ŽVAIGŽDĖS SPINDULYS

Renata Šerelytė.

Nejaugi iš tiesų lietuviams kaip tautai būdingiausias yra pavydo jausmas, o tik paskui eina darbštumas, uždarumas ir visa kita?.. Taip teigia naujausi tyri­mai, kieno daryti, primiršau (nors tai galbūt ir svarbu – ne tas pats, kas tave tiria, priešas, draugas ar koks ponas abejingasis).

Nelabai jauku pasidarė. Ir netgi su humoru nelabai į tokį bruožą kaip pavydas pažvelgsi – negeras, žlugdantis tai jausmas, apkartinantis gyvenimą. Būtų gerai, kad jo kuo mažiau būtų ateinančiais, naujaisiais metais, kai galbūt sulauksime geresnių permainų ir valdžios, ir visuo­menės veiklos baruose. Šį jausmą sunku nugalėti, nes jis kaip atkakli bakterija mutuoja į atsparias formas, nepasiduodančias nei sveikam protui, nei geriems norams. Kaip sunku, o kartais galbūt ir neįmanoma jo įveikti, liudija daug pavyzdžių.

Bet kaip norėtųsi, kad atsirastų dar daugiau pavyzdžių, liudijančių, kad reikia su juo kovoti!.. Kova, šiaip ar taip, priverčia žmogų susimąstyti ir paklausti savęs, kokia yra mano gyvenimo prasmė ir koks yra mano kovos tikslas. Kas yra mano priešas, kas yra mano draugas. Kas man svarbiau – ar neapibrėžta tiesa, kurios visi ieško ir visi kaip kas nori ją interpretuoja, ar įstatymas, kuris  yra aiškus ir nesikeičia jau kelis tūkstančius metų (turiu omeny Dekalogą).

Pavydas – hidra, kuri turi daug galvų. Tų, kurios kapojamos nuolat atauga. Puikybė, godumas, veidmainystė. Tos galvos tokios stiprios ir tokį nuodingą tvaiką skleidžia, kad kartais ir prisiartinti prie jų sunku, o karžygių šiais laikais ne tiek daug ir likę. O ir tie patys atrodo juokingi – don Kichotai, su menku kardeliu pakilę prieš galingai įsiręžusius malūnus, malančius vėją ir nieką.

Bet, kaip sakė šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris, kasdienos metafiziką palikęs mums, o pats iškeliavęs ten, kur prasideda ir baigiasi Būtis – drąsa yra pamatinė žmogaus savybė.

Drąsus žmogus  šiandien yra kaip tas rinktinis perlas, spindintis plastiko šiukšlių ir pigių blizgučių krūvoje. Drąsus žmogus – tai ne tas pats, kas įžūlus, bravūriškas ar lengva­būdiškas, ar tiesiog kvailas ir nemąstantis, o kartais ir piktavališkas. Nepainiokime to su drąsa, kuri yra atsakinga, kartais – žiauri ir, be abejo, vieniša. Nes pritarimui ir prisitaikymui, meilikavimui ir pataikūniškumui daug lengviau rasti draugų ir sekėjų, nei drą­sai. Ji kaip tolima žvaigždė spindi dangaus bedugnėje. Ir kartais iki tos žvaigždės kelias tęsiasi šviesmečiais.

Tegu lydi tos žvaigždės šviesa mus ir kitais metais.

Tyra, aiški ir galbūt nelabai gailestinga. Bet be jos spindulio mes pasmerkti klupinė­ti netikroje šviesoje.