Tikros Kūčios – tik gruodžio 24 dieną!
Romualdas Kriaučiūnas
Švenčių proga keletai dienų buvome išvykę iš namų. Grižęs namo skubėjau sėsti ir aprašyti ką tik
atšvęstas Kūčias West Lafayette, Indiana. Prieš
rašant peržiūrėjau gautą paštą. Ten buvo ir gruodžio 24
dienos ,,Draugas”, o jo penktame puslapyje jau rašoma apie
vieno lietuvių telkinio švęstas Kūčias. Šventimo data
nepateikta, bet aišku, kad tai neįvyko gruodžio 24 d. –
per Kūčias. Spaudoje kasmet vis skaitome kvietimus bei
pranešimus apie vienur ar kitur ruošiamas Kūčias. Beveik
be išimties,visi tie renginiai yra ne Kūčių dieną ar vakarą, bet
daug anksčiau. Apie visa tai jau teko spaudoje ne kartą pasisakyti, kad
tikros Kūčios visuomet yra Kalėdų išvakarėse, t.y., gruodžio 24
d.
Man čia į talką ateina Danutė Bindokienė su savo knyga,,Lietuvių
papročiai ir tradicijos išeivijoje”. Ten skaitome, kad
Kūčios ir Kūčių vakarienė paprastai yra džiaugsminga šeimų
šventė. Ten pat pastebima, kad ji taip pat gali būti gilaus
skausmo, vienatvės ir liūdesio diena. ,,Kiekvienoje lietuvių kolonijoje
gyvena senelių, viengungių, užmirštų asmenų… Pasitaiko,
kad lietuvių šeimos pasikviečia pavienius asmenis kartu valgyti
Kūčių vakarienę... Bendros Kūčios vienišiems tautiečiams turėtų
turėti tą pačią paskirtį, kaip tradicinė šeimos Kūčių vakarienė.
Juk visi lietuviai yra vienos lietuvių tautos – tarytum vienos
šeimos – nariai. Kūčias reikėtų ruošti gruodžio 24
d. vakare, šeimyninių Kūčių pavyzdžiu. Kiekvienam, norinčiam
dalyvauti lietuviui turėtų atsirasti vieta prie bendro stalo.”
Tokiose Kūčiose dalyvavau kartu su 23 kitais asmenimis gruodžio 24 d.
vakare išnuomotoje salėje. Dalyvių branduolį sudarė West
Lafayette mieste gyvenantys lietuviai, kurie nėra gausūs. Iš
kitur – Indianapolis ir Lansing, Michigan, prisidėjo kiti
šeimos nariai. Visa organizacinė iniciatyva kilo iš savo
visuomeninius sparnus Joninių proga jau išbandžiusių Irenos
Kriaučiūnienės, Dalios Mockienės ir Lilijos Ramanauskienės. Jos
suplanavo valgius, programėlę ir progai tinkančius užsiėmimus.
Aišku, prie to, pagal išgales, prisidėjo visi kiti. Bent
viena iš jų prie salės durų su šypsena sutiko visus
atvykstančius. Ne visi buvo pažįstami, bet tai ilgai nesitęsė. Gal ir
ne visi vienas kitą pažino, bet visi jautėsi vienos lietuviškos
šeimos nariai.
Saulei
nusileidus Aldas Kriaučiūnas pasveikino visus atvykusius ir kvietė
užimti vietas prie ilgo stalo. Bendrą maldą sukalbėjo jo tėvas. Buvo
prisiminti visi gyvi, bet negalintys būti kartu, ir jau Amžinybėn
iškeliavusieji. Po to vyko paplotėlių laužymas, įvairūs
linkėjimai vieni kitiems, na, ir tradicinė vakarienė. Prieš pat
vakarienę Dalia Mockienė paskaitė vakarui tinkamas Dalios
Staniškienės eiles apie Kūčių vakarą. Kūčių valgiai buvo
įvairūs, bet tuo pačiu tradiciniai. Turėjome kūčiukų, žuvies, marinato,
įvairių grybų, silkučių, žiemos salotų. Gaivinomės šviežių
vaisių kisieliumi ir kitais skanėstais. Tikrai turėjome bent dvylika
įvairių patiekalų.
Šventišką nuotaiką pratęsė įvairaus amžiaus vaikai su
savo programėle. Muzikos instrumentais grojo Gytis ir Andrius
Kriaučiūnai bei Dominikas Mockus su mamyte. Eilėraštį
padeklamavo Vytas Kriaučiūnas, o solo dainą sudainavo jo sesutė Audra.
Po to visi jungėmės bendram kalėdinių giesmių giedojimui, kurį vedė
Dalia Mockienė. Po programėlės buvo tęsiamos Kūčių tradicijos –
šieno stiebelių iš po staltiesės traukimas, būrimai bei
spėliojimai. Mūsų stalo gale jas gyvai vedė Asta Balkutė ir Dalia
Mockienė.
Pora pavyzdžių. Paimami trys puodukai. Po vienu padedamas raktas, po
antru – žiedas, o po trečiu – pinigas. Puodukai
sumaišomi, po to reikia vieną pasirinkti. Žiedas yra meilė,
vedybos, raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba
namuose, o pinigas – turtingus ateinančius metus... Kitas burtas.
Mergina, atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą. Jei batas
nukrinta smaigaliu į duris, tais metais teks iš namų
išeiti, pvz., ištekėti, išvažiuoti toli į mokyklą;
vyrui – į kariuomenę, į tolimą tarnybą ir pan. Jeigu bato kulnis žiūri į duris, tai pasiliks pas tėvus.
Nejučiomis perėjome į pasidalijimą atsiminimais apie mūsų pačių
šeimos papročius ir išgyvenimus. Trys Lietuvoje gimusios
ir augusiosmoterys prisiminė savo šeimos tradiciją prieš
Kalėdas vandens pripiltoje vonioje laikyti gyvus karpius. Gyvenę
pokarinėse pabėgėlių stovyklose Vokietijoje dalijosi savo atminimais
iš tų laikų. Tuo pat metu jauniausias stalo galas irgi turėjo
savo burtus bei kitusužsiėmimus.
Kūčios buvo suruoštos savo jėgomis ir pastangomis. Įtai įėjo
salės paruošimas, o paskui ir sutvarkymas,maisto sudėjimas, indų
išplovimas. Šiame lietuviškame telkinyje viskas
buvo savo vietoje, įskaitant ir malonius atminimus, kurie taps brangūs
ir nepakartojami. Ačiū rengėjoms, ačiū plačiajai šeimynai! Tą
patį, bet jau vėloką Kūčių vakarą viena iš dalyvių el.
paštu savo mamai Lietuvoje pasiuntė nuotraukų, kurios pastarajai
išspaudė džiaugsmo ašarėlę, matant, kad lietuvis su
lietuviu taip prasmingai atšventė Kalėdas.