaro dviejų išsilavinusių, brandaus amžiaus draugių laiškai, kuriuose nemažai ir šmaikščiai kalba­masi apie vyrus. Kas, Jūsų nuomone, lėmė tokį knygos populiarumą? Ar bus jos tęsinys?

– Viena skaitytoja pasakė: „Tu parašei knygą apie mūsų kartą”. Daugelis skaitytojų knygoje atpažįsta save. Romane paliesta temų, apie kurias atvirai nekalbame. Tai tarsi galimybė pažvelgti pro rakto skylutę į dviejų herojų gyvenimus, sužinoti, ką moterys galvoja apie vyrus. Kartu tai pamąstymai apie tai, kad niekas kitas, tik pats esi atsakingas už savo laimę. Beje, knygą skaito ir vyrai. Dažnai girdžiu klausimą, ar moterys tikrai vertina vyrus pagal tai, kaip jie vairuoja? Mane linksmina, kai herojų pasakymus priskiria man.

Daugelis mano, kad aš parašiau autobiografinę knygą, nes joje kalbama pirmuoju asmeniu, skaitytojas gali atpažinti konkrečias vietas, kurios minimos mano herojų laiškuose. Toks pasakojimo būdas sudaro įspūdį, kad knygos pasakojimas – tarsi socialinės erdvės pratęsimas. O kiek romane parodyta mano pačios gyvenimo – esu paaiškinusi knygos pradžioje: Jeigu Jums atrodo, kad skaitote apie mano gyvenimą, tai žinokite – aš taip ir norėjau, kad atrodytų. Iš tiesų, mano gyvenimas yra daug įdomesnis.

Daugelis klausia, ar bus knygos tęsinys. Aš jau nešiojuosi naują knygą savo galvoje, tik reikia laiko ją parašyti. Nenoriu daug ko atskleisti, tik planuoju, kad herojes joje sutiksite. 

– Kokių autorių knygų pati parsivežėte iš mugės?

– Parsivežiau lagamine nemažai knygų. Tarp jų ir su kitų autorių autografais. Parsivežiau ir keletą savo pačios knygų, kai kas yra prašę prieš kelionę, nes atsisiųsti iš Lietuvos yra brangu. Esu paprašyta savo knygą paaukoti „Chicago Mothers Foundation” labdaringam renginiui, kuris numatomas balandžio mėnesį.

– Kokia pasirodė šventinė Lietuva?

Lietuva labai pasipuošusi, žmonės nusiteikę pakiliai, patriotiškai, džiaugiasi atgimusiu vienybės jausmu. Jie didžiuodamiesi pasakoja apie 100 laužų, sukurtų Vilniuje, Gedimino prospekte. Taksi automobiliai važinėja su trispalvėmis vėliavėlėmis net ir pasibaigus pagrindiniams šventiniams renginiams. Tokia nuotaika labai įkvepia: aš pati lankiausi Signatarų namuose, norėjau pamatyti ten šiuo metu saugomą Lietuvos Nepriklausomybės aktą, aplankiau atnaujiną Valdovų rūmų ekspoziciją. Man labai smagu, kad Lietuva didžiuojasi Vasario 16-ąja, kad žmonės iš širdies švenčia valstybės jubiliejų.

– Ar smagu buvo grįžti į namus Amerikoje?

– Džiaugiausi išvažiuodama į Lietuvą, džiaugiuosi ir grįžusi čia. Nes man namai yra ir čia, ir ten. Gal tik Lietuvoje daugiau šventės, nes ten vykstu laikinai, o čia – daugiau gyvenimo.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje (iš k.) Vilma Kava su leidyklos „Tyto Alba” vadove Lolita Varanavičiene ir poete Ra­mu­te Palčinskaite.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje (iš k.) Vilma Kava su leidyklos „Tyto Alba” vadove Lolita Varanavičiene ir poete Ra­mu­te Palčinskaite.