CENTRAS - Knygos - Žodžių ir vaizdų kelionė
Valdas Aušra prieš keletą metų Tauragėje per Sinodą prie Martyno Mažvydo bažnyčios.
Valdas Aušra prieš keletą metų Tauragėje per Sinodą prie Martyno Mažvydo bažnyčios. („Tauragės kurjerio” nuotr.)

Žodžių ir vaizdų kelionė

Žydronė Kolevinskienė.

Valdas Aušra. Kelionė arba žodžiai ir vaizdai. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2016. – 102 p.
Valdas Aušra. Kelionė arba žodžiai ir vaizdai. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2016. – 102 p.

Vis dažniau pasitaiko vėluojančių recenzijų. Milžiniški literatūros srautai didina, spartina skaitymo tempą, bet lėtina rašymą, lėtina ramų, apgalvotą knygos reflektavimą. Panašiai nutiko ir su Valdo Aušros knyga, apie kurią mintys turėjo „susigulėti”, išsikristalizuoti. Ir recenzija, kuri turėjo pasirodyti gerokai anksčiau…

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje (nors knygoje yra nurodyti ir 2017 metai) išleista liuteronų kunigo Valdo Aušros žodžių ir vaizdų knyga „Kelionė” jau gyvena savo gyvenimą: atskirais tekstais pats autorius dalijosi socialiniuose tinkluose, 2017 metų sausio 28 d. knygos pirmasis pristatymas buvo surengtas Ouklono (Oak Lawn, Čikagos priemiestis), Ziono lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje, vasario 14 d. knyga pristatyta „Naujosios Romuvos klubo” Vilniuje „Žinijos” draugijos patalpose surengtame kūrybos vakare „Ad majorem amoris gloriam”, vasario 15 d. šios knygos sutiktuvės įvyko Kaune, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje, vasario 17 d. – pristatymas gimtojoje Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje, vasario 21 d. autorius savo poezija dalijosi Tauragėje, Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje, ir galiausiai – vasario 25-ąją – renginys Vilniaus knygų mugėje. Taigi „Kelionė” keliavo savo kelionę: Čikaga-Vilnius-Kaunas-Klaipėda-Tauragė-Čikaga. Ir dar tebekeliauja.

„Kelionė” – pirmoji kunigo Valdo Aušros knyga. Jau knygos pavadinime užfiksuota žodžio ir vaizdo jungtis – „Kelionė, arba žodžiai ir vaizdai”. Poetinius tekstus papildo puikios paties knygos autoriaus nuotraukos. Viename pokalbyje Valdas Aušra yra sakęs: „Su fotografija draugauju daug seniau negu su poezija. Fotografuoju nuo paauglystės. Lankiau fotografų būrelį. Vienerius metus net dirbau fotografijos būrelio vadovu. Eilėraščiai ir fotografijos išreiškia mano pojūčius, emocijas, mintis. Tai vieta, kur susikerta manasis ‘aš’ su išoriniu pasauliu. Žodis ‘susikerta’ nėra atsitiktinis, nes poetinis ar fotografinis rezultatas pasireiškia, kai tie du pasauliai pradeda vienas kitą dirginti. O kai jie yra visiškoje harmonijoje, nebelieka poreikio nagrinėti ir įvardyti. Tada reikia tik būti” (Jurga Tumasonytė, „Kai susikerta pasauliai. Pokalbis su Valdu Aušra”, Literatūra ir menas, 2017-03-17). Knyga dedikuota broliui, kuris vienintelis, kaip yra ištaręs autorius, dabar jį labiausiai ir sieja su Lietuva. Eilėraščiai knygoje dėliojami chronologiškai – nuo 2010 metų kovo iki 2016 metų birželio 13-osios. Chronologinė seka ir konkrečios eilėraščių datų žymos primena dienoraštinius įrašus, kai fiksuojamos svarbios kasdienybės patirtys, kai maksimaliai atsiveriama.

Knygą sudaro dvi dalys: „Žingsniavimas” ir „Piligriminės elegijos”. Žingsniuoti ilgoje ir nesibaigiančioje kelionėje pradedama nuo pavasario:

Skrenda gervės į šiaurę,
daužydamos ledo karolius.
Alyvos šakelė nusidažė žalsvai
prisirpusiais pumpurais.
Tik snieguolių kukliai iškeltos galvelės
primena dingusį sniegą –
Ateina pavasaris… (p. 9).

Žingsniuojama, stabtelint vidury lauko, įsiklausoma į žąsų gagenimą (eil. „Sustojau vidur lau­ko”, „Žąsų gagenimas”), išgirstama strazdo giesmė, pastebimas sprogstantis medžio pumpuras (eil. „Jau laikas”), ant sudžiūvusios žemės krentantis lietus. Kaip Kristijono Donelaičio „Metuose”, taip ir Valdo Aušros knygoje lyrinis subjektas savo kelią sieja su nauju gamtos ciklu: „Gyvenimo naujasis ciklas prasidėjo” (p. 16).

Lyrinio „aš” pasakojama „senos, sudiržusios paklodės”, suplėšytos ir panaudotos žaizdos tvarstyti, istorija, susitapatinimas su ,,pakelės akmenėliu, keliautojų spardomu pirmyn ir atgal, Dievo gailestingumo pripildytu indu” (eil. „Mano kelionė”) liudija ryškią meditacinę akimirką, kai išgyvenamas ir žmogiškasis, ir Dieviškasis laikas. Eilėraščiuose atsisakoma tradicinio rimavimo, o kai kurie laisvo rimavimo tekstai prilygsta poetinei miniatiūrai, turinčiai veikėją ir įvykį – pasakojimo branduolį. Pastebėčiau, kad kai kurie eilėraščių vaizdiniai, sugretinimai skaitytojui labai netikėti, atkeliaujantys iš buitinio lygmens, kuriantys tam tikrą komiškumo efektą: Dievui dėkojama ne tik už šeimą, už kryžiaus auką, bet ir už stiklą vyno, „nenuvažiavusį stogą”, už „šnerves kutenantį kalakuto kvapą”.

Simboliškai ir, matyt, neatsitiktinai į baltuosius knygos puslapius įsiterpia juodieji – apie ligą, netektį, vienatvę, tylų iškeliavusių artimųjų ilgesį, sustojusį laiką.

Štai ir vėl aš esu autobuse,
prie ligoninės durų
mus pasitinka teta.
Lipame laiptais pilkais
aukštyn ir žemyn,
kambario durys pravertos,
iš po paklodės išlindusios kojos –
basos, baltos…
Vaikai, čia tėtis…
Nereikėjo sakyt –
pažįstu tas kojas… (eil. „Sapnas”, p. 70)

„Piligriminėse kelionėse” lyrinis subjektas dažnai malda kreipiasi į Dievą, šioje dalyje jau daugiau religinių įvaizdžių (Kristaus kryžius, Šventas Jurgis su ietimi, padalinta duona, surambėjusi širdis, medinė Madona), įvedamas Sūnaus palaidūno motyvas:

apkeliavęs pasaulį
sugrįžau į namus
daugiau jų nepaliksiu (p. 96)

Būtent šiuo eilėraščiu ir namo sugrįžusiojo vaizdiniu ir baigiama knyga. Valdo Aušros lyrinis subjektas – keleivis, tačiau ne benamis. Jis remiasi į tradicines pamatines vertybes: gimtuosius namus, genties, tautos istoriją ir, žinoma, tikėjimą.

Tačiau vis tik kunigo Valdo Aušros kuriamų eilėraščių negalėtume pavadinti religine (ar sakraline poezija; nors Sigitas Geda yra ištaręs, kad visą poeziją galima vadinti sakraline dėl pačios poezijos esmės). Keliaujantį lydi ne tik Dievas ir malda, bet ir žvaigždės, sena kriaušė, Viliaus Orvido sodybos akmenys. Šiame kontekste prisiminiau išeivijos poetų, katalikų kunigų – kun. Leonardo Andriekaus ir kun. Kęstučio A. Trimako poeziją, kurių knygos iš tiesų įsirašo į religinės lietuvių poezijos lauką. Tuo tarpu Valdo Aušros eilėraščiai remiasi ne tik į Evangeliją, bet ir į tai, kas žmogų supa, ką jis mato, pastebi, ką sutinka savo dienų kelionėje. Galima manyti, kad tai lemia ir liuteroniškasis pasaulėvaizdis. Tokiu būdu ne tiek per religinę ekstazę, kiek per gamtiškąją meditaciją veriasi plati lyrinio subjekto išgyvenimų gama. Pats autorius yra pabrėžęs: „Dauguma mano eilėraščių iškelia egzistencinius klausimus. Kas aš? Kokia mano vieta pasaulyje? Iš kur aš ateinu? Kaip raudona gija per juos eina tikėjimo ir gyvenimo ryšys, ryšys tarp manęs ir Dievo. Tačiau tai nėra sakralinė poezija. Tai greičiau būtų raginimas aktyviai surišti savo kasdienybę su tikėjimu, kuriuos paprastai atskiriame vieną nuo kito, kad ‘netrukdytų’. Tačiau mes visi esame turėję tokių laikotarpių, kai nerandame paramos kasdienybėje, ir jei tada neatsiveriame dieviškajam buvimui, atsiduriame akligatvyje. O Dievas, pasirodo, egzistuoja ir veikia ne tik tuo metu, kai lankomės bažnyčioje vykstančiose pamaldose” (Eugenijus Šaltis, „Kunigas Valdas Aušra: Juk pirmiausia mes esame žmonės, o tik vėliau kunigai ar rašytojai”, Tauragės kurjeris, 2017-02-23).

Būtina paminėti knygos vaizdus – nuotraukas, kaip ir poetiniai tekstai, pasakojančias savo istorijas, o kartu ir papildančias eilėraščius, taip suintensyvinant emocijas. Apledėjęs lango stiklas (toks retas dalykas mūsų plastikinių nešalančių langų laikais!..), balčiausio sniego patalas ir lyg su juo baltumu besivaržanti peltakiuota balta paklodė, pažeme neriantis baltas kiras, „balti varškės gumulai pavasarį apgulę namą”, pageltusi laiškelio skiautė su išlikusiais žodžiais „Sveikinu Tave su Gegužės 1-ąja”, Čikagos Dowtowno tektonika ir pajūrio smėlio dykuma. Viršeliui pasirinktoje fotografijoje galime matyti lyg ir senų durų spyną. Durų, už kurių prasideda (prasidės) Kelionė. Kita vertus, tas aprūdijęs metalas tarsi primena ir senuosius pirmosios mūsų emigrantų bangos į Ameriką („grynorių”) kelionių „lagaminus” – dideles, metalu kaustytas dėžes, vadintas „baksais”. Taigi autorius „įduoda” skaitytojams savo vaizdinį ir poetinį „baksą” ir palydi į kelią, kuriuo kiekvienas keliaus jau savo asmeninę Kelionę.

Teko girdėti autorių skaitant savo eilėraščius. Valdo Aušros skaitymas balsu būtų dar vienas atskiras, papildantis pasakojimas greta eilėraščio ir nuotraukos. Dar vienas lygmuo, kuris kartu su eilėraščiais ir nuotraukomis įamžintų tą specifinį išgyventą, išjaustą gyvenimo momenta. Teko klausytis kunigo Valdo Aušros pamokslų. Manytina, kad nemažai šios knygos eilėraščių gimė iš to, kas tarsi lieka už bažnytinių pamaldų, pamokslų. Kai nebe teologiniu, o poetiniu žodžiu bandoma įvardinti tam tikras ir būsenas, nusakyti gyvenimo kelionės lūžius.

Apibendrinti recenziją galėčiau savo žodžiais, įrašytais šios knygos anotacijoje:

Kunigo Valdo Aušros poetinių vaizdų ir tekstų knyga – asmeninė, išpažintinė, meditatyvinė. Kelionės leitmotyvas vis grąžina prie praėjusio laiko, išnykusių vietų, prarastų žmonių. Kelionė laiku, dvasinė kelionė, piligriminė kelionė, kelionė per metų laikus, nuo Klaipėdos iki Čikagos ir atgal, kelionė, ieškant savojo „aš”, ir kelionė Dievo link – visos šios žingsniuojančio, keliau­jančio lyrinio subjekto situacijos veriasi knygoje, atspin­dėdamos mėginimus, ieškoti žmogaus ir pasaulio vieno­vės.