Vinco Kudirkos palikuonio „Lietuva brangi”

Rasa Kazlas.

Dovui Lietuvninkui prosenelių žemėje tarsi kiekviena pėda artima ir pažįstama, nors gimė jis ir augo Čikagos priemiestyje. Toli nuo Lietuvos, bet su labai stipriomis lietuviškomis šaknimis formavosi šio jauno žmogaus asmenybė.

Atrodo, kitaip ir būti negalėjo. Dovo senelis Bronius Polikaitis kilęs iš Gudžiūnų kaimo prie Kėdainių, o jo žmona Aurelija – iš Vilniaus. Dovo prosenelis Alfonsas Pimpė buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos politikas, ketvirtojo Seimo narys. Senelis Kazimieras Lietuvninkas gimė Vilkaviškyje, močiutė Adelė – Ylakių kaime prie Skuodo. Dovo prosenelė buvo Emilija Kudirkaitė, Vinco Kudirkos jauniausia sesuo. Antros kartos JAV lietuvio Dovo šeimoje kalbėta tik senelių kalba ir puoselėta didžiausia savastis – lietuvybė. Jos Dovas nuo mažens sėmėsi šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, aktyvioje išeivių bendruomenėje, kur nuolat dalyvavo lietuviškų šokių grupių, chorų veikloje, krepšinio varžybose.

„Buvau skautas, lankiau visus lietuvių jaunimo susitikimus. Kiekvieną vasarą važiuodavau į Michigano valstijoje veikiančią Dainavos ateitininkų stovyklą, prie kurios steigimo prieš 60 metų prisidėjo ir mano senelis Bronius Polikaitis. Išsaugoti lietuvybę Čikagoje buvo nesunku, o ir pats labai norėjau, nes kalba ir kultūra man labai svarbios”, – sako trimitininkas Dovas Lietuvninkas.

Į Lietuvą Dovas skrido praėjusių metų rugsėjį ir žada pabūti iki rugpjūčio. Laimėjęs Fulbrighto stipendiją, Dovas jau ketvirtą kartą grįžo į senelių gimtinę ir čia atsidėjo liaudies pučiamųjų instrumentų, dainų ir trimito istorijos studijoms.

Meilė muzikai prasidėjo nuo mažumės. Dovo mama – dainininkė, senelis prieš miegą nuo mažens dainuodavo lietuviškas dainas. Įsiminė „Siuntė mane motinėlė”, „Augo kieme klevelis” bei kiti dainingi liaudies rimtai, kurie žadino stiprius Dovo jausmus muzikai.

Būdamas šešerių pradėjo lankyti pianino pamokas, po poros metų grojo smuiku, penktoje klasėje pradėjo trimituoti, o po to, kai apsilankė Konkordijos universiteto Band Camp stovykloje, nusprendė būti muzikos mokytoju. „Mane toje stovykloje labai paveikė studentai ir mokytojai, kurie nuoširdžiai dalijosi savo muzikine patirtimi; kaip su jais smagu buvo groti!” – prisimena Dovas. Toji  nenusakoma, bet labai stipriai juntama muzikos garsų skleidžiama energija, kuria dalindavosi muzikantai bendroje kompanijoje, taip paveikė jaunuolį, kad jis nusprendė niekuomet neprarasti tos neįkainojamos muzikos savasties. Visą gyvenimą augęs su muzika, Dovas pirmasis šeimoje pasirinko profesionalo muziko kelią. Nuo mažens grojęs pianinu, smuiku, akordeonu, gitara, Dovas neneigia, kad tikrąjį muzikinį geną jis paveldėjo iš savo mamos, kurios giminėje buvo nemažai kompozitorių ir chorvedžių.

Kai klausiu, kodėl būtent trimitas, Dovas atsako, kad kai teko rinktis tarp perkusijos ir trimito, laimėjo pastarasis. „Kai pradėjau groti, patiko šio instrumento skleidžiamas garsas. Iš tiesų variniai instrumentai labai gerai priderinti prie žmogaus balso skambesio, jie labai dainingi ir garsūs”, – sako Dovas Lietuvninkas.

Pradėjęs pūsti trimitą Dovas nusprendė tai daryti profesionaliai ir New Yorko valstijoje įstojo į Rochesterio universiteto Eastmano muzikos mokyklą. Ten ne tik mokėsi groti, bet studijavo ir muzikos pedagogiką. Studijų metais Dovas muzikavo mokyklos simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose, su draugais subūrė net vokišką varinių pučiamųjų kapelą.

Atvykęs į Vilnių studijuoti Dovas viliasi, kad prasiplės ne tik muzikos pasaulis, bet patobulės ir lietuvių kalba. Išmokęs iš savo tėvų ir senelių senosios protarmės žodžių, Dovas juokiasi, kad jo kalbai dabar septyniasdešimt metų ir draugai lietuviai kartais pajuokauja, kad jis kalba kaip jų močiutės.

Viena, kai į senelių tėvynę atvyksti pasisvečiuoti, visai kas kita, kai lieki ilgesniam laikui ir nori nenori kasdienybė įtraukia į lietuvišką gyvenimą visu pajėgumu. Kai kalba pakrypsta apie neįprastus amerikiečiui dalykus, neslepia, kad Amerikos universitetuose gal ir naujesnės, geresnės patalpos mokslams, tačiau Dovas mano, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio į esamas patogumų spragas.

„Esu patyręs šiokių tokių švietimo sistemos politikos kliūčių, bet Muzikos akademijoje mes visi veikiame tik dėl muzikos ir tik muzikai”, – sako Dovas, kuris nelinkęs kritikuoti čionykščio Lietuvos kasdienio gyvenimo.

Neslepia, kad kartais jaučia iš sovietų laikų pasilikusius mentaliteto skirtumus, todėl jo nestebina lietuviškas negatyvumas. Atvirkščiai, mano, kad amerikiečiai galbūt net per daug optimistiški ir dažnai stiprius vidinius išgyvenimus stengiasi slėpti po netikromis šypsenomis, netikru pozityvumu. „Vis dėlto, kaip bebūtų, reikėtų prisiversti daugiau šypsotis, kad kažkokiu būdu tą likusį posovietinį dumblą išstūmus, nes tas negatyvumas sėja pasyvumą. Pastebėjau, kad žmonės daug skundžiasi, bet tuo viskas ir pasibaigia. Tik pavieniai visuomenininkai kažką daro. Amerikoje kur kas daugiau aktyvių visuomeninių judėjimų. Antra vertus, man patinka būti čia. Vilnius – jaukus, gražus, kultūringas miestas. Pirmas savaites bandžiau daugiau šypsotis žmonėms ir supratau, kad žmonės čia šilti, tik reikia juos prakalbinti”, – pastebi Amerikos lietuvis Dovas Lietuvninkas.

Jaunuolis gailisi, kad paroje per mažai valandų. Norėtų visur spėti, nes Lietuvos muzikinis kultūrinis gyvenimas tiesiog traukte traukia. „Neįtikima, bet vien tik Vilniuje yra trys simfoniniai orkestrai, tiek daug įdomios kamerinės, naujosios muzikos, solistų. Viso pasaulio muzika keliauja per Lietuvą, o kur dar ‘popso’ ir roko grupės”, – vardija Amerikos lietuvis. O ir paties Dovo muzikinis užimtumas taip pat įspūdingas –  jis groja akademijos simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose, varinių pučiamųjų kvintete „Brasspalvos”, LMTA „Brass” ansamblyje, taip pat „Sunday Brass Band”. O kur dar bandymai dalyvauti įvairiuose muzikiniuose konkursuose! Kartu su bičiuliais Dovas siuntė į konkursą savo įrašus, o prieš keletą dienų kartu įrašė muziką Audriaus Juzėno filmui „Pelėdų kalnas”.

Be išvardintos veiklos giliausiai atmintyje turbūt įsirėš Lietuvos šimtmečiui skirta dar viena muzikinė iniciatyva. Vilniuje nuo sausio mėnesio pradžios Valstybės 100-mečio proga kas vakarą pro Valdovų rūmų langą skamba „Lietuva brangi”. Ją atlieka trimitininkas Laurynas Lapė su auklėtiniais, tarp kurių – ir Dovas Lietuvninkas. „Kiekvieną kartą, kai groju, aplanko toks nuostabus jausmas, – kad aš, Amerikos lietuvis, esu Lietuvoje, iš Valdovų rūmų lango groju ‘Lietuva brangi’, aš esu čia! Kažkas nerealaus, tikras stebuklas! Tikrai jaudinanti akimirka, kai matau žmones, kaip jie reaguoja, kaip klauso, o tas jausmas, kad savo grojimu galiu sužadinti kiekvieno praeivio patriotines stygas ir leidžiu kelioms minutėms pagalvoti, kas jiems yra toji Lietuva, turbūt neįkainojamas. Esu be galo laimingas, kad galiu būti Lietuvoje per patį Šimtmetį”, – sako Dovas.

Pakerėtam nepaprastai turtingos muzikinės kultūros jaunuoliui teko pasirūpinti ir žemiškesniais dalykais. Stipendija leido jam Vilniuje įsikurti patogiai. Buto nuoma miesto centre ir viskas lengvai pasiekiama pėsčiomis. Maisto įsigyja artimiausiose senamiesčio parduotuvėse ir namuose dažnai kokį patiekalą pasigamina pats. Mėgstamiausias – koldūnai su spirgučiais. „Pražiopsojau cepelinų dieną. Tai po savaitės bėgau cepelinų į miestą pavalgyti”, – juokiasi Dovas.

Gyvenimas Lietuvoje leidžia laisvai keliauti po Europą, ir tai jaunuoliui davė galimybę aplankyti muzikinius renginius Estijoje ir Paryžiuje. „Nuskridau į Paryžių norėdamas pamatyti Mirgą Gražinytę-Tylą, bet ji tuo metu dėl ligos nedirigavo, tačiau Šimtmečio proga ji buvo atvykusi į Lietuvą ir pamačiau ją čia”, – džiaugiasi Dovas, galėjęs pabendrauti su pasaulio muzikos elito simpatijas užkariavusia dirigente.

Kai klausiu, ko labiausiai pasiilgsta būdamas Lietuvoje, Dovas atvirauja, kad šeimos ir šuns. Ar tas ilgesys truks ilgiau nei iki vasaros, Dovas nežino, nes jeigu pavyks, norėtų studijas tęsti kitoje muzikos apšvietos Mekoje – Suomijos Helsinkio Jeano Sibeliaus muzikos akademijoje.

Bet tai tik ateities planai, o kol kas Dovas laukia savo šeimos – tėvų ir sesers, kurie žada vasarą atvykti į Dainų šventę. Tai turėtų būti geriausios bendros atostogos Lietuvoje. Kartu visi žada plaukti baidarėmis ir grožėtis lietuviška gamta. Gal vasarą pagaliau išsipildys ir Dovo močiutės noras. Išlydėdama į Lietuvą ji anūkui palinkėjo grįžti ne vienam.