Žvilgsnis iš Rytų pakrantės. Įspūdžiai iš kelionės į Šokių šventę

Vitalija Dunčienė.

Kai „Draugo” redaktorė paprašė manęs pasidalinti su skaitytojais įspūdžiais iš Šokių šventės „Šaukia ten tave kelionė”, žinojau, kad užduotis bus sunki. XV Lietuvių tautinių šokių šventės 2016 m. organizatoriai ir dalyviai žiūrovus pašaukė į tokią nuostabią kelionę, kad įspūdžiams papasakoti sunku surasti tinkamų žodžių. Pasibaigus koncertui iš žmonių lūpų liejosi įvairiausi šventės apibūdinimai:  nuostabu; stebuklinga; nepakartojama; man trūksta žodžių išsireikšti; jaunimo energija, atliekant šokius pasiekė mus ir neleido ramiai sėdėti kėdėje; nerealu; jėga; didinga; atgaivinanti sielą; puiki, tik gaila, kad salėje buvo tamsoka, negalėjau padaryti nuotraukų; džiaugsminga; neišpasakytai daug darbo įdėta; taip buvo gražu, gaila – pasibaigė, dabar lauksime kitų…

Visi minėti šventės apibūdinimai yra teisingi, bet šventės dalyviai ir žiūrovai pasakytų – jie nepakankami. Džiaugsmo, bendrystės, pasididžiavimo, pagarbos, padėkos jausmai tarpusavyje persipina, sukurdami nepakartojamą ir žodžiais sunkiai nusakomą būseną.

Šokių šventės didingumas ypač suspindi ją palyginus su mažų kolonijų pilka kasdienybe. Stebint tautiečių abejingumą lietuvybei; matant JAV lietuviškų parapijų tuštėjimą ir jų užsidarymą; girdint apsukresnių tautiečių pasisakymus, kad „lietuviška bendruomenė jau greitu laiku visiškai išsivaikščios, todėl nebeverta gaišti tam laiko”, – apninka abejonės – gal tikrai visa lietuviška veikla neturi prasmės, nes – neturi ateities?

Tokios šventės ištirpdo lietuvio sieloje kylančias abejones ir įkvepia neprarasti vilties. Kiek daug mūsų, neabejingų lietuviškai kultūrai, susirinko į Šokių šventę ir leido patirti, kad susivieniję į būrį mes tampame galingi ir galime atlikti didelius darbus. Šokių šventės organizatoriai, apsiėmę atlikti tokį atsakingą darbą ir sukūrę didingą šventę, parodė, kad tarp mūsų yra labai daug talentingų, gabių, darbščių, pasiaukojančių organizatorių. Užsienio lietuvių katalikų sielovados delegatas prel. Edmundas Putrimas, pakvietęs šventės dalyvius į Šv. Alfonso bažnyčią, suteikė galimybę pajusti, kokie mes dvasiškai stiprūs tampame kalbėdami bendrą maldą.

Būti žiūrovu ir stebėtis nuostabiais „kelionės” vaizdais po žydinčius sodus; linų lauką; po žvaigždėtu dangumi… buvo didžiulis malonumas. Paprašiau sūnaus Vyčio, kuris pirmą kartą dalyvavo Šokių šventėje, apibūdinti savo, kaip šokėjo, įspūdžius: „Šokant atrodė, kad aplinkui mus betvarkė, bet žinojom, kad kiekviena grupė gerai atliks savo darbą, ir bendras vaizdas bus geras”.

Vyresnysis sūnus, Andrius, papildė brolio mintis: „Turbūt dauguma net nežinojo, kad Elizabeth, NJ, yra Lietuvių Bendruomenė. Bet ši Bendruomenė į Šokių šventę atsiuntė net dvi šokėjų grupes, kurios puikiai pasirodė”.

Saugu ir gera išeiti į gyvenimo kelionę lietuviškuoju keliu, kai žinai, kad keliauji kartu su tautiečiais, pasišviečiant bendros istorijos, kalbos, tradicijų, tikėjimo, pagarbos, pasitikėjimo… žibintais.

Savo įspūdžius norisi užbaigti nuoširdžia padėka XV Šokių šventės pirmininkui Linui Orentui, meno vadovui Tomui Mikuckiui, jų komandoms ir didžiuliam Baltimorės apylinkių savanorių būriui, sukūrusiam tokią nuostabią šventę. O susikūrusioms šokių grupelėms linkiu neišsivaikščioti, bet savo gyvenimo kelią paįvairinti lietuvių liaudies šokių žingsniais, neleidžiant apsnūsti lietuviškai sielai.