other

Gyvenimas, paskirtas brolio kūrybai

pavarčius knygą „Sesers rūpestis. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų eskizai”

LAIMA APANAVIČIENĖ

Nors UNESCO įvardintus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo iš šio pasaulio metus minėjome 2011-aisiais, šiemet keletą kartų teko ,,prisiliesti” prie didžiojo dailininko ir muziko gyvenimo. Metų pradžioje perskaičiau Danutės Čiurlionytės-Zubovienės knygą ,,Patekėjo saulė”, kurioje autorė ne tik aprašo savo motinos paskutiniuosius aštuoniolika gyvenimo metų, bet ir įtaigiai pasakoja apie savo tėvų – Sofijos ir M. K. Čiurlionių – gyvenimą ir kūrybą. Tik perskaičius šią knygą, gražiu sutapimu Daiva Karužaitė padovanojo man Lietuvoje išleistą, Mildos Mildažytės-Kulikauskienės sudarytą knygą „Sesers rūpestis. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų eskizai”, kurią 2012 m. išleido leidykla ,,Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras”. Tai knyga apie Daivos, Jonės ir Arvydo Karužų, gyvenančių JAV, močiutę Valeriją Čiurlionytę-Karužienę.

Trečias mano ,,susitikimas” su Čiurlioniu buvo, kai kartu su visais, kurie domisi Čiurlioniu ir jo genijumi, bėgau į Gene Siskel Film Center Čikagoje žiūrėti kino filmo „Žvaigždžių sonata” (režisierius Bob Mullan), kuriame pagrindinį M. K. Čiurlionio vaidmenį atliko žinomas ir čikagiečiams gerai pažįstamas lietuvių pianistas Rokas Zubovas, kompozitoriaus ir dailininko proanūkis.

Apie filmą ,,Draugo” skaitytojams rašė D. Karužaitė ir Susan Larsen (2013 m. balandžio 4 d.), o aš noriu pristatyti knygą, kurios pagrindinė veikėja – Valerija Čiurlionytė-Karužienė, ir kurioje skaitytojai supažindinami su jos veikla, susijusia su jos brolio M. K. Čiurlionio kūrybos išsaugojimu.

Medžiagą minimai knygai M. Mildažytė-Kulikauskienė pradėjo kaupti nuo tada, kai prieš keliolika metų pasiūlė Jadvygai Čiurlionytei parašyti prisiminimus apie seserį Valeriją, ilgus metus dirbusią M. K. Čiurlionio galerijoje.

1999 metais pasirodė ilgamečio Druskininkų M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovo Adelberto Nedzelskio knyga „Valerija Čiurlionytė-Karužienė”, kurioje biografinės dalies autorė ir skyriaus „Mintys ant lapelių” sudarytoja buvo M. Mildažytė-Kulikauskienė.

Išėjus šiai knygai, M. Mildažytė- Kulikauskienė, permąsčiusi V. Karužienės nuveiktų darbų svarbą, susipažinusi su jos dokumentų fondu, saugomu Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, šeimos archyvu, globojamu Valerijos vaikaičio Kasčio Zakio, Kauno archyvu, sumanė parengti tęstinį leidinį. Prasidėjo ilgas ir kruopštumo reikalaujantis darbas – straipsnių spaudoje ieškojimas, M. K. Čiurlionio sesers rašytų ir gautų laiškų, asmens dokumentų analizė, nuotraukų vartymas, buvusių V. Čiurlionytės-Karužienės bendradarbių kalbinimas. Renkant kruopelę po kruopelės pamažu ėmė ryškėti knygos apmatai, per kelerius metus virtę stora monografija. Be jokios abejonės knygos gimimui prisididėjo ir tai, kad muziejininkė M. Mildažytė-Kulikauskienė beveik visą gyvenimą dirbo su V. Čiurlionyte-Karužiene – genialiojo M. K. Čiurlionio seserimi. Artima pažintis leido muziejininkei pažinti stiprią, brolio darbų išsaugojimui atsidavusią moterį, kuriai ir pačiai buvo artima tapytojos veikla.

Kas nors truputį domisi čiurlioniada, be abejo žino, kad V. Čiurlionytė-Karužienė Lietuvos kultūros istorijon įėjo kaip nenuilstanti M. K. Čiurlionio kūrybos puoselėtoja. Dar būdama devyniolikmetė į Maskvą lydėjo nuo karo evakuojamus M. K. Čiurlionio paveikslus, vėliau rūpinosi jų sugrįžimu į Lietuvą, o nuvykusi pas tuometinę SSRS kultūros ministrę Jekateriną Furcevą, išsireikalavo, kad brolio kūrybos eksponavimui būtų pastatytas M. K. Čiurlionio galerijos priestatas prie Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus.

Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, šalia M. K. Čiurlionio kūrinių populiarino M. K. Čiurlionio kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos pastangomis 1963 m. įkurtas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, rūpintasi namelių atnaujinimu, ekspozicijomis, sodo atkūrimu.

Keletas jos enciklopedinių duomenų. V. Čiurlionytė-Karužienė gimė 1896 m. Druskininkuose ir gausioje, devynių vaikų šeimoje buvo priešpaskutinis vaikas. Savo vyriausiam broliui M. K. Čiurlioniui padėdavo tvarkytis studijoje, nors, kai jis mirė, Valerijai buvo tik trylika metų. M. K. Čiurlionis visiems šeimos nariams sugalvodavo pravardes. Taip Valerija tapo Valkirija, Vilkeliu. Matyt muzikos ir tapybos genijus jau tada įžvelgė tvirtą savo mažosios sesers charakterį. Valerija vienintelė (be M. K. Čiurlionio) iš visų muzikalių Čiurlionių vaikų pasuko vizualaus meno pusėn. 1913–1915 m. ji studijavo pedagogiką Vilniuje ir Petrapilyje (dab. Sankt Peterburg), tačiau nuo 1916 m. pasuko menų link ir studijavo Maskvoje, tuo pačiu laiku lankydama dar ir A. Šaniavskio liaudies universitetą. 1923–1924 m. studijavo menus Berlyne, Orliko studijoje, o 1924–1926 m. – Ciuricho universiteto Meno istorijos fakultete. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu V. Karužienė dirbo pedagoginį darbą, o nuo 1945 m. iki mirties triūsė M. K. Čiurlionio galerijoje.

Brolio kūryba ji pradėjo rūpintis dar vaikystėje. Brolis visam gyvenimui jai liko idealu, o jo darbų globa – pagrindiniu gyvenimo tikslu. Jau vienas knygos pavadinimo sakinių – ,,sesers rūpestis” – ir ant knygos viršelio esantys garsiojo muziko ir dailininko bei jo sesers portretai, tarsi sako, kad čia bus rašoma apie sesrs rūpestį garsiuoju broliu ir jo darbais. Kažkada pačios V. Čiurlionytės-Karužienės išsakyta mintis: „Mano egzistencijos tikslas – dirbti jo naudai” tapo savotišku leitmotyvu, atsikartojančiu visoje kultūrininkės gyvenimo istorijoje.

Leidinyje, prasidedančiame ,,Sudarytojos žodžiu”, keletas skyrių: ,,Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Gyvenimo ir darbų eskizai”, ,,Valerijos Karužienės straipsniai, prisiminimai, komandiruočių ataskaitos”, ,,Mintys ant lapelių: prisiminimai, pamąstymai”, ,,Kai kurie publikuoti ir nepublikuoti straipsniai bei prisiminimai apie Valeriją Čiurlionytę-Karužienę”, ,,Laiškai” (tarp jų įdėti ir dar niekur neskelbti). Taip pat knygoje pateikta V. Čiurlionytės-Karužienės bibliografija, asmenvardžių rodyklė, gausu nuotraukų ir M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų. Knygos pabaigoje pamatysite ir dar niekur iki šiol neskelbtą pačios V. Čiurlionytės-Karužienės tapybą bei piešinius (dalis kūrinėlių saugomi namiškių Lietuvoje, dukros Danutės sūnaus Kasčio Zakio namuose, Vilniuje ir Amerikoje – sūnaus Romano šeimoje).

Knygoje atsispindi laikotarpis, kupinas Lietuvai tiek džiugių – atkurtos Lietuvos nepriklausomybės džiugesys, tiek nepalankių istorinių įvykių – carinio Rusijos režimo, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų sukelti sunkumai, sudėtingas pokario gyvenimas ir 1948–1950 metų M. K. Čiurlionio ideologinio teismo peripetijos, nepaprasti sunkumai atstatant Čiurlionių šeimos namus Druskininkuose, įkuriant juose muziejų.

Skaitant knygą, nori nenori kyla mintis: ,,Iš kur ši moteris turėjo tiek stiprybės?” Gal čia kaltas ir vyriausiojo brolio dar vaikystėje ,,nuspėtas” charakteris. O kad jis buvo nelengvas, ryškėja iš kai kurių knygoje pateiktų pasakojimų. Tačiau, ar galėjo būti kitaip? Jos pačios gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – kova su įvairiausio rango valdininkais, pavojinga politinė padėtis (reikėjo gelbėti eksponatus nuo sunaikinimo, priglausti, slėpti), nuolatinė kova už būvį, ilgus metus nežinojimas, kur yra sūnus, asmeninės netektys... Būtų galima vardinti ir vardinti. Tačiau Čiurlionio darbai, tų darbų likimas, jai buvo tapęs pačiu pagrindiniu gyvenimo tikslu, suteikusiu jai daug įkvėpimo ir pasiryžimo. Tai buvo jos rūpestis. Būdama uždara, mažakalbė, kietoko charakterio, dirbo savo darbą tyliai, netgi bendradarbiams nepasakodavo savo bėdų, svajonių. Tačiau tikslo siekdavo visomis savo jėgomis. Jos pasakymas: „Reikėjo daug ir tyliai dirbti” puikiai ją charakterizuoja. Tokia stropi, užsispyrusi, su charakteriu ji buvo nuo vaikystės – dar būdama 14-os savo užrašų knygutėje rašė: ,,Tylintis žmogus yra stiprus žmogus, todėl nereikia niekam pasakoti apie savo kančias.” Tokia ji išliko visą gyvenimą.

V. Čiurlionytės-Karužienės laiškuose ir išlikusiuose dokumentų juodraščiuose pavyko aptikti ir daugybę romantiškų, net poetiškų minčių. Pasirodo, šioje asmenybėje tilpo daug kas. ,,Ji buvo uždara, mažakalbė, kietoko charakterio. (...) Valerija buvo įdomi ir mįslinga. Su ja ne visi draugavo. Tačiau mes, kurie dirbome kartu, labai ją mylėjome”, – Gabrielei Dambrauskaitei (http://www.ka mane.lt) sakė knygos ,,Sesers rūpestis. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų eskizai” sudarytoja.

Visais savo darbais ji labiau buvo šalia savo brolio, o ne dėmesio centre. Tad sveikintinas M. Mildažytės-Kulikauskienės pasiryžimas išleisti knygą, skirtą buvusios savo bendradarbės ir bičiulės veiklai, susijusiai su jos brolio M. K. Čiurlionio kūrybos išsaugojimu, įamžinti. Šiandien galime drąsiai pasakyti, kad M. K. Čiurlionis gali didžiuotis seserimi, kuri gynė ir saugojo jo darbus labiau negu save, o prieš Valeriją Karužienę turėtume nulenkti galvas ir padėkoti jai už pasišventimą, budint M. K. Čiurlionio palikimo sargyboje. Tik jos pastangomis mes dabar turime Čiurlionio darbus Lietuvoje.