CENTRAS - Kultūra - Žaibiški pokalbiai. Ar pasiduodame virtualaus gyvenimo pagundai?
Internetas.
Virtualus gyvenimas. (Pixabay.com nuotr.)

Žaibiški pokalbiai. Ar pasiduodame virtualaus gyvenimo pagundai?

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Pastebėjote, kad kai kurie iš mūsų kuo toliau, tuo mažiau laiko skiriame mus supantiems žmonėms ir dažniau šypsomės ne jiems, o telefonui arba kompiuteriui. Tai reiškia, kad esame ,,išėję” į virtualią erdvę – vienu metu esame ir čia, ir ten, interneto begalybėje. Internetinėje erdvėje sklando daug šmaikščių ir graudžių filmukų apie tai, kaip socialiniai tinklai ,,įsiurbia” žmones, atima jų laiką ir gyvenimą. Iš spaudos žinome, kad internetu ir per socialinius tinklus sukčiai greičiausiai susiranda patiklių aukų. Žinome, kad internetiniai tinklai, kuriuose bendraujame, apie mus surenka visą informaciją, įskaitant kiekvieną klavišo paspaudimą. Ir tos žinios apie mus saugomos neribotą laiką. Kur ir kada ši informacija bus panaudota?

Tačiau būtent internetinės pokalbių svetainės ir socialiniai tinklai vaidina vis svarbesnį vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime. Kuriasi vis daugiau įvairiausių virtualių bendruomenių. Kasdien socialinius tinklus įvairiais tikslais aplanko milijonai žmonių. Ir šio reiškinio tyrinėtojai jau siūlo naują mūsų visuomenės terminą: ,,tinklaveikos visuomenė”. Mes virtualioje erdvėje galime labai daug: žaibiškai pasidalinti svarbia informacija, paskelbti pagalbos prašymą. Ir patikėkite, kokį didžiulį skaičių žmonių šis pagalbos šauksmas pasiekia. O kiek jų atsiliepia ir gelbsti… Kur dar bendravimas su draugais ir artimaisiais, išsibarsčiusiais po pasaulį? Sunku įsivaizduoti, kaip gyventume, jeigu dėl kokių nors priežasčių vėl tektų susirašinėti tik ilgai keliaujančiais laiškais…

Todėl šiandien Jūsų klausiame:

Kaip vertinate internetinėje erdvėje esančius socialinius tinklus? Ar pats juose dalyvaujate, naudojatės ,,Facebook” (FB) ar kokiomis pokalbių svetainėmis?

Dr. Valdas Aušra.
Dr. Valdas Aušra.

Dr. Valdas Aušra, Ziono lietuvių evangelikų liuteronųparapijos Čikagoje kunigas:

Internetiniai socialiniai tinklai tai tarsi lazda su dviem galais. Jie yra ir naudingi, ir kartu pavojingi. Viena vertus, socialiniuose tinkluose skleidžiama  informacija mus pasiekia labai greitai, tarkim, koks ,,Facebook” padeda greitai susisiekti su žmonėmis, kad ir kuriame pasaulio kampelyje būtum.

Tačiau tie patys socialiniai tinklai gali būti ir pavojingi. Juose gali būti kryptingai skleidžiama neteisinga, kokiai nors priešiškai valstybei naudinga informacija. Pavyzdžiui, tokiu būdu Rusija formuoja žmonių nuomonę apie Baltijos šalis, Ukrainą.

Kitas socialinių tinklų pavojus – internetas ir socialiniai tinklai gali labai įsiurbti žmogų, jis tampa priklausomas ir praranda savo laiko kontrolę.

Aš pats tikrai dažnai naudojuosi ,,Facebook”. Mano internetinių draugų sąraše yra keli tūkstančiai žmonių. Kam man reikalingas FB? Aš į jį įkeliu savo pamokslus, dalinuosi naujienomis su draugais. Per FB asmeninėmis žinutėmis dažnai bendrauju ne tik su parapijiečiais, kurie kreipiasi į mane su klausimais. Tokiu būdu aš susisiekiu su kitais kunigais, mūsų bažnyčios atstovais, esančiais Lietuvoje. FB yra mano tarnystės dalis.

Tiesa, turiu pripažinti, kad naudojantis FB, reikia save kontroliuoti. Nes yra pavojus prarasti ryšį su realybe. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie net naktį pabudę tikrina savo FB paskyrą. Manau, kad tai jau priklausomybė. Bet ne man juos teisti. Gal jų socialinis gyvenimas skurdus, todėl tik virtualioje erdvėje jie jaučiasi gerai.

Prof. Vytautas Osvaldas Virkau.
Prof. Vytautas Osvaldas Virkau.

Vytautas Osvaldas Virkau, dailininkas, profesorius:

Nesinaudoju jokiais internetiniais socialiniais tinklais, nereikia man jų nė iš tolo. Nes man visai neįdomu, ką kiti daro. Tai man atrodo tokia smulkmena. Na, nebent tie žmonės kuo nors pasižymėję, nusipelnę kultūrai…

Man labiau patinka paskaityti, kokį darbą nuveikti, arba gyvai pabendrauti su bendraminčiais. Jeigu nerandu tokių, geriau vienam pabūti. Mano amžiuje (esu 87 – erių), bendravimas nyksta, nemažai žmonių išeina. Gal aš dabar jau senoviškai galvoju, nes jaunystėje, kai buvau kokių 20-ties, kaip tik norėjosi būti tarp draugų, kalbėtis, laužyti nusistovėjusias taisykles. O dabar stengiuosi apsiriboti tik bendraudamas su žmonėmis gyvai, arba paprastu namų telefonu. Turiu mobiliojo ryšio telefoną, bet jį pasiimu tik važiuodamas automobiliu. Tam atvejui, jeigu mašina sugestų ir man reikėtų išsikviesti pagalbą.

Beje, internetu naudojuosi, turiu elektroninio pašto dėžutę. Kai yra reikalas, susirašinėju internetu, skaitau ir virtualioje erdvėje. Kiek laiko leidžiu prie kompiuterio? Kai dirbu, tuomet daugiau. Štai praėjusią savaitę nemažai teko. Ką dirbu? padedu profesoriui Thomas F. Broden, kuris rašo knygą apie Algirdą Julių Greimą. Yra labai daug A. J. Greimo laiškų, kurie parašyti lietuviškai. Tai aš tuos laiškus verčiu į anglų kalbą.

Daiva Skirkevičienė
Daiva Skirkevičienė.

Daiva Skirkevičienė iš Lietuvos, buvusi žurnalistė, dabar viešinti  dukters šeimoje Lawrenceville, New Jersey (buvusią kolegę kalbinau naudodamasi FB erdve):

Na, man FB – tai pirmiausia svarbus dėl bent šiokių tokių ryšių su po pasaulį išsibarsčiusiais senais draugais. Galiu sužinoti, kuo jie ,,kvėpuoja”, pranešti visiems apie save.

Pačiai išvykus toli, nereikia kiekvieno artimojo atskirai informuoti, ką veikiu, kaip gyvenu. FB stebiu tai, kas vyksta mano mylimuose parkuose, muziejuose, kokie renginiai ten planuojami.

Gal iš pradžių ilgiau užsibūdavau tinkle. Bet aišku, esu pakankamai ,,įklimpusi” :). Bet svarbiausia – per FB susisiekiau su brangiais žmonėmis iš praeities, kurių niekaip kitaip nebebūčiau susiradusi.

Vida Baliutavičienė, pensininkė, buvusi istorijos mokytoja:

Vida Baliutavičienė.
Vida Baliutavičienė.

Neseniai dalyvauju FB, bet man tai labai patinka. ,,Facebook” per dieną praleidžiu mažiausiai dvi valandas, o neretai ir daugiau. Bet nemanau, kad esu priklausoma. Tiesiog turiu tam laiko.

FB bendrauju su draugais, esančiais Lietuvoje, skaitau straipsnius, žiūriu filmukus. Perkopusi septynias dešimtis, jau nebemaniau, kad ,,nersiu” į internetą. Tačiau atsitiko taip, kad teko išmokti juo naudotis.

Prieš dvejus metus važiavau į Lietuvą. Kilo klausimas, kaip geriau būtų palaikyti ryšį su sūnumi ir jo šeima, gyvenančiais čia, taip pat su kitais Amerikoje esančiais mano aplinkos žmonėmis.

Tada sūnus nupirko man nešiojamą kompiuterį, pamokė kaip juo naudotis ir sukūrė mano profilį FB. Pradėjau nedrąsiai naudotis. Virtualioje erdvėje teturėjau vos kelis draugus, bet jų vis daugėjo. Tada aš supratau, koks geras dalykas yra toks ryšys su pasauliu. Nežinau, kaip gali kam nors būti tai neįdomu.

Margarita, 15 metų moksleivė:

Esu labai užsiėmusi, po pamokų lankau treniruotes, rimtai sportuoju. Todėl internetiniam bendravimui lieka labai nedaug laiko: tik iš ryto, kai važiuoju mokykliniu autobusu į pamokas ir vakare prieš miegą, kai grįžtu po treniruotės. Jei turėčiau laiko, o, taip, tikrai daugiau laiko leisčiau internete. Na, bet gal ne tiek, kiek kai kurie mano bendraamžiai. Pamenu, kartą teko būti gimtadienio vakarėlyje su amerikiečiais bendraklasiais. Jie bendravo labai keistai: sėdėjo ant sofos priešais įjungtą televizorių ir kiekvienas dar buvo įsijungęs telefoną – bendravo su kažkuo internete. Tuo pačiu su kambaryje esančiais draugais aptarinėjo tuos nesančius draugus, iš internetinės erdvės. Na, man toks laiko leidimas nelabai patinka. Turiu savo profilį FB, bet mano draugai dažnai klausia: ,,Kam tau tas FB? juk čia senukų erdvė”. Taip jaunimas virtualiam bendravimui dažniau renkasi ,,Instagram”, ,,Snapchat” ar kitus tinklus.