2010-ieji: išvažiuoti, pasilikti, sugrįžti?
DALIA CIDZIKAITÈ
Senųjų 2010 metų smėliui išbyrėjus, kone kiekvienam žurnalui,
laikraščiui, internetinei svetainei, TV ar radijo laidai vis dar
skubant paskelbti savo metų žmogų, metų laidą, metų straipsnį, autorių,
citatą ir t. t., pabandykime ir mes ką nors išrinkti.
Pavyzdžiui, 2010 metų žodį. Jei ne pirmuoju sąraše, tai tikrai
penketuke, manau, būtų žodis „emigracija” (ar
,,emigrantas”).
Ginas Dabašinskas straipsnyje ,,2011ieji: tautos
išsikraustymo grėsmė” pastebėjo, jog pastaruoju metu
emigracija tapo viena populiaresnių Lietuvos viešosios erdvės
temų (,,Valstybė”, 2010 m. lapkričio 27 d.). Jo nuomone,
iš dalies taip atsitiko dėl instinktyvaus Lietuvos žiniasklaidos
poreikio pabrėžti išskirtinumus, o ne nuosekliai tirti
reiškinius. Šiuo atžvilgiu, teigia straipsnio autorius,
lietuviška emigracija yra išties geras siužetas. Kalbant
apie emigracinius siužetus, gruodžio mėnesį lietuviškos
žiniasklaidos šviesą išvydo trys įdomūs ir dėmesio verti
tekstai (pokalbis ir du straipsniai), kuriuos drąsiai galima pavadinti
trim dabartinės lietuviškos emigracijos siužetais arba tiesiog
– istorijomis.
Pirmasis tekstas – tai internetinio dienraščio Delfi.lt
pokalbis su 31 metų teisininku Gediminu Almantu, kuris, rašoma
pokalbio su juo pradžioje, Lietuvoje ištvėrė 4 metus –
sėkmingai besiklosčiusią karjerą jis iškeitė į doktorantūros
studijas Danijoje (Mindaugas Jackevičius, ,,Užsienyje studijuojantis
lietuvis: netikiu tėvynės ateitimi”, Delfi.lt, 2010 m. gruodžio
18 d.). Šveicarijoje mokslus baigęs vyras į Lietuvą sugrįžo
vedamas tėvynės ilgesio ir idealizavimo. Lietuvoje, kaip jis pats sako,
,,išbandžiau viską, kuo tikėjau – savo verslą (...),
savarankišką advokato praktiką, darbą vienoje stipriausių
advokatų kontorų. Vadovavau Šveicarijos-Baltijos šalių
prekybos rūmams Lietuvoje, man buvo siūloma tarpti Šveicarijos
garbės generaliniu konsulu Lietuvoje.” Bet po tų 4 Lietuvoje
praleistų metų jaunas teisininkas sakosi esąs nusivylęs didžiąja
lietuviškos visuomenės dalimi, jis nemato ateities, nemato
tikslo kovoti. Šiuo metu jis studijuoja Kopenhagos verslo
mokyklos doktorantūros programoje, emigrantu savęs nelaiko ir bent jau
kurį laiką į Lietuvą grįžti negalvoja. Tiesa, pasirinkęs mylėti Lietuvą
iš tolo, Gediminas neneigia, jog giliai širdyje sugrįžti
kažkada norėtų.
Visai kitaip – priešingai Gediminui Almantui –
emigraciją mato Lina Jurkonytė savo esė ,,Laimė – tai noras
dirbti dėl savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu”
(Bernardinai.lt, 2010 m. gruodžio 17 d.). Ji neslepia, jog baigusi
bakalauro studijas ir ji mąstė apie išvykimą svetur. ,,Pati esu
jauna asmenybė, jaunas žmogus, kuris taip pat galėjo pasirinkti, mano
manymu, ne patį lengviausią, o priešingai, kur kas sunkesnį
kelią – išvykimą, o ne pasilikimą Lietuvoje”,
– rašo Lina. Bet jos mintys pakrypo kita linkme, o
širdyje įsiliepsnojo dar didesnė meilė tėvynei –
šaliai, kurioje ji gimė ir užaugo, kur ji subrendo kaip
asmenybė, kurioje gyvena tie, kuriems ji yra brangi. Lina rašo,
jog būtent šioje šalyje ji jaučiasi laiminga ir mylima ir
todėl ji Lietuvos (bent jau artimiausiu metu – D. C. pastaba)
nežada palikti.
,,Šiemet nevažiuosiu šventėms į Lietuvą”, –
skelbia trečiojo straipsnio autorius Andrius Užkalnis. ,,Aš
tikiuosi, – toliau rašo jis, – kad šios
Kalėdos man ir mano šeimai bus Anglijoje paskutinės, ir todėl
šį kartą švęsime čia.” Po 16 svetur praleistų metų
Užkalnių šeima paliks Didžiąją Britaniją, kuri, kaip sako
autorius, niekada netapo sava, bet tapo mielais antraisiais namais,
kurie priglaudė, ir keliaus atgal į Lietuvą, kuri jau daugiau nei 10
metų laukia jos sugrįžtant.
Šios trys emigracinės istorijos – apie išvažiavimą,
pasilikimą ir sugrįžimą – turi daugiau nei po vieną herojų. Tais
herojais yra mūsų šeimos nariai, artimieji, draugai, pažįstami.
Tais herojais esame mes patys, kartkartėmis susimąstantys, ką
pasirinkti: išvykimą, sugrįžimą ar pasilikimą.
Tokie buvo 2010-ieji. Vargu ar padėtis labai pasikeis 2011-aisiais, gal
tik svarstyklės pakryps labiau į vieną ar kitą pusę. Niekas
nesiginčija, jog, ypač turint omenyje Lietuvos ekonominę padėtį,
emigracija, ne tik kaip itin dažnai vartojamas žodis ar siužetas, bet
ir kaip reiškinys lietuviškoje padangėje išliks:
vieni, nusivylę gyvenimu joje, kels sparnus į svečią šalį;
antri, dar kartą iš naujo atsakę į klausimą, kodėl verta likti
Lietuvoje, pasiliks ir dirbs, gyvens toliau; treti, po kelių ar net
keliasdešimties metų taip ir nesukūrę tikrųjų savo namų svetur,
bandys juos dar kartą atrasti paliktoje tėvynėje. O žiniasklaida, tarp
jų ir ,,Draugas”, ir 2011 metais kalbės ir rašys apie tuos
sugrįžusius, pasilikusius ir išvykusius.