Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai pakeltos Lietuvos valstybės vėliavos.
Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai pakeltos Lietuvos valstybės vėliavos. (Dainiaus Labučio nuotr.)

Žmogiškasis veiksnys – svarbi nacionalinio saugumo dedamoji

Vidmantas Valiušaitis.

Seime kovo 3 d. vyko dėmesio verta konferencija apie hibridines grėsmes. Paliko stiprų įspūdį. Tikėjausi didelio atgarsio žiniasklaidoje. Tiek rašoma apie pavojus iš Rusijos! Ir didžiausiai mano nuostabai, po tokio renginio – nė pypt! Tyla. Pastebėjau tik nedidelę BNS žinutę (www.15min.lt).

O renginys vis dėlto buvo neeilinis. Įdomus, manyčiau, ne vien gynybos ekspertams. Plačiajai visuomenei – taip pat. Nesu nei kariuomenės reikalų, nei gynybos žinovas. Bet dalykai, apie kuriuos buvo renginyje kalbama, man buvo nuoširdžiai įdomūs.

Nebuvo nuobodu klausyti net ir atidaromosios sveikinimo kalbos, kurią pasakė Artūras Paulauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Jutai, kad parlamentaras visuomenės atsparumą potencialioms grėsmėms suvokia žymiai plačiau, nei vien ginkluotųjų pajėgų potencialą. Konstruktyvumu, pozityvumu, dalykiškais siūlymais pasižymėjo ambasadoriaus Žygimanto Pavilionio kalba. Nekalbant jau apie puikius svečių iš užsienio – JAV, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Baltarusijos, Ukrainos, D. Britanijos – pranešimus.

Nesirengiu čia aprašinėti konferencijos turinio. Rekomenduoju pasižiūrėti vaizdo įrašą visiems, kuriuos tai domina (media.lrs.lt). Tenorėčiau pasidalyti keliomis mintimis, kurios man kilo išklausius Izraelio ambasadoriaus Amir Maimon kalbos. Jo žodžius verta įsidėmėti. Civiliams – pirmiausiai.

Ambasadorius pažymėjo, kad Izraelis ir Lietuva turi panašumų. Abi šalys – savotiškai „įstumtos į kampą”. Geografijos ir kaimynų pasirinkti negali – nei Izraelis, nei Lietuva.

„Jūs turite tris galimybes išeiti iš nepatogios situacijos, – kalbėjo JE Maimon. – Galite sakyti, na, negalime išspręsti šitos problemos. Liksite kampe. Kitas kelias – problemą apeiti. Na, nustatėme, kad problema yra. Bet apeikime. Pamirškime. Negalvokime. Galbūt, kada nors vėliau.”

Didžiausią iššūkį, pasak ambasadoriaus, kelia klausimas kaip problemą įveikti.

Izraelio pasiuntinys kalbėjo pavyzdžiais. Neturim naftos. Neturim dujų. Neturim anglies nei miško. Bet turim saulės. Kiekvienas namas Izraelyje turi sistemą su saulės baterijomis elektrai gaminti ir kolektoriais vandeniui šildyti. Trūksta vandens? Yra tik vienas ežeras Izraelio šiaurėje? Randame sprendimą. Nukreipiame jo vandenį į kitas Izraelio dalis. Taip darome kiekvienoje srityje. Įskaitant gynybą.

Izraelis gintis yra priverstas. Valstybė sukurta 1948 m. gegužės 14 d. Ir jau tą pačią dieną kelių aplinkinių valstybių armijos ją užpuolė. Užpuolė iškart, gynybai dar nepasirengus. Šalis turėjo tik labai ribotą karių skaičių. Norėta Izraelio valstybę eliminuoti užuomazgoje. Apsigynė.

„Mane augino ir auklėjo, mokydami, kad jeigu mes nesiginsime – atsidursime Viduržemio jūroje”, – kalbėjo ambasadorius. Jis sakė, kad Izraelis buvo priverstas gintis. Ir gintis daug kartų. Jo dėdė – Jacob Maimon – žuvo 1948 m. kare. Tėvas tarnavo daugiau nei 30 metų Izraelio armijoje. Jis pats daug metų dalyvavo specialiosiose pajėgose, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, dalyvo įvairiuose karuose nuo 1982 m.

„Mes neprašėme tų karų. Mes jų nepradėjome. Mes tiesiog buvome puolami. Ir nuo pat pradžių mums buvo aišku, kad gintis turime būtent mes patys. Tai mūsų užduotis”, – kalbėjo Izraelio pasiuntinys.

Šalies gynybos doktrinos esmė –  Izraelis ginsis pats. Savarankiškai.

Ši doktrina grindžiama dviem pagrindinėmis atramomis: 1) prevencija; 2) atgrasymu.

Daugelį metų Izraelio visuomenėje vyko svarstymai apie nacionalį saugumą ir gynybos filosofiją. Kariškiai daug metų kalbėjo apie ginkluotąjį šalies skydą. Bet šiandien padėtis pasikeitė. Šalies nacionalinį saugumą lemia keli komponentai, ne vien karinė gynyba. Karinė galia, be abejo, svarbu. Reikia vykdyti tyrimus, kurti pajėgumus, investuoti į plėtrą. Bet to nepakanka. Veikia dar trys kiti: žmogiškieji ištekliai, ekonomika, tarptautinis bendradarbiavimas.

Viena svarbiausių nacionalinio saugumo srities dedamųjų – žmogiškieji ištekliai.

„Kalbu apie švietimą, – sakė JE Maimon. – Apie supratimą, kad mums kartais tenka aukotis. Ir paaukoti. Ne savo atlyginimo ar atostogų dalį. Kalbu apie tai, kas brangiausia – savo mylimuosius.”

Ambasadorius sakė esąs pririštas prie savo išmaniojo telefono. Ne todėl, kad ji domintų „Facebook” ar el. pašto laiškai.

„Turiu du sūnus. Šiuo metu jie tarnauja kovos junginiuose. Ir kai suskamba telefonas, man sustoja kvėpavimas. Nenoriu apeliuoti į jūsų emocijas. Bet tai realybė. Nuo Izraelio įkūrimo netekome 23 tūkst. žmonių. Tai mūsų sūnūs, tėvai, dėdės, giminės. Žūtys, deja, dažnos. Prieš kelias dienas sūnus grįžo į savo bazę. Kariai buvo užpulti. Atsiuntė nuorodą į žinią apie tą išpuolį. Atsidaręs pamačiau sūnaus nuotrauką. Taigi, turite suprasti, kad gali tekti paaukoti tai, kas jums brangiausia. Ir tai nėra paprasta”, – sakė Amir Maimon.

Kalbėdamas apie privalomąją karinę tarnybą, Izraelio pasiuntinys pažymėjo, kad žydų vaikinams ir merginoms, kaip ir lietuvių, patinka sportas, muzika, kelionės, pramogos. Bet jie visi žino, kad privalės dalyvauti kariniame pasirengime.

„Bet jūs nustebsite, – sakė kalbėtojas, – sužinoję kaip pats jaunimas nori tarnauti. Norinčiųjų yra daugiau negu reikia. Iš dešimties norinčiųjų tik vieną galima priimti į savanorius. Ir kalbu net vien apie reguliarią armiją. Gynybinė galia remiasi ir rezervo pajėgomis. Tai reiškia, kad rezervą reikia nuolatos gerai apmokyti ir aprūpinti. Ir kad rezervo kariai, per trumpą laiką, mažiau nei per 21 valandą, atsirastų parengties būsenoje.”

Izraelio ambasadoriaus vertinga kalba – įsidėmėtina. Nekalbėsiu apie kitus nacionalinį saugumą lemiančius komponentus, bet paliesiu tik žmogiškojo potencialo klausimą.

Praėjusių metų jaunuolių šaukimas į Lietuvos karinę tarnybą parodė, kad ir lietuvių jaunimas tarnauti kariuomenėje nori. Savanorių atsirado daugiau, negu buvo vietų. Ir tai – vykstant priešingai propagandai, eksponuojant ir populiarinant verksnius, ištižėlius, ne pagarbos vertus vyrus.

Pas mus vis dar „sensacija”, jeigu su eilinio kario uniforma pamatome kurio žymesnio asmens sūnų, tarkim, ES ambasadoriaus Rusijoje Vyganto Ušacko. O jeigu tai taptų prestižo dalyku, kaip Izraelyje? Ir nebūtų galima įsivaizduoti rimtesnės karjeros valstybės tarnyboje, jeigu nesi „uostęs parako” ar laikęs rankose ginklo? Kaip valstybės pareigūnai gali priiminėti brandžius politinius sprendimus krizių ar konfliktų sąlygomis, jeigu net taikos meto aplinkybėmis jų elgesys neretai lepšiškas?

* * *

Neturėtume užmiršti istorinės patirties. Kodėl Suomija 1939 m., pagal populiaciją būdama ne ką didesnė už dabarinę Lietuvą, sugebėjo pastatyti 200 tūkst. vyrų prieš milijoninę Raudonąją armiją ir atsilaikyti? O jeigu būtų buvęs bendras frontas? Ir dar 100 tūkst. būtų pakėlę estai, 150 tūkst. latviai ir dar 200 tūkst. lietuviai? (Beveik tiek savanorių susirinko vien į Plechavičiaus rinktinę, artėjant bolševikams 1944 m.!) 650 tūkst. vyrų būtų šį tą reiškę, tiesa? Kaip būtų atrodžiusi istorija tada?

1938–1940 m. Lietuvos žlugimo istorija nėra dar tinkamai išnagrinėta, politinės vadovybės klaidos nėra deramai įvertintos, iš istorijos maža tepasimokyta. Ne viskas buvo apspręsta iš anksto, kaip dažnai inertiškai galvojama. Kapituliavo iš esmės politinė vadovybė, palikusi tautą priešo savivalei. Pirmiausiai – nuginklavimui, paskui – politinio, karinio, ekonominio ir kultūrinio elito surinkimui, represijoms ir naikinimui.

Taikiai pastebėjo išeivijos publicistas Stasys Barzdukas: „Negynėm laisvės, kai turėjom politinę ir karinę vadovybę, gerai apmokytą ir parengtą kariuomenę, ūkio išteklių, bet išėjom kovoti už laisvę, kai likom nuginkluoti, be išteklių ir be vadovybės.”

Tą tragediją dramatiškai aprašo pulkininkas Juozas Tumas savo prisiminimuose „Kelias į Červenę”. 1940 m. birželio 15 d. jis buvo L.D.K. Algirdo pulko vadas Kaune, Šančiuose.

Apie 6 val. ryto paskambino man iš kariuomenės štabo ir pranešė, kad rusų tankai jau Kaune ir kad keli jų vyksta Šančių kryptimi. Be to, štabo karininkas perdavė man kariuomenė̇s vado įsakymą atvykstančius rusų̨ tankus Šančiuose asmeniškai pasitikti. Susijaudinęs aš atsakiau šio į̨sakymo nevykdysiąs ir pasikalbėjimą nutraukiau. Buvusiems pulko š̌tabe karininkams įsakiau tuojau vykti į kareivines prie savų dalinių. 

Karininkams išė̇jus, po kelių minučių̨ adjutantas man pranešė, kad yra atėję̨ 1-mos kulkosvaidžių kuopos vienas puskarininkis ir eilinis ir prašo leidimo su manimi kalbėti. Pasakiau adjutantui pakviesti juos pas mane į kabinetą. Puskarininkiui su eiliniu įėjus, aš pamačiau, jog abu labai susijaudinę. Aš paklausiau, kokiu reikalu jie norį su manimi kalbėti? Puskarininkis, dar labiau susijaudinęs, lūžtančiu balsu ir ašarotomis akimis, paklausė: 

– Tamsta pulkininke, ar tiesa, kad rusų tankai atvyksta į Šančius ir kad tamstai įsakyta juos pasitikti? 

– Taip, – atsakiau aš. – Tamsta pulkininke, leiskit mū̄sų kuopai pasitikti rusų tankus automatinių pabūklų ugnimi. Argi mes taip ir pasiduosime bolševikams? 

Ką galėjau aš šiems vyrams atsakyti? Aš žinojau, kad taip manė visa mūsų kariuomenė ir laukė tik įsakymo stoti į kovą su įsibrovusiu priešu. Deja, ne taip manė tuolaikinis mūsų kariuomenės vadas ir dauguma vyriausybės narių, –  todėl  ir  mūsų   kariuomenė, užuot kovojusi, pasiliko pasyvi įvykių stebėtoja.

Aš padėkojau abiem kariam už jų pasiryžimą ginti tėvynę ir paaiškinau, kad mūsų vyriausybė yra nutarusi nesipriešinti rusų okupacijai, todėl ir mes, kaip drausmingi kariai, privalome paklusti vyriausybės įsakymams, nors mums ir labai skaudu.

Pulk. Tumas, kaip ir dauguma kitų Lietuvai ištikimų karininkų, netrukus buvo nuginkluotas ir atleistas iš kariuomenės. Tada juos gaudė, trėmė ir šaudė beginklius. Pulk. Tumas  drauge su kitais Lietuvos karininkais ir ne karininkais jau buvo atvarytas sušaudyti Červenėje, Baltarusijoje, 1941 m. birželio 25 d. Gerai parengto karininko ryžto, drąsos ir apdairumo dėka, išsigelbėjo. Liko gyvas.

* * *

Šiandien Lietuva, net ir drauge su kitų Baltijos valstybių ginkluotomis pajėgomis, turi mažiau karių, negu jų sutelkta Kaliningrado srityje. Nekalbant apie tai, kad beveik neturi karinio rezervo. O visuomenė – nuovokos apie organizuotą rezistenciją.

Dar daugiau. Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas. Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Marcinkevičius!). Tai labai rimtas šiandienos iššūkis. Tai visiškai priešinga tam, apie ką kalbėjo ambasadorius Maimon.

Juntamos ne tiek pilietinės visuomenės plėtros, kiek jos dezintegracijos ir stiprėjančio susipriešinimo tendencijos. O valstybė yra stipri tiek, kiek piliečiai ja pasitiki. Pasitikėjimo pertekliumi Lietuva girtis tikrai negali. To priežasčių, be abejo, daug, tačiau istorinės sąmonės erozija, drįsčiau manyti, yra minimos problemos dalis. Reikia priemonių tai erozijai stabdyti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto kartu su Pulkininkų asociacija ir Gynybos paramos fondu surengta konferencija yra teisingas žingsnis nacionalinio saugumo stiprinimo paieškų kryptimi. Žmogiškasis potencialas, man regis, ligi šiol nacionalinio saugumo strategijose nebuvo pakankamai įvertintas. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Todėl visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos  istoriniu  ir  kultūriniu  pavel-du, mano nuomone, turėtų būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.

Kaip to siekti? Didelius išteklius, kuriuos Lietuva turi ir ligi šiol, deja, tinkamai nepanaudoja, yra jos genealoginiai resursai. Reikia pažymėti, kad Lietuvos archyvai jau yra atlikę didelį darbą. Reikšminga genealogijos išteklių bazė jau suskaitmeninta, prieinama vartotojams, tas darbas vykdomas toliau, naudojant ES paramos lėšas. Tačiau pati genealogija, kaip disciplina, yra pasimetusi tarp istorijos ir archyvų administravimo mokslų, valstybės nėra laikoma svarbia visuomenės ugdymo sritimi, palikta mėgėjiškai veiklai.

O kokią reikšmę genealogija užima žydų kultūroje? Visiškai priešingą. Ten genealogija yra reikšminga jų atminties kultūros dalis, ji užima žymiai svarbesnę vietą, nei jai reikšmės skiria lietuviai. Tai, aišku, ne vienintelė priežastis, kodėl Izraelio kariuomenėje dešimt savanorių pretenduoja į vieną kario vietą praktiškai nuolatinės karo padėties sąlygomis, o Lietuvoje taikos sąlygomis pašaukti vyrai nesigėdija fotografuotis ašarotais veidais. Bet tai taip pat ir viena iš priežasčių, kodėl žydų tapatybė yra tokia stipri, tokia gili jų istorinė atmintis ir pagarba šeimų tradicijoms bei kilmei.

Jau porą dešimtmečių domiuosi savo šeimos istorija. Pastebiu vis didėjantį visuomenės susidomėjimą genealogija. Prieš porą dešimtmečių Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitykla būdavo pustuštė. Šiuo metu norint gauti vietą skaitykloje, paprastai reikia laukti eilėje. Privatūs genealogijos tyrimų paslaugas teikiantys asmenys nespėja vykdyti užsakymų. Ir tai – sąlygomis, kai apie genealogiją viešojoje erdvėje praktiškai nekalbama. Visuomeninio dėmesio potencialas šiai tematikai, be abejo, yra didelis.

Tai patvirtina ne tik Izraelio, bet ir Vakarų šalių patirtis: genealogija visuomenei yra svarbi ir įdomi, valstybei – aktuali. Kadangi tai liečia kiekvieną žmogų, kiekvienam asmeniui rūpi žinoti savo kilmę ir šeimos praeitį.

Viešėdamas Kanadoje mačiau žiūrimiausiu laiku rodomas populiarias televizijos laidas, skirtas genealogijos problematikai, Kanados istorijos ir jos žmonių sąsajų stiprinimui. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių yra išvystyti ištisi paslaugų tinklai, pradedant profesionalia metodine pagalba specializuotuose tinklalapiuose ir baigiant kasdien tūkstančiais vienetų papildomomis duomenų bazėmis internete.

Ten jau seniai suprasta, kad tikroji žmogaus būvio versmė – jo tėvų krašto praeitis. Svetimų žmonių praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jų laimėjimai nei šildo, nei džiugina, jų kaltės nei saisto, nei slegia. O savosios tautos ir šeimos praeities suvokimas kaip MANO PRAEITIES  yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai turinio ir vertės.

Per šeimos istoriją žmogus atranda savo tautos istoriją, o per tai – ugdo istorinę sąmonę, sąsajas su savo istorine žeme. Čia susigėrę jo tėvų ir protėvių prakaitas, kraujas ir ašaros. Čia ilsisi jų kaulai. Čia mūsų artimieji ir draugai. Šioje žemėje gyventi gera. Todėl jei reikia, – galima už ją ir mirti.

Štai kodėl pažadinti Lietuvos visuomenės dėmesį genealogijai, o per šeimą – ir savo gimtinės praeičiai, savo šalies bei valstybės istorijai, manyčiau, turėtų būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos uždavinių.

Kokia tai žmones mobilizuojančio poveikio priemonė, patyriau iš savo giminės reakcijų. Penkiolika metų rašiau knygą „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje”. Per visą tą laiką rinkomės į giminės suvažiavimus, lankėme istorines protėvių vietas, tvarkėme kapus. Atsirado bendruomenė, kurios anksčiau nebuvo. Įskaitant žmones, kurie gyvena jau ne Lietuvoje. Žmonės vėl iš naujo atrado prasmingą ir solidarią gerovę. Kuklus pilietinės visuomenės daigas.

Turint galvoje, kad beveik trečdalis lietuvių tautos jau gyvena už Lietuvos Respublikos ribų, ugdomi ir plėtojami genealoginiai ryšiai galėtų būti papildomas saitas, siejantis tuos žmones su Lietuva. Dėmesys genealogijos klausimams, be kita ko, galėtų būti ir papildoma dimensija užsienio reikalų ministerijos vystomai „Globalios Lietuvos” programai.

Tačiau tai galėtų liesti ne vien žmones, kalbančius lietuviškai. Per genealogiją galima būtų išvystyti ryšius ir su tais asmenimis, kurie jau nebekalba lietuviškai, tačiau turi lietuviškas šaknis. Nemaža dalis žmonių, tarp jų ir įtakingų bei nusipelniusių pasauliniu mastu, yra kilę iš Lietuvos, nors nėra lietuvių kilmės: žydai, vokiečiai, lenkai, rusai ir t. t.

Šiame segmente glūdi ne vien neišnaudojamas atvykstamojo turizmo potencialas. Išmintingai elgiantis, gebant pažadinti tokių asmenų dėmesį Lietuvai (retas gali likti abejingas savo tėvų ir protėvių žemei), jie irgi galėtų būti naudingai panaudojami Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje stiprinti, šalies žinomumui, tarptautiniam patrauklumui bei patikimumui gerinti.

Siekiant šią visuomenės pilietinio ugdymo bei nacionalinio saugumo stiprinimo kryptį vystyti, reikėtų efektyvaus koordinuojančio centro, kuris gerai suprastų šios iniciatyvos reikšmę ir svarbą, mokėtų tinkamai sutelkti bei panaudoti turimą potencialą. Sutelktinėmis krašto apsaugos, švietimo sistemos ekspertų, kultūros, istorijos, archyvų specialistų, žurnalistų pastangomis galima būtų daug pasiekti.