2010-ieji: išvažiuoti, pasilikti, sugrįžti?

DALIA CIDZIKAITÈ

Senųjų 2010 metų smėliui išbyrėjus, kone kiekvienam žurnalui, laikraščiui, internetinei svetainei, TV ar radijo laidai vis dar skubant paskelbti savo metų žmogų, metų laidą, metų straipsnį, autorių, citatą ir t. t., pabandykime ir mes ką nors išrinkti. Pavyzdžiui, 2010 metų žodį. Jei ne pirmuoju sąraše, tai tikrai penketuke, manau, būtų žodis „emigracija” (ar ,,emigrantas”).

Ginas Dabašinskas straipsnyje ,,2011ieji: tautos išsikraustymo grėsmė” pastebėjo, jog pastaruoju metu emigracija tapo viena populiaresnių Lietuvos viešosios erdvės temų (,,Valstybė”, 2010 m. lapkričio 27 d.). Jo nuomone, iš dalies taip atsitiko dėl instinktyvaus Lietuvos žiniasklaidos poreikio pabrėžti išskirtinumus, o ne nuosekliai tirti reiškinius. Šiuo atžvilgiu, teigia straipsnio autorius, lietuviška emigracija yra išties geras siužetas. Kalbant apie emigracinius siužetus, gruodžio mėnesį lietuviškos žiniasklaidos šviesą išvydo trys įdomūs ir dėmesio verti tekstai (pokalbis ir du straipsniai), kuriuos drąsiai galima pavadinti trim dabartinės lietuviškos emigracijos siužetais arba tiesiog – istorijomis.

Pirmasis tekstas – tai internetinio dienraščio Delfi.lt pokalbis su 31 metų teisininku Gediminu Almantu, kuris, rašoma pokalbio su juo pradžioje, Lietuvoje ištvėrė 4 metus – sėkmingai besiklosčiusią karjerą jis iškeitė į doktorantūros studijas Danijoje (Mindaugas Jackevičius, ,,Užsienyje studijuojantis lietuvis: netikiu tėvynės ateitimi”, Delfi.lt, 2010 m. gruodžio 18 d.). Šveicarijoje mokslus baigęs vyras į Lietuvą sugrįžo vedamas tėvynės ilgesio ir idealizavimo. Lietuvoje, kaip jis pats sako, ,,išbandžiau viską, kuo tikėjau – savo verslą (...), savarankišką advokato praktiką, darbą vienoje stipriausių advokatų kontorų. Vadovavau Šveicarijos-Baltijos šalių prekybos rūmams Lietuvoje, man buvo siūloma tarpti Šveicarijos garbės generaliniu konsulu Lietuvoje.” Bet po tų 4 Lietuvoje praleistų metų jaunas teisininkas sakosi esąs nusivylęs didžiąja lietuviškos visuomenės dalimi, jis nemato ateities, nemato tikslo kovoti. Šiuo metu jis studijuoja Kopenhagos verslo mokyklos doktorantūros programoje, emigrantu savęs nelaiko ir bent jau kurį laiką į Lietuvą grįžti negalvoja. Tiesa, pasirinkęs mylėti Lietuvą iš tolo, Gediminas neneigia, jog giliai širdyje sugrįžti kažkada norėtų.

Visai kitaip – priešingai Gediminui Almantui – emigraciją mato Lina Jurkonytė savo esė ,,Laimė – tai noras dirbti dėl savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu” (Bernardinai.lt, 2010 m. gruodžio 17 d.). Ji neslepia, jog baigusi bakalauro studijas ir ji mąstė apie išvykimą svetur. ,,Pati esu jauna asmenybė, jaunas žmogus, kuris taip pat galėjo pasirinkti, mano manymu, ne patį lengviausią, o priešingai, kur kas sunkesnį kelią – išvykimą, o ne pasilikimą Lietuvoje”, – rašo Lina. Bet jos mintys pakrypo kita linkme, o širdyje įsiliepsnojo dar didesnė meilė tėvynei – šaliai, kurioje ji gimė ir užaugo, kur ji subrendo kaip asmenybė, kurioje gyvena tie, kuriems ji yra brangi. Lina rašo, jog būtent šioje šalyje ji jaučiasi laiminga ir mylima ir todėl ji Lietuvos (bent jau artimiausiu metu – D. C. pastaba) nežada palikti.

,,Šiemet nevažiuosiu šventėms į Lietuvą”, – skelbia trečiojo straipsnio autorius Andrius Užkalnis. ,,Aš tikiuosi, – toliau rašo jis, – kad šios Kalėdos man ir mano šeimai bus Anglijoje paskutinės, ir todėl šį kartą švęsime čia.” Po 16 svetur praleistų metų Užkalnių šeima paliks Didžiąją Britaniją, kuri, kaip sako autorius, niekada netapo sava, bet tapo mielais antraisiais namais, kurie priglaudė, ir keliaus atgal į Lietuvą, kuri jau daugiau nei 10 metų laukia jos sugrįžtant.

Šios trys emigracinės istorijos – apie išvažiavimą, pasilikimą ir sugrįžimą – turi daugiau nei po vieną herojų. Tais herojais yra mūsų šeimos nariai, artimieji, draugai, pažįstami. Tais herojais esame mes patys, kartkartėmis susimąstantys, ką pasirinkti: išvykimą, sugrįžimą ar pasilikimą.

Tokie buvo 2010-ieji. Vargu ar padėtis labai pasikeis 2011-aisiais, gal tik svarstyklės pakryps labiau į vieną ar kitą pusę. Niekas nesiginčija, jog, ypač turint omenyje Lietuvos ekonominę padėtį, emigracija, ne tik kaip itin dažnai vartojamas žodis ar siužetas, bet ir kaip reiškinys lietuviškoje padangėje išliks: vieni, nusivylę gyvenimu joje, kels sparnus į svečią šalį; antri, dar kartą iš naujo atsakę į klausimą, kodėl verta likti Lietuvoje, pasiliks ir dirbs, gyvens toliau; treti, po kelių ar net keliasdešimties metų taip ir nesukūrę tikrųjų savo namų svetur, bandys juos dar kartą atrasti paliktoje tėvynėje. O žiniasklaida, tarp jų ir ,,Draugas”, ir 2011 metais kalbės ir rašys apie tuos sugrįžusius, pasilikusius ir išvykusius.