CENTRAS - Geografija-Rajonai - Vokiečių menininkas žuvusiųjų atminimą įamžina šaligatvio plytelėmis
Atminimo akmuo.
Atminimo akmuo Isakui Anolikui. (Algio Vaškevičiaus nuotraukos)

Vokiečių menininkas žuvusiųjų atminimą įamžina šaligatvio plytelėmis

Algis Vaškevičius.

Šį rudenį Lietuva mini 75-ąsias Holokausto metines. Įvairiais renginiais, eisenomis prisimenamas Lietuvoje nužudytų apie 200 tūkstančių žydų atminimas. Šių renginių dalimi tapo ir ypatingas vokiečių menininko Giunterio Demnigo projektas, kai išžudytų žydų atminimui Lietuvos miestuose sumontuojami „Atminimo akmenys” – nedidelės plytelės gatvės grindinyje, atsirandančios ten, kur Holokausto aukos gyveno, dirbo ar mokėsi.

Lietuva tapo pirmąja Baltijos šalimi ir 21-ąja Europoje, kur šis projektas įgyvendintas. Nuo 1993 metų, kai G.Demnigui kilo idėja taip įamžinti žuvusius žmones, tokių plytelių daugybėje miestų į šaligatvius įmontuota jau beveik 60 tūkstančių.

Vokiečių menininkas Giunteris Demnigas.
Vokiečių menininkas Giunteris Demnigas.

„Iš pradžių buvo idėja, o po to atsirado ir jos įgyvendinimo būdai. Nuo 1992 ar 1993 metų, kai viskas prasidėjo, dirbau su vis didesniu užsidegimu. Tokios lentelės atsirado nuo Tromso miesto Norvegijos šiaurėje iki Salonikų Graikijoje. Būna ne vienas atvejis, kai žuvusiųjų artimieji, neturintys žuvusiųjų kapo, atvažiuoja į tą vietą, kur yra tokia plytelė, tūkstančius kilometrų – neseniai į Kelną Vokietijoje atvyko žmonės iš tolimosios Tasmanijos. Tai įrodo, kad mano darbas tikrai turi prasmę”, – sakė paskutinėmis rugpjūčio dienomis į Lietuvą atvykęs G.Demnigas, kitąmet minėsiantis savo70-metį.

„Atminimo akmenų” memorialas išsibarstęs po dvidešimt vieną Europos valstybę ir šimtus miestų. Jis skirtas atminti tūkstančiams žmonių, kurie dirbo ir kūrė daugelyje Europos miestų, bet per Holokaustą buvo sunaikinti ir tarsi ištrinti iš tų miestų žemėlapių.

Šį projektą Lietuvoje koordinavo Žmogaus teisių centras. Jo vadovė Birutė Sabatauskaitė teigė – šie akmenys yra vienas iš būdų įprasminti kolektyvinę atmintį, prisimenant Lietuvos piliečius, nužudytus per Holokaustą.

Menininkas sakė, kad įamžinimui parenkami tik keli ar keliolika žmonių iš tūkstančių. Tai, ką reikėtų įamžinti, pasirenka vietos žydų bendruomenės – Lietuvoje tokius žmones pasiūlė Lietuvos žydų bendruomenė ir valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Čia buvo įamžinti įvairiausi žmonės – sportininkas, politikas, dailininkė, gydytojai, restorano savininkai bei tie, kurie buvo nužudyti tokie jauni, kad nespėjo baigti gimnazijos. Tai buvę mūsų kaimynai, bendruomenės nariai.

Kaunas tapo pirmuoju miestu Lietuvoje, turinčiu „Atminimo akmenis”. Jie – keturiose vietose. Atidengiant pirmąjį – šalia buvusio dviračių treko Laisvės alėjos pradžioje – kalbėjo ir pats G.Demnigas. Jis dar kartą pabrėžė, kad labai svarbu ir jauniems žmonėms kuo daugiau žinoti apie tai, kas atsitiko prieš 75-erius metus.

„Šių šaligatvio plokštelių atsiradimo istorija nėra tokia, dėl kurios galima džiaugtis, bet man svarbiausia yra jaunų žmonių dėmesys ir supratimas. Kai vaikai vadovėliuose perskaito apie tai, jog žydų aukų buvo apie 6 milijonai, jiems tai tik abstraktus skaičius, tačiau kai jie pradeda tyrinėti vieną konkretų akmenį, konkretaus žydo istoriją, darosi įdomu, kas jam nutiko. Tai nėra paminklas, kaip kapinėse. Tai vieta, kur galima atvykti ir pagerbti žymius žmones”, – sakė Kaune viešėjęs menininkas.

Skulptorius G.Demnigas kurti politizuoto meno kūrinius pradėjo gana anksti – dar būdamas vaikas domėjosi Vokietijos praeitimi, mėgino prakalbinti tėvą, tarnavusį Vokietijos armijoje.1985 metais Kelne jis atidarė savo studiją, ėmė dirbti su viešųjų erdvių meniniais projektais, meną sieti su politika, istorija, naudoti archyvinę medžiagą.

„Atminimo akmenys” – garsiausias jo darbas, bet prieš tai buvo ir kitų, ne mažiau aktualių: 1968 metais jis naudojo buitines atliekas tam, kad atkreiptų dėmesį į branduolinę nelaimę Hirošimos mieste Japonijoje, 1980 metais ėmė kurti mobilias skulptūras, kurios palikdavo kalkių, kraujo ar kvapo pėdsakus. Tais pačiais metais jis pateko į Guinnesso rekordų knygą, sukūręs meno perfomansą – kvapų kelią, kuris nusidriekė nuo Vokietijos miesto Kaselio iki Paryžiaus.

1994 metais, paragintas vietos pastoriaus, G.Demnigas laikinai įdėjo 250 atminimo lentelių, skirtų romams, Kelno Šv. Antano bažnyčioje, kiek vėliau akmenys nelegaliai atsirado prie namų, kuriuose gyveno nužudytieji. 1996 metais kelis tuzinus atminimo lentelių G.Demnigas pritvirtino įvairiose Berlyno vietose, tai padarė taip pat nelegaliai. Ši veikla neliko nepastebėta – berlyniečiai, žiniasklaida ir miesto svečiai ėmė aktyviai domėtis lentelėmis, istorija, žmonėmis, kuriems jos buvo skirtos. Nuo 2000 metų įrengti atminimo lenteles, suderinus tai iš anksto, tapo legalu. Per mėnesį menininkas kartu su asistentu pagamina apie 450 atminimo lentelių, taip pat daug keliauja.

Atminimo akmenys.
Atminimo akmenys.

Atminimo lentelės pakeičia gatvių ir miestų žemėlapius, rašo istoriją dabarties geografijoje, suteikia gatvei atmintį ir verčia susimąstyti. Būtent sukeliamos emocijos ir yra tai, ko siekia menininkas – susieti dabartį su praeitimi, vietą su laiku ir įvykiais. Emociškai suklupti tuomet, kai to visai nesitiki, kai tavo diena eina iš anksto numatytu ritmu, susidurti su genocidu einant pietauti ar perkant gėles, pagalvoti apie žmogų, kurio nepažinojai, bėgant šaligatviu.

Pirmoji lentelė Kaune skirta dviratininkui Isakui Anolikui, kuris toje vietoje, kur anksčiau buvo dviračių trekas, treniravosi. Vos 21-erių jis jau atstovavo Lietuvai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, bet dėl pradurtų padangų distancijos nebaigė. Po ketverių metų jis vėl dalyvavo olimpiadoje Amsterdame, kur trasos taip pat neįveikė. Garsinęs Lietuvą sportininkas 1943 metais buvo nužudytas Kauno IX forte.

Pagerbiant nužudytą sportininką ir atidengiant jam skirtą plytelę, skambėjo klarneto muzika, kurią atliko broliai Stasys ir Rokas Makštučiai – jų močiutei Elenai Andriuškevičienei pavyko išgyventi Kauno gete.

„Nors tai – tik maža plokštelė grindinyje, man ji – didžiulis paminklas. Šiauliuose gimęs Isakas kartu su draugu Juozu Vilpišausku 1924 m. pasauliui pareiškė, kad yra tokia valstybė kaip Lietuva. Jie buvo dviračių sporto pionieriai, kurie pramynė taką šių dienų žymiems olimpiečiams. Ir nesvarbu, kad tuomet Paryžiuje jie nebaigė distancijos. Tai buvo Lietuvos olimpinis krikštas. Pasaulis rinkosi į aštuntąsias žaidynes, o mūsų šalis – į pirmąsias. Tebuvo praėję ketveri metai po Nepriklausomybės kovų ir tik dveji, kai susitvarkėme savos valstybės pagrindus”, – jautriai kalbėjo Lietuvos sporto muziejaus istorikas Eugenijus Rūkas.

Kiti „Atminimo akmenys” Kaune padėti garsiam šio miesto psichiatrui Vladimirui Lazersonui bei jo žmonai, gydytojai Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei, taip pat dailininko Justino Vienožinskio mokinei Černei Percikovičiūtei, kuri per dešimt savo karjeros metų spėjo sudalyvauti aštuoniolikoje parodų, su savo darbais nukeliauti ir iki Čikagos. Dar vienu akmeniu įamžintas dailininkas, knygų iliustruotojas Jakovas Lipšicas, kurio garsusis darbas „Sumuštas” saugomas Izraelio Yad Vashem muziejuje.

Vilniuje atsirado aštuonios plytelės penkiose senamiesčio vietose – ten, kur gyveno ir dirbo garsus gydytojas Samuelis Margolis, Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos narys, gydytojas Jakovas Vygodskis, pirmojo vegetariško restorano įkūrėjai Fania ir Lazaras Lewando bei Šeimiavičių šeima.

Šiauliuose „Atminimo akmenys” sumontuoti buvusio miesto viceburmistro Samuelio Petuchausko ir gydytojo Urijaus Rozovskio atminimui. Panevėžyje prisimintos romės Ona Matuzevičienė, Anastazija Jablonskienė, Zosė Matuzevičiūtė, Ona Grachauskienė. Iš viso Lietuvoje atsirado devyniolika tokių atminimo akmenų.

„Mano projektas ir idėja buvo skirta visai Europai, visoms šalims, kurias okupavo vokiečių armija. Lietuva buvo viena iš pagrindinių vietų, kurioje vyko nusikaltimai žmoniškumui”, – teigė vokiečių menininkas.