Tikros Kūčios – tik gruodžio 24 dieną!

Romualdas Kriaučiūnas

Švenčių proga keletai dienų buvome išvykę iš namų. Grižęs namo skubėjau sėsti ir aprašyti ką tikkucios atšvęstas Kūčias West Lafayette, Indiana. Prieš rašant peržiūrėjau gautą paštą. Ten buvo ir gruodžio 24 dienos ,,Draugas”, o jo penktame puslapyje jau rašoma apie vieno lietuvių telkinio švęstas Kūčias. Šventimo data nepateikta, bet aišku, kad tai neįvyko gruodžio 24 d. – per Kūčias. Spaudoje kasmet vis skaitome kvietimus bei pranešimus apie vienur ar kitur ruošiamas Kūčias. Beveik be išimties,visi tie renginiai yra ne Kūčių dieną ar vakarą, bet daug anksčiau. Apie visa tai jau teko spaudoje ne kartą pasisakyti, kad tikros Kūčios visuomet yra Kalėdų išvakarėse, t.y., gruodžio 24 d.

Man čia į talką ateina Danutė Bindokienė su savo knyga,,Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje”. Ten skaitome, kad Kūčios ir Kūčių vakarienė paprastai yra džiaugsminga šeimų šventė. Ten pat pastebima, kad ji taip pat gali būti gilaus skausmo, vienatvės ir liūdesio diena. ,,Kiekvienoje lietuvių kolonijoje gyvena senelių, viengungių, užmirštų asmenų… Pasitaiko, kad lietuvių šeimos pasikviečia pavienius asmenis kartu valgyti Kūčių vakarienę... Bendros Kūčios vienišiems tautiečiams turėtų turėti tą pačią paskirtį, kaip tradicinė šeimos Kūčių vakarienė. Juk visi lietuviai yra vienos lietuvių tautos – tarytum vienos šeimos – nariai. Kūčias reikėtų ruošti gruodžio 24 d. vakare, šeimyninių Kūčių pavyzdžiu. Kiekvienam, norinčiam dalyvauti lietuviui turėtų atsirasti vieta prie bendro stalo.”

Tokiose Kūčiose dalyvavau kartu su 23 kitais asmenimis gruodžio 24 d. vakare išnuomotoje salėje. Dalyvių branduolį sudarė West Lafayette mieste gyvenantys lietuviai, kurie nėra gausūs. Iš kitur – Indianapolis ir Lansing, Michigan, prisidėjo kiti šeimos nariai. Visa organizacinė iniciatyva kilo iš savo visuomeninius sparnus Joninių proga jau išbandžiusių Irenos Kriaučiūnienės, Dalios Mockienės ir Lilijos Ramanauskienės. Jos suplanavo valgius, programėlę ir progai tinkančius užsiėmimus. Aišku, prie to, pagal išgales, prisidėjo visi kiti. Bent viena iš jų prie salės durų su šypsena sutiko visus atvykstančius. Ne visi buvo pažįstami, bet tai ilgai nesitęsė. Gal ir ne visi vienas kitą pažino, bet visi jautėsi vienos lietuviškos šeimos nariai.

kuciosSaulei nusileidus Aldas Kriaučiūnas pasveikino visus atvykusius ir kvietė užimti vietas prie ilgo stalo. Bendrą maldą sukalbėjo jo tėvas. Buvo prisiminti visi gyvi, bet negalintys būti kartu, ir jau Amžinybėn iškeliavusieji. Po to vyko paplotėlių laužymas, įvairūs linkėjimai vieni kitiems, na, ir tradicinė vakarienė. Prieš pat vakarienę Dalia Mockienė paskaitė vakarui tinkamas Dalios Staniškienės eiles apie Kūčių vakarą. Kūčių valgiai buvo įvairūs, bet tuo pačiu tradiciniai. Turėjome kūčiukų, žuvies, marinato, įvairių grybų, silkučių, žiemos salotų. Gaivinomės šviežių vaisių kisieliumi ir kitais skanėstais. Tikrai turėjome bent dvylika įvairių patiekalų.

Šventišką nuotaiką pratęsė įvairaus amžiaus vaikai su savo programėle. Muzikos instrumentais grojo Gytis ir Andrius Kriaučiūnai bei Dominikas Mockus su mamyte. Eilėraštį padeklamavo Vytas Kriaučiūnas, o solo dainą sudainavo jo sesutė Audra. Po to visi jungėmės bendram kalėdinių giesmių giedojimui, kurį vedė Dalia Mockienė. Po programėlės buvo tęsiamos Kūčių tradicijos – šieno stiebelių iš po staltiesės traukimas, būrimai bei spėliojimai. Mūsų stalo gale jas gyvai vedė Asta Balkutė ir Dalia Mockienė.

Pora pavyzdžių. Paimami trys puodukai. Po vienu padedamas raktas, po antru – žiedas, o po trečiu – pinigas. Puodukai sumaišomi, po to reikia vieną pasirinkti. Žiedas yra meilė, vedybos, raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba namuose, o pinigas – turtingus ateinančius metus... Kitas burtas. Mergina, atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą. Jei batas nukrinta smaigaliu į duris, tais metais teks iš namų išeiti, pvz., ištekėti, išvažiuoti toli į mokyklą; vyrui – į kariuomenę, į tolim
kuciosą tarnybą ir pan. Jeigu bato kulnis žiūri į duris, tai pasiliks pas tėvus.

Nejučiomis perėjome į pasidalijimą atsiminimais apie mūsų pačių šeimos papročius ir išgyvenimus. Trys Lietuvoje gimusios ir augusiosmoterys prisiminė savo šeimos tradiciją prieš Kalėdas vandens pripiltoje vonioje laikyti gyvus karpius. Gyvenę pokarinėse pabėgėlių stovyklose Vokietijoje dalijosi savo atminimais iš tų laikų. Tuo pat metu jauniausias stalo galas irgi turėjo savo burtus bei kitusužsiėmimus.

Kūčios buvo suruoštos savo jėgomis ir pastangomis. Įtai įėjo salės paruošimas, o paskui ir sutvarkymas,maisto sudėjimas, indų išplovimas. Šiame lietuviškame telkinyje viskas buvo savo vietoje, įskaitant ir malonius atminimus, kurie taps brangūs ir nepakartojami. Ačiū rengėjoms, ačiū plačiajai šeimynai! Tą patį, bet jau vėloką Kūčių vakarą viena iš dalyvių el. paštu savo mamai Lietuvoje pasiuntė nuotraukų, kurios pastarajai išspaudė džiaugsmo ašarėlę, matant, kad lietuvis su lietuviu taip prasmingai atšventė Kalėdas.