CENTRAS - Geografija-Rajonai - Žydiški pasakojimai
Žvilgsnis į Tirkšlių miestelį.
Žvilgsnis į Tirkšlių miestelį. (A. Petraitytės nuotraukos)

Žydiški pasakojimai

Astrida Petraitytė.

Jau tradicija tapo Europos žydų kultūros dienos, Europos Tarybai inicijavus, nutinkančios rugsėjį. Pagrindinę renginių organizavimo naštą Lietuvoje prisiima Kultūros paveldo departamentas (KPD), bet įsijungia ir įvairios kitos institucijos (suprantama, ir žydų bendruomenė, ir žydiškąjį paveldą bei atminimą saugantieji – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir kt.)

Šiemetinės  dienos, vykusios rugsėjo 2–9 d., įvardytos kaip „Pasakojimai”. Visą savaitę skambėję žydiški pasakojimai buvo ir apipinti poezijos posmais bei melodijomis, ir iliustruoti materialiu (išlikusiu ar nelabai) paveldu.

Manieji šių dienų renginiai prasidėjo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) rugsėjo 6 d. Avromui (Abraomui) Suckeveriui skirtos parodos „Žaibo prisiminimas” atidarymu.

Suckeveris (gimęs 1913 m. Smurgainyse, dab. Baltarusija, miręs 2010 m. Tel Avive, Izraelis) Vilniuje išgyveno ne ilgiausią savo gyvenimo dalį, vis dėlto – ne tik savo dramatiškumu (net tragiškumu – gete žuvo motina, kiti artimieji) intensyviausią, bet ir reikšmingai persmelkusią vėlesnį, izraelietišką, regis, sėkmingą šeimos gyvenimą.

Beje, atsitiktinai ar ne, prie šio renginio prisišliejo rugsėjo 4-osios va­karas Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, nors atstovavęs visai kitam ciklui – „Su knyga per literatū­rinę Europą”: per visą vasarą antradieniais asociacija „Slinktys” bibliotekos kieme (prastu oru – salėje) klau­sytojus suburdavo pasakojimams apie įvairių šalių rašytojus, su Vilniumi vienaip ar kitaip susijusius (čia gimusius, gyvenusius, apsilankiusius).

Paskutinė pristatyta šalis buvo Izraelis, nors renginį visai būtų tikę pavadinti „Vilniaus rašytojai žydai”, nes pristatytas ketvertas – be Suckeverio, dar Moshe Kulbakas, Isaak Meyer Dick, Abraomas Karpinovičius – Vilniuje praleido reikšmingą laikotarpį, įamžintą ir kūryboje.

Pasakoja Suckeverio anūkė Hadas Kalderon.
Pasakoja Suckeverio anūkė Hadas Kalderon.

Parodos „Žaibo prisiminimas” atidarymas pratęsė Mickevičiaus bibliotekos vakarą ir įdėmesniu žvilgsniu į vieną iš šios ketveriukės, ir renginių veikėjais: ir vieną, ir  kitą vedė LNB Judaikos skyriaus vadovė Lara Lempertienė, ir viename, ir kitame Suc­ke­verio poeziją skaitė (jidiš ir lietuvių kalba) jos vertėjas Mindaugas Kvietkauskas; beje, prieš keletą metų pasirodė jo versta Suckeverio eilėraščių knyga „Žaliasis akvariumas”.

Šia paroda, kurioje pristatyti LNB rasti Suckeverio rankraščiai, jį užfiksavusios nuotraukos, piešiniai, poeto knygos ir pan., pasidžiaugė ne vienas garbus asmuo – ir Izraelio ambasadorius Amir Maimon, ir bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas, ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, beje, priminusi, kad po poros dienų, kaip visad, rugsėjį – žydų Naujieji metai (Roš Hašana vadinama šventė) ir ta proga atnešusi dovanų – kalendorių, skirtą Vilniaus gete išgyvenusiems vaikams…

Vis dėlto garbingiausios renginio viešnios statutas, suprantama, teko iš Izraelio atvykusiai Suckeverio anūkei Hadas Kalderon. Aktorė ir režisierė Kalderon išties emocionaliai perteikiantė Suckeverio gyvenimo epizodus, ne tiek remdamsai tiesioginiu bendravimu su seneliu, kiek iš jo išgirstais vilnietiškojo laikotarpio prisiminimais. O tie pasakojimai kone detektyviniai. Štai pabėgęs iš geto, priglaustas lietuvių (o gal lenkų – Baltruševič?) šeimos, slapčia nešusios maistą ir gete likusioms Suckeverio motinai ir žmonai, jis gebėjo gete rašytus eilėraščius perduoti Maskvon, ten jais susidomėjo ne tik žydų poetų ratelis (Ilja Erenburgas ir kt.), bet ir pats Stalinas, kurio parėdymu Suckeveriui siųstas nedidelis lėktuvas – vienas sudužęs, pasiųstas kitas, į jį jiedu su žmona ėję per minų lauką, sėkmingai įsėdę, nuvykę Maskvon, įsijungę į sovietinių partizanų gretas…

Šis pasakojimas ir klaustukų paliko (verčiant iš anglų kalbos į lietuvių, regis, palikta ir spragų) – tarkim, kaip iš geto išsigelbėjo žmona? Bet renginiui užsitęsus, klausimus viešniai pasiū­lyta užduoti privačiai; tam nepasiryžau. Vėliau iš interneto žinias papildžiau (gal kiek kita versija): „Po geto likvidavimo poetas su mylimąja pabėgo į aplinkinius miškus ir prisijungė prie žydų partizanų, taip nuo pasyvios rezistencijos perėjęs prie aktyvios kovos. 1946 m. A. Suckeveris buvo vienu pagrindinių liudininkų Niurnbergo procese [Beje, Kalderon mums pademonstravo ekrane Suckeverio liudijimų rusų kalba fragmenta – galbūt iš šio proceso? – A.P.] Tais pačiais metais jis publikavo ir savo prisiminimų knygą „Apie Vilniaus getą”, taip ir literatūriniu, geriausiai jam pažįstamu, būdu pasmerkęs Holokaustą. Tačiau net po karo A. Suckeverio gyvenimas nenurimo. 1948 m. jis gyveno Maskvoje, kur su žmona Freidke susilaukė dukros Rinos. Jausdamas, jog ir sovietinė erdvė varžo jo poetinę sielą, patekęs į simbolinį „sovietinį getą” A. Suckeve­ris ėmėsi pabėgimo plano ir per Lenki­ją bei Paryžių, tiesiai per aplinkui, pasiekė Pažadėtąją Žemę, Palestiną. Čia prieglobstį surado Tel Avive, kur nepaisant stipraus hebrajų kalbos kultūrinio ir net politinio spaudimo, tęsė savo kūrybą jidiš kalba.”

***

Įvairių dienų proga organizuojami teminiai pasivaikščiojimai suteikia progą atrasti naujų kampelių ir mieste, kuriame pragyvenai keliasdešimt metų… Taip aš, nekart ėjusi stoties link vedančia Gėlių gatve, nė įtarusi nebuvau, kad praeinu ir pro sinagogą (žinia, buvusią) – ši naujiena ištiko, KPD pakvietus į Zavelio sinagogos apžiūrą… Tiesa, pastatą atpažinti kaip sinagogą įmanu užėjus į kiemą – iš gatvės jis neišsiskiria iš gretimų, su kuriais yra „suaugęs”. Mus su sinagoga supažindinusi architektė Irena Stanionienė daugiausia dėmesio skyrė jos prisikėlimo procesui: nuo 2014 m. KPD pastangomis, finansiškai ir žydų bendruomenei prisidedant, sinagoga restauruojama. Fasadas (iš kiemo pusės) išties atsinaujinęs, o vidinėse patalpose dar pastolių miškas… Tiesa, moterų galerijos erdvė tuščia, nors ir ten, akivaizdu, darbai neužbaigti

Spektaklio „Shalom, Bellissima!” akimirka.
Spektaklio „Shalom, Bellissima!” akimirka.

Dabartinį pavidalą, paaiškino restauracijos darbus kuruojanti architektė, sinagoga įgavo 1908 metais, nemažai perimdama iš ankstesnių statinių – ir dabar išorės tinke „prakirsti” gabalai, rodantys senuosius mūrus. O privatūs Peisachovičiaus Zavelio žy­dų maldos namai radosi XIX a. pradžioje; pradžių pradžia buvusi mediniame pastate, nedidelėje patalpėlėje… Sinagogos istorija nutraukta 1940 m. – pokariu čia būta ir butų, ir sandėlių; pastatas gerokai nuniokotas. Dar restauratoriams paliktas papildomas (greta suniokoto vidaus dekoro atkūrimo ir pan.) galvosūkis – patalpų pasieniais nutiesti vamzdžiai, kuriais šiluma tiekiama gretimiems namams…

Paklausę paskaitėlės, pasivaikščioję tarp pastolių (ir maldos patalpoje, ir gretimoje – biblioteka buvusioje), buvome pakviesti grįžti į Moterų galeriją – ten po KPD atstovės, šių dienų organizatorės Nijolės Narbutaitės ir Žydų bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky sveikinimo žodžių mūsų laukė dainininkų Saulės ir Vitalijaus Neugasimovų bei arfininkės Gabrielės Ašmontaitės koncertas „Nuo Jeru­zalės iki Vilniaus”. Koncertą vedęs, nemažai šmaikštavęs Neugasimovas gebėjo uždegti ir publiką – pabaigoje „Tu vėjo paklausk” (lietuviškąją – Gyčio Paš­kevičiaus – Bob Dylan dainos versiją) traukė visi. Bet man, įtikėjusiai dainininko duotu pažadu (koncertą pradėjus daina „Šolom Aleichem”): norįs ne žydus supažindinti su žydų muzikiniais perlais – tradicinių žydiškų melodijų pritrūko… Taip, ambicijas paglostė Bob Dylan ar Leonard Cohen įvardijimas litvakais, buvo gražu prisiminti ir Viačeslavą Ganeliną ar „Hiperbolę”, bet grįžtant iš koncerto ausyse skambėjo ne Jurgos arija (iš „Baltaragio malūno”) ir ne „Tu vėjo paklausk”, o – „Bei mir bist du schein”, jau klasika tapusi daina iš amerikietiškojo miuziklo, kurią sudainavo vienas iš klausytojų, pabaigoje įsiveržęs „į sceną”… Taip, arfa (keltiškoji) neįtikėtinai puikiai atliepė kiekvienai dainai, žydiškai ir ne.

Beje, muzika įsiterpė ir į ankstesnius renginius – tiek A. Mickevičiaus, tiek M. Mažvydo bibliotekose. Abiem atvejais žydiškomis melodijomis (kaip sakė L. Lempertienė: nuo klasikos iki klezmerių) širdį virpino smuikas – vilniečių Izraelio rašytojų pristatyme griežė Saulė Buikaitė, Suckeverio parodos atidaryme – Veronika Žukaitė.

***

Kultūros dienų entuziastams didžiausias iššūkis (ir vilionė) visad būna išvykos į tolimesnį Lietuvos kraštą. KPD, organizuodama Europos žydų kultūros dienas, pasistengia – štai pernai vykome į Pakruojį pasidžiaugti gražiai atgimusia medine sinagoga, pavaikščioti, istoriją išmanančios gidės vadovaujami, po štetlą, o šiemet pilnas autobusas dardėjome Žemaitijon, Mažeikių rajonan – susipažinti su Tirkšlių ir Sedos žydišku paveldu. Esu įspūdžiais ir apie pabuvimą Pakruojyje „Draugo” kultūros priede pasidalijusi, dabar manyje atsišaukia pakruojiškis pasakojimas (ir išklausytas, ir pačios sudėliotas) lyg vientisas, nors ir iš skirtingų siūlelių išaustas, žydiškas audinys, o štai šie žemaitiški įspūdžiai tokie margaspalviai, keliasluoksniai, persiklojantys ir atsiskiriantys, neišbaigtai fragmentiški (šis mozaikiškumas irgi turi savo žavesio).

Atnaujintas Zavelio sinagogos fasadas.
Atnaujintas Zavelio sinagogos fasadas.

Gausia keliauninkų grupe – jai, kaip ir pernai, vadovavo KPD atstovė Nijolė Narbutaitė – atvykę prie Tirkšlių kultūros centro, buvome svetingai sutikti ir šeimininkų, ir paveldosaugos reikalus Mažeikių rajono savivaldybėje kuruojančios Rūtos Končiutės- Mačiulienės. Po savo keturias valandas trukusios kelionės buvome ir pavaišinti, ir trumpai po miestelį pavedžioti. Mūsų gidė – žemaitišku pasvei­kinimu sutikusi vietinė mokytoja p. Stanislava, regis, buvo parengusi ilgą pasivaikščiojimą ir ilgą pasakojimą, deja, jai tebuvo skirtas pusvalandis – mat mūsų laukė numatytoji turininga programa salėje. Tad tik skubiu žingsniu nuėjome iki žymiojo Tirkšlių pušyno (gal privalu rašyt: Pušyno?), kuris anuomet ir žydų Palanga vadintas, mat itin mėgta čia pasivaikščioti bei pasilinksminti; pakiliais žodžiais mums buvo išgirtas vietinis „amfiteatras” (vykstą įvairiausi renginiai), į kurį žvelgėme nuo kriaušio – tolėliau regėdami miestelio namukų sankaupą su bažnyčios smaile; privalomas stabtelėjimas buvo ir pušyno pakraštyje įsikūrusiose kapinėse su medine koplyčia – juk tai puiki proga prisiminti ir čia palaidotus, ir kitur atgulusius garsiuosius tirkšliškius – štai Tirkšliuose yra gimęs garsusis muzikas Konradas Kaveckas…

Gal ir nuvylę mieląją gidę, turėjom skubėti į salę, kur mūsų laukė turininga, galima sakyt, edukacinė ir meninė programa. Mažeikių paveldosaugininkė Končiutė-Mačiulienė pasidžiaugė, kad Tirkšliai yra išsaugoję sinagogą, dabar KPD pastangomis atliekami tvarkybos darbai… Suteiktas žodis ir mūsų bendrakeleivei D. Varnaitei, o ji, dar „vakar” vadovavusi KPD, priminė išlikusių Lietuvos medinių sinagogų saugojimo misiją (jos pačios iki šiol pasišventusiai vykdytą).

Zavelio sinagogos vidaus fragmentas.
Zavelio sinagogos vidaus fragmentas.

Po neilgų įžangos kalbų pereita prie vaizdinių pasakojimų… Skaudžiu prasmingumu atliepė trumpas filmukas – dvi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos gimnazistės pakalbino Pikelių kaimo senolę (labai laiku – netrukus iškeliavusią Amžinybėn), ir ši pasidalijo tolimais prisiminimais – ir draugiška prieškario bendryste su kaimynais žydais, ir karo meto širdperša: išvežti, sunaikinti… Tikrai istorinę vertę turintis gimnazistų sumanymas – nesinori sakyt „projektas” (šis žodis dažnai prišaukia sąsajas su konjunktūriniu gebėjimu pasinaudoti dosniom fundacijom).

Po to irgi mažeikiškių duetas – Mažeikių Gabijos gimnazijos tolerancijos centro vadovės Rima Skrodenytė ir Regina Dirginčienė – viena kitą papildydamos perskaitė pranešimą apie Tirkšlių žydų bendruomenę, taigi pristatė savo projektą. Taip, vertingas darbas – surinkti istoriniai, statistiniai duomenys (istoriniuose šaltiniuose žydai Tirkšliuose paminėti jau XIII a., daugiausia jų įsikūrė XVII–XVIII a., namai telkėsi miestelio centre, sinagoga XIX a. jau stovėjo ir pan.) Tik, viena, aš vis dar neįprantu prie specifinės „tolerancijos” reikšmės, antra, autorėms pristačius savo darbą kaip įsipareigojimą istorinės atminties tyrimui, liko erdvės abejonėms: tai VISA miestelio istorinė atmintis?..

Po to pažiūrėjom netradicinį spektaklį, net iš Kauno atvežtą – „Shalom, Bellissima!” Aktorei Olitai Dautartaitei persikūnijant į Bellą Shirin, papasakota šios Kaune jau po karo gimusios, ilgokai ir Izraelyje pagyvenusios, vėl į gimtąjį – mylimą – miestą sugrįžusios gyvenimo istorija (dar Kaune tebesitęsianti). Tai Inos Pukelytės režisuotas kone „performansas” – mat Bellai pasakojant savo gyvenimą, ją klausinėjantys ir jos klausantys du jaunuoliai (Kamilė ir Rokas) scenoje ruošia tradicinių žydiškų patiekalų vakarienę, o jais (pvz. sumuštinukais su neįprasta silkių užtepėle) – staiga pagausėjusiais – vaišinta visa salė. Spektaklis „normalaus formato” – ir su pertrauka (pamintijau: būtų dar buvę linksmiau, jei atvykę į Tirkšlius būtume pataikę į vilniečių gastroles…)

Po spektaklio jau tekinom nulėkėm iki senos medinės Tirkšlių sinagogos, ją iš visų pusių apžiūrėjom, į vidų nepatekdami, jokių komentarų apie ją nebesulaukdami. (Gal visi komentarai išsakyti prieš renginį? Bet juk „eksponatą” prieš akis turint, žinios būtų paveikesnės…)

Tirkšlių sinagoga.
Tirkšlių sinagoga.

Ką gi, turėjom skubintis, mūsų dar laukė netolimoji Seda, prie Varduvos upelio įsikūrusi.

Beje, abiejuose miesteliuose, Tirkšliuose ir Sedoje, širdį džiuginusiuose tvarka ir – tegu kukliu – grožiu, mums gidėmis buvo vietinės entuziastės mokytojos (gal jau ir senjorės). Prisiminusi pernykštes vaikštynes po Pakruojį su atsivežtąja istorike, štetlo žinove, turėjau progą įvertint, kad kiekvienas variantas – tiek konkrečios srities specialisto, tiek savamokslio vietinio entuziasto – turi savus privalumus ir trūkumus. Išties negalėjo nežavėti abiejų mokytojų meilė savam miesteliui, autentiškas gyvos (pastarųjų dešimtmečių) istorijos išgyvenimas. Štai sediškė gidė Genovaita vis įterpdavo: „O Sąjūdžio laikais mes…”; bet, kita vertus, ji, nuvedusi į medinę baroko (ypač išryškėjančio interjere) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, mums susidomėjus senais laikais dvelkiančių paveikslu, prisipažino: „Visada turistams pasakau, kad esu sovietinių laikų mokytoja, apie bažnyčią nedaug žinau…”

Bet P. Genovaita entuziastingai pri­statė netoli bažnyčios esančius paminklus – biustą trumpai čia pasidarbavusiam Antanui Baranauskui, kuklius ir skoningus monumentėlius Vytauto metams (1930-iesiems) pažymėti bei kritusiems vadinamosiose Sedos kautynėse 1944 spalį pagerbti; kiek skeptiškiau nurodė taką link vietinio Lurdo, regis, neseniai kunigo iniciatyva atsiradusio..

Būtosios žydų istorijos epizodus p. Genovaita irgi priminė – štai miestelyje buvusios net 53 jų parduotuvės, namų daug, bet – ne prašmatnių… Sinagogą – jos prisiminimą – irgi pager­bėme: pastovėjome ties plynu lauku, dar plytų pamato įrėmintu, su neseniai pastatytu atminimo ženklu. Greta įrengtame stende esančios nuotraukos liudijo medinę sinagogą tvirtai stovėjus tarpukariu, varganiau – XX a. antroje pusėje… P. Genovaita liūdnai paliudijo pastatą išnykus Nepriklausomybės laikais…

Mūsų gidė buvo nusiteikusi mums dar daug ką papasakoti ir parodyti – štai tik užsiminė apie poetą Vytautą Mačernį, besimokiusį Sedoje… Bet jau buvom priartėję, gal ir peržengę vairuotojui galiojantį grafiką, tad skubėjom susėst jau užvestan autobusan. Bent man sukrebždėjo: gi dienos misija nepilnai įvykdyta – minėti ir Sedos senieji žydų kapai, na, gal tik jų buvimo likučiai – neaplankyti…

Bet kaltę permušė (gal ją ir išpirk­dama) vilionė: verta atvažiuot į Sedą ekskursijon, ne vienatemei, bet daugiasluoksnei, įvairiaspalvei kaip pats gyvenimas, šiandieną su istorija perklojančiai, įvairius vardus prikeliančiai…

Na štai, regis, ir dovanotam arkliui į dantis pažiūrėjau…

*http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/752/