Žydus gelbėjęs Japonijos diplomatas tebegarsina Lietuvos vardą pasaulyje

Algis Vaškevičius.

Praėjusiais metais Lietuva minėjo Japonijos diplomato Chiunės Sugiharos metus. Šį sprendimą Lietuvos Respublikos Seimas buvo priėmęs atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais buvo minimos šio Japonijos konsulo, išdavusio Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms ir taip išgelbėjusio daugiau kaip šešis tūkstančius žmonių gyvybių, veiklos Kaune (1939–1940 m.) 80-osios metinės. Kartu buvo paminėtos ir Ch. Sugiharos 120-osios gimimo metinės. Šiemet liepą sukaks 35-osios jo mirties metinės.

Surengė vaidybinio filmo peržiūrą

Koronaviruso pandemija pernai gerokai pakoregavo jubiliejinių metų renginius, bet jie vyko ir Kaune, ir kituose Lietuvos miestuose. Apie Ch. Sugiharos renginius ir svarbiausią jų akcentą – paminklo diplomatui atiden­gimą Kaune, prie „Metropolio” vieš­bučio, kuriame jis išrašė paskutiniąsias vizas prieš išvykdamas iš Lietuvos jau buvo rašyta „Kultūroje” praėjusių metų spalio 31-osios dienos numeryje.

Šįkart apie tai, kad žydus gelbėjęs Japonijos diplomatas prisimenamas ir toliau, o jo žygdarbio dėka pasaulyje skamba Lietuvos vardas  – sausio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone įsikūręs Žydų kultūros centras „Vilna Shul” surengė vaidybi­nio filmo „Persona non grata” virtualią peržiūrą bei susitikimą su šio filmo režisieriumi Cellin Gluck, viešosios įs­taigos „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę” valdybos vicepirmininku dr. Linu Venclausku, pokalbyje dalyvavo ir du Ch. Sugiharos anūkai.   

Viešoji įstaiga „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę” buvo įkurta 1999 m. gruodžio mėnesį Lietuvos ir Belgijos intelektualų ir verslininkų pastangomis. Fondo iniciatoriai siekė sutelkti intelektines pastangas ir lėšas tam, kad Lietuvoje būtų įamžintas Japonijos diplomato atminimas. Ch. Sugiharos vardas greta tuomečio Nyderlandų garbės konsulo Kaune Jano Zwartendijko ir kitų negausių pasaulio valstybių diplomatų, kurie ryžosi padėti mirties akivaizdoje atsidūrusiems Europos žydams vardų primena dabarties kartoms grėsmes, slypinčias žmonijos prigimtyje, rodo toleran­cijos, gerumo ir teisingumo pavyzdį.

Tam, kad karo pabėgėliai galėtų palikti Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuotą Lietuvos teritoriją, jiems reikėjo gauti tranzitines vizas, kurias išduodavo Japonijos konsulas Ch. Sugihara. Pamatęs šalia konsulato pastato Vaižganto gatvėje Kaune besibūriuojančius žmones, jis tada priėmė penkių asmenų delegaciją. Atvykusieji paaiškino, kokia padėtis Lenkijoje ir prašė išduoti tranzitines vizas. Ch. Sugihara sutiko išduoti tranzitines vizas su sąlyga, kad žmonės pasižadės nepasilikti Japonijoje ir įrodys esą Lenkijos piliečiai.

1940 m. vasarą dauguma užsienio pasiuntinybių jau buvo bolševikų uždarytos. Tačiau Nyderlandų garbės konsulas J. Zwartendijkas, gavęs savo viršininko L. P. J. de Deckerio sutikimą, sutiko išduoti vadinamąsias „Curasao vizas”, liudijančias, kad galutinis karo pabėgėlių kelionės tikslas yra šios Karibų jūros salos. Tuomet karo pabėgėliai dar turėdavo gauti bolševikų valdžios leidimą išvykti iš šalies ir, įsigiję Sibiro geležinkelio bilietą, galėdavo leistis į kelionę.

Rizikavo, nes norėjo gelbėti gyvybes

Filme „Persona non grata” rodoma, kaip diplomatas Sugihara iš pradžių tikisi būti paskirtas į Sovietų Sąjungą, kur galėtų panaudoti savo rusų kalbos žinias ir žvalgybininko talentą, bet jam yra uždrausta įvažiuoti į šią šalį, ir vietoj to jis išsiunčiamas į Lietuvą. Kaune kartu su savo pagalbininku Pešu jis toliau renka informaciją apie įvykius Europoje. 1939 metais, kai Vokietija įsiveržia į Lenkiją ir pradeda Antrąjį pasaulinį karą, siekdami išvengti nacių persekiojimo žydų pabėgėliai miniomis plūsta pas Sugiharą. Nesulaukęs patvirtinimo iš Japonijos vyriausybės ir pasmerkdamas save pavojams, Sugihara ryžtasi pradėti išdavinėti vizas pabėgėliams.

Įdomu tai, kad filmo kūrėjai Lietuvoje nefilmavo, jame nėra lietuvių aktorių, vaidina aktoriai iš Japonijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Rusijos, buvęs Japonijos konsulatas Kaune atkurtas Lenkijoje, nors filme yra ir Kauno vaizdų, ir nemažai lietuviškų užrašų. Filmo premjera vyko simboliniu metu ir vietoje – 2015 metais,  praėjus 70-čiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kaune, kur Ch. Sugihara ir išdavinėjo vizas. Tais pačiais metais surengta ir filmo premjera Tokijuje.

Filmo režisierius C. Gluck yra buvęs režisierių asistentu kuriant tokius žinomus filmus kaip „Godzila”, „Geišos memuarai”, „Transformeriai” „Kontaktas”. Virtualaus renginio metu, kurį stebėjo daugiau kaip 700 žiūrovų iš Japonijos, Izraelio, JAV, Lietuvos, Vokietijos ir kitų šalių režisierius pasidalino savo prisiminimais, kaip buvo kuriama ši juosta.

„Pasaulyje yra išleista daugybė straipsnių, nemažai knygų apie šį Japonijos diplomatą, bet tokio biografinio filmo iki šiol nebuvo sukurta. Su filmavimo komanda sprendėme, kurias jo biografijos detales įtraukti į filmą, kas bus įdomu žiūrovui. Filmas iš pradžių buvo daugiau kaip trijų valandų trukmės, turėjome jį trumpinti, bet vis tiek dar liko 2 valandos 20 minučių. Norėjome, kad jis būtų įdomus, įtraukiantis, o ne sausai dokumentinis.

Mums labai rūpėjo klausimai, kodėl tada Kaune  jis  tokiomis  sąlygomis  tas  29 dienas išduodamas  gyvybes  išgelbėjusias vizas taip rizikavo, kai kiti to  nedarė. Matyt, nulėmė žmogiškumas, būtinybė gelbėti gyvybes. Toje pačioje gatvėje stovėjo ir Švedijos ambasada, jie ten tvarkingai išduodavo 8 vizas per dieną ir baigdavo darbą”, – pasakojo režisierius.

Jis priminė, kad tie žydai 1940 metais bėgo nuo sovietinio rojaus, tai daugiausia buvo religingi žmonės, sionistai. Dauguma jų buvo Lenkijos žydai, iš okupuotos Lenkijos, bet nemažai buvo ir Lietuvos žydų. Sovietai Ch. Sugiharą išmetė iš Lietuvos rugpjūtį, konsulatą uždarė, o didesnės Lietuvoje veikusios kitų šalių ambasados išsiderėjo dirbti iki tų metų rugsėjo.

Istorija sujungė daugybę šalių ir žmonių

Pasak režisieriaus, Ch. Sugihara savęs nelaikė jokiu didvyriu. Tomis dienomis kasdien po 14 valandų jis išrašinėjo vizas, bet nežinojo, ar jos tikrai padės išgelbėti gyvybes. Labai svarbu, kad yra išlikęs  vizų išgelbėtų žmonių sąrašas, užrašytos jų istorijos,  liudijimai. Tokijuje netoli stoties veikia jo vardo muziejus, kuriam vadovauja Ch. Sugiharos anūkė Madoko. Diploma­to atminimas įamžintas JAV Illinojaus valstijoje veikiančiame Holokausto muziejuje, jam pastatyti paminklai, yra sukurtos interneto grupės, veikia puslapiai socialiniuose tinkluose. 

Diskusijoje įdomiais pastebėjimais pasidalino ir dr. L.Venclauskas, jis atsakė į klausimus. Pranešėjas paaiškino to meto istorines aplinkybes, kalbėjo apie Sugiharos namą-muziejų Kaune, kuris dabar dėl karantino uždarytas, bet šiaip yra gausiai lankomas – jame dar spėjo apsilankyti ir 2008 metais mirusi Ch. Sugiharos žmona Yukiko, ir paskutinis likęs gyvas jo sūnus Nobuki, jau kelis kartus viešėjęs  Lietuvoje. Muziejų lanko gerokai daugiau japonų nei lietuvių ar kitų šalių svečių.

Įdomu tai, kad gerokai daugiau japonų Kaune sulaukta būtent po filmo „Persona non grata” rodymo Japonijoje – čia filmas buvo toks populiarus, kad jį lenkė tik filmai apie James Bond. Kauno turizmo atstovai paskaičiavo, kad „Persona non grata” populiarumas buvo tikra dovana Kaunui, į kurį ir anksčiau užsukdavo turistų iš Japonijos grupės. Anksčiau per metus tokių svečių būdavo maždaug trys šimtai, o 2016-aisiais jų skaičius išaugo dešimt kartų. Pastaraisiais metais svečių iš Japonijos skaičius siekė jau 13–15 tūkstančių.

„Yra tiesiog neįtikėtina, kiek daug šalių ir kultūrų sujungė ši jaudinanti žmogiška istorija. Mes labai džiaugiamės, kad mūsų senelis prisimenamas, kad jo vardą žino tūkstančiai žmonių įvairiose pasaulio šalyse. Šiemet vasarą Tokijuje planuojame surengti didelį renginį jo atminimui, į kurį kviečiame visus”,  – sakė virtualiame susitikime dalyvavusi diplomato anūkė Madoko, vadovaujanti jo vardo muziejui Tokijuje.

Kiekvienas išgelbėtojo pasakojimas – ypatingas

Praėjo vos kelios dienos po šios laidos transliacijos, ir Lietuvos vardas vėl buvo garsiai minimas, kai sausio 27-ąją prisiminta tarptautinė Holokausto diena. Šįkart  JAV laikraštis „The Washing­ton Post” išspausdino straipsnį „Japonijos Shindleris: nuostabus diplomatas, kuris išgelbėjo tūkstančius žydų gyvybių per Antrąjį pasaulinį karą”. Jo autorė Gillian Brockell straipsnyje pasakoja Lewinų šeimos istoriją. Šią šeimą taip pat išgelbėjo Ch. Sugiharos išduotos vizos.

84-erių Nathan Lewin straipsnyje pasakoja, kad japonų diplomatui visiškai nerūpėję, ar vizų prašytojai buvo olandai, ar lenkai, ar lietuviai, ar vokiečiai. „Jis žinojo, kad visi jie buvo gyvi žmonės, kuriuos reikėjo gelbėti, nes jų gyvybės buvo pavojuje”, – cituoja pašnekovą žurnalistė.   

Šiame straipsnyje ji mini keletą išsigelbėjusių pavardžių ir aprašo jų istorijas. Tarp jų buvo Lucille Szepsenwol Camhi ir jos sesuo – jos turėjo reikiamus dokumentus imigruoti į JAV, bet nebuvo kaip ten patekti, tad jos slėpėsi Lietuvoje, bijodamas arešto, nes buvo sionistinės jaunimo grupės narės.

Washingtone įsikūrusiame JAV Holokausto memorialiniame muziejuje yra saugomas šios moters pasakojimas apie apsilankymą Kaune pas Ch. Sugiharą: „Jis paklausė, kur mūsų tėvai. Aš pasakiau, kad mano tėvas miręs, motina neturi dokumentų. Jis geranoriškai į mus pažiūrėjo ir uždėjo antspaudą, paduodamas vizą. Kai pradėjau verkti, jis mostelėjo ranka ir pasakė – viskas bus gerai. Mes įsėdome į traukinį, kitu traukiniu – Transsibiro ekspresu pasiekėme Japoniją ir laisvę”.

Grįžęs į Japoniją ir atleistas iš pa­reigų Ch. Sugihara gyveno uždarą gyvenimą, ir tik 1968 metais vienas iš jo išgelbėtų žydų jį susirado. Prieš pat mirtį 1986 metais diplomatui buvo suteiktas „Pasaulio tautų teisuolio” vardas. Šiandien skaičiuojama, kad palikuonių, kuriems Japonijos diplomatas Kaune išdavė gyvybės vizas skaičius pasaulyje siekia nuo 40 iki 100 tūkstan­čių žmonių.